Riebalų persodinimas – natūralesnė implantų alternatyva

Vilniaus „Kardiolitos klinikų" Dermatologijos ir estetinės chirurgijos centro plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Mindaugas Kazanavičius teigia, kad riebalų persodinimo procedūros metu galima netgi atjauninti odą – už tai atsakingos riebaliniame audinyje esančios kamieninės ląstelės. 

Pasak M. Kazanavičiaus, nors pirmoji riebalų persodinimo operacija aprašyta dar XIX amžiaus pabaigoje, pasaulyje plačiau pradėta taikyti tik apie 1990 m., kai susiformavo modernios riebalų nusiurbimo metodikos, standartizuoti riebalų išplovimo ir paruošimo persodinimui procesai. Dėl atsiradusios galimybės savais audiniais koreguoti įvairius kūno defektus riebalų persodinimo procedūrų vis daugėjo. Jų poreikį paskatino ir apie 2000 m. riebaliniame audinyje rastos kamieninės ląstelės.

„Tai yra ląstelės, kurios gali pakeisti bet kurias kitas žmogaus organizmo ląsteles. Jos naudojamos įvairiems negalavimams gydyti ir organizmui atnaujinti, pavyzdžiui, traumatologijoje – gydant kremzlių, sąnarių ligas, estetinėje chirurgijoje ir dermatologijoje – pacientų odos sluoksniui atnaujinti", – pasakoja medikas.

Persodinimo procedūros metu, M. Kazanavičiaus teigimu, kartu su riebalais suleidžiamos kamieninės ląstelės taip pat atjaunina odą, padeda regeneruotis kitiems audiniams.

Atjauninti ir padidinti

Riebalų persodinimo procedūra dažniausiai siekiama atjauninti veidą, atstatyti įvairių veido vietų tūrį. Taip pat populiarios procedūros – krūtų ir sėdmenų didinimas perkeliant riebalus iš kitos kūno srities. Procedūros metu galima persodinti nuo kelių mililitrų iki kelių šimtų mililitrų riebalų.

„Persodinimo metu keičiamas pasirinktos žmogaus kūno vietos tūris jo paties riebalais. Riebalai prigyja natūraliai ir jie organizmui nėra svetimkūnis implantas, kurį galima jausti ar kuris gali sukelti diskomfortą. Atliekant procedūrą papildomai nėra suleidžiama jokios kitos tūrį koreguojančios medžiagos. Riebalai – natūralus audinys, kuris suteikia gražų ir natūralų vaizdą bei pojūtį", – tvirtina „Kardiolitos klinikų", kuriose dirba vieni geriausių gydytojų Lietuvoje, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas.

Natūraliais audiniais pakoregavus norimas kūno apimtis, privalumu tampa ir mažesnė galimų komplikacijų tikimybė, lyginant su kūno korekcija įprastiniais implantais.

„Krūtų ir sėdmenų didinimo operacijos implantais turi nedidelę įvairių komplikacijų tikimybę. Šiuos implantus taip pat svarbu stebėti. Praėjus keleriems metams po operacijos rekomenduojama bent vieną kartą per metus atlikti operuotos vietos echoskopiją, kad būtų galima įvertinti implantų ir aplinkinių audinių būklę. Jeigu yra nustatoma, kad implantas, jo kapsulė ar aplinkiniai audiniai gali būti pažeisti, gali tekti šalinti implantą, jo kapsulę ar atlikti dar didesnės apimties operaciją. O persodinus riebalus ir daliai jų prigijus didesnių bėdų neturėtų kilti", – tikina M. Kazanavičius.

Siekia maksimalaus rezultato

Vis dėlto medikas įspėja, kad ir riebalų persodinimo procedūros metu išlieka nedidelė komplikacijų tikimybė – kaip ir per bet kurią kitą chirurginę intervenciją. Taip yra pirmiausia dėl to, kad ne visi persodinti riebalai prigyja. 

„Tai daugiausiai priklauso nuo to, kokiu būdu yra imami, išvalomi, išplaunami ir persodinimui paruošiami riebalai. Taip pat svarbu ir tokie techniniai dalykai, koks slėgis ir kokio dydžio įrankiai buvo naudojami paimant riebalus. Kiekvienas toks mažas komponentas turi įtakos keliems procentams ir dėl to riebalų prigijimo intervalas yra toks platus", – tvirtina gydytojas.

Anot M. Kazanavičiaus, siekiant, kad persodinami riebalai būtų kuo mažiau paveikti ir liktų gyvybingi bei turėtų kuo didesnį šansą prigyti, yra dirbama su smulkesniais įrankiais ir mažesniu slėgiu nei riebalų nusiurbimo procedūrų metu. 

„Kai imame riebalus jų persodinimui, procedūra užtrunka žymiai ilgiau nei įprastinis nusiurbimas. Visada stengiamės naudoti visas įmanomas ir žinomas priemones, kad gautume maksimalų rezultatą", – sako pašnekovas.

Jo teigimu, neprigijusius riebalus organizmas ištirpdo, o tose vietose gali atsirasti nelygumų, randų (fibrozių), todėl gali tekti pakartoti procedūrą. „Tačiau tai nutinka labai retai ir komplikacijų skaičius yra gerokai mažesnis, nei kūno formas koreguojant implantais", – tikina gydytojas.

Į operacinę – be jokių negalavimų

Riebalų persodinimo procedūrai besiruošiantis pacientas turi būti visiškai sveikas – negalima ignoruoti net mažos slogos ar neseniai įveikto peršalimo. 

„Procedūros metu traumuojamas organizmas, mažėja imunitetas, todėl ir nedidelis peršalimas padidina tikimybę kilti infekcijai. Kad viskas praeitų sklandžiai, pacientas turi būti maksimaliai sveikas – tai galioja visoms operacijoms", – atkreipia dėmesį M. Kazanavičius.

Riebalų persodinimo procedūra atliekama esant bendrinei nejautrai, kai pacientas miega. Po procedūros prireikia nuskausminamųjų – vartodami šiuos vaistus pacientai gali judėti, atlikti nesunkius kasdieninius darbus. Savaitę po operacijos pacientai dažniausiai jau jaučiasi gerai, nebevartoja nuskausminamųjų, grįžta prie įprastinės veiklos. Dažniausiai po riebalų nusiurbimo rekomenduojama 4 savaites vengti sunkesnio fizinio krūvio.