Psichologė: „Kartais pakanka pakeisti aplinką, kad smegenyse pradėtų gamintis serotoninas – laimės hormonas“

Dauguma – konsultacijų dėl su koronavirusu ar saviizoliacija susijusiomis psichologinėmis būsenomis: baimėmis, nerimu, depresyviomis nuotaikomis, įtampa. Praėjusiais metais tokių aiškių formuluočių net ir karantino metu nebuvo itin daug, šiemet jų – gerokai daugiau. Žmonės sako aiškiai: „Pavargau nuo izoliacijos, suvaržymų, pavargau nuo laukimo“, –Klaipėdos psichologė Daiva Grikšienė sakė žurnalui „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui.

– Kada verta sunerimti?

– Kai žmogus jaučia, kad tokios mintys tampa įkyrios, kai jos nustelbia kitas (mintis), kai jos aštrina santykius porose ar šeimose. Variacijų – daug, bet formuluotės – tos pačios. 

– Kokie yra dažniausi neigiami saviizoliacijos padariniai, ypač šeimoje su vaikais?

– Ilga saviizoliacija namuose gali neigiamai paveikti tiek vaikus, tiek jų tėvus. Sąmoningai suvokti STOP ribas – sudėtingas vidinis žingsnis. Ypač vaikams, kurie nori įprastos veiklos, santykio su draugais ir šeima. Tėvai tampa tais „drakonais“, kurie draudžia, stabdo ir sako „ne“. Karantinas sąlygoja konfliktus, kylančius susikaupus pykčiui, vyraujant nusivylimo nuotaikoms. Tai – natūralus pirminis etapas: reakcija į faktines aplinkybes. Nusivylimo būseną ilgainiui turėtų keisti persiorientavimas, praktinių sprendimų priėmimas.

Karantino metu gali kilti tėvų ir vaikų ginčų dėl pernelyg didelio įsitraukimo į informacines technologijas. Prie ekranų vaikai leidžia daugiau laiko nei įprasta, juolab, jog vaikai yra smalsūs ir pirmiau už tėvus surenka visą naujausią informaciją. 

Kitas negatyvus karantino padarinys – kylanti panika ir baimės dėl galimo susirgimo, užsikrėtimo. Pažeidžiamas savisaugos jausmas, išgyvenama įtampa ir stresas, kurie provokuoja pseudo ligos simptomus. Tiek vaikai, tiek suaugę gali patirti tariamą oro trūkumą, kosulį, slogą. Svarbiausia užduotis – nusiraminti ir sąmoningai suvokti, jog tai tik epizodinės reakcijos, veikiančios kaip savisaugos instinktas, kaip kūno parengtis įveikti ligą. 

– Su kiekvienu klientu sprendžiate jo ar jos problemas individualiai, bet ar turite bendrų rekomendacijų visiems?

– Vengiu šabloniško požiūrio, tai, kas tinka vienam, nereiškia, kad tinka ir kitam. Tikslas – individualizuotas požiūris pagal kiekvieno asmens charakteristikas. Kiekvienam rekomenduoju į save ir savo situaciją pažiūrėti iš šono, kad galėtum gauti naujų įžvalgų ir pajudėti į priekį link harmonijos ir pusiausvyros, kaip vadinu, balanso.

Man, kaip psichologei, svarbiausia išsiaiškinti kiekvieno kliento ar klientės poreikius, lūkesčius man ir siekiamą rezultatą, kurį tikimasi pasiekti konsultacijų metu. Įvertinu procentaliai, kiek asmuo, kreipęsis pagalbos į mane, pasiryžęs spręsti – keisti – situaciją, kiek pats jaučia, kad to jam reikia ir kaip vertina savo sugebėjimų lygį, kad sugebės tai padaryti. Svarbiausia – noras atsispirti iš nemalonios apačios ir kilti į viršų. Kokiu tempu tai pavyks padaryti, faktas – priklauso nuo nusiteikimo bei motyvacijos.

– Ar šiais technologijų laikais kovidą žmonės greit užmirš, kai tik pasaulį suskiepys? Ar galimi ilgalaikiai, net generaciniai pokyčiai? Kokie jie bus?

– Saviizoliacijos pasekmė – formuojasi ar jau susiformavo nauji įpročiai ir elgsena, keičiasi mūsų mąstysena ir sąmoningumo lygis – laikomės saugios distancijos bendraudami, dėvime medicinines kaukes ir panašiai. Saviizoliacija, tikėtina, turės savo raidos etapus pagal sezoniškumą, planuokime, kad ji reikalaus trumpėjančio laiko tarpo, kuris priklausys nuo sąmoningo taisyklių laikymosi. Tai jau – požiūrio kaitos ar vidinės brandos dalykai. 97 proc. mūsų emocinė būsena priklauso nuo mūsų mąstymo, atitinkamai keičiame savo elgseną. Asmeninė savisauga sudarys sąlygas galvoti vieniems apie kitus ir palaipsniui grąžins gyvenimo džiaugsmą, kai bus galima jaustis laisvais.

– Ar kai žmonės sako, kad karantinas juos įkvėpė naujai veiklai, atradimams ir sustiprino jų ryšius su šeimos nariais, visada tai daro nuoširdžiai? 

– Turėjau klientų, kurie per karantiną sukūrė ir sėkmingai išvystė naujas veiklas. Ypač, kai abu sutuoktiniai yra ir verslo partneriai.

Bet turėjau ir atvejų, kai mano klientai dėl pandemijos ir saviizoliacijos buvo priversti keisti darbus ar verslo kryptis.

Svarbus dalykas, kad daliai mano klientų pandemija ir saviizoliacija buvo galimybė savo santykiams taikyti prevenciją – kaip vienam su kitu labiau susikalbėti ir suprasti vienam kitą. Net nelaukiant, kol poros santykiai pradės blogėti. Tikslas yra pajausti tarpusavio darną, o neįrodinėti savas tiesas, kaip kovą tarp asmenybių. 

Mylintys žmonės vis labiau suvokia, jog svarbiausia, ne kuris teisus, o surasti bendrą sprendimą tinkamu balso tonu bei intonacija. Kiekvienas mes sąmoningai suvokiame, jog jei dar rusena vilties kibirkštėlė, laikaisi įsikibęs savo meilės.

– Ar jums neatrodo, kad visuomenėje, kurioje nuolat pabrėžiama lyderystė, sėkmė, stulbinančios pozityvios transformacijos, kalbėti viešai, kad karantinas gerokai apkartino gyvenimus ar net sugadino juos, tiesiog daugeliui nėra priimtina?

– Pastebėjau, kad žmonėms, kurie linkę mažiau būti lyderiais ir dėl visko kaltinti, jų nuomone, jiems nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, pandemija ir saviizoliacija yra, tam tikra prasme, palankios aplinkybės. Jie jomis gali pateisinti savo nesėkmes ar ryžtingumo stoką veikti. Tampa sąlyginai patogu teigti, jog kalta situacija, užuot kūrus ambicijas ir ieškant alternatyvų. 

Visada greičiau rasime atsakymą, kodėl NE, o ne kodėl TAIP. Tačiau tiems asmenims, kurie yra natūraliai lyderiai ir yra įpratę valdyti aplinkybes, dabartinė situacija yra gerokai sunkesnė. Tai vadinama stipriu vidinės kontrolės lokusu. Juk ne jie aplinkybes, kaip iki pandemijos, valdo, o jos – juos. Suvaržymai, negalėjimas daryti to, ką jie sėkmingai darė anksčiau, tokiems žmonėms sukelia itin negatyvias emocijas – juos tai trikdo, erzina ir kelia nerimą. 

Tačiau šie asmenys yra linkę ieškoti sprendimų, keičiančių situaciją. Jų mąstymas yra labiau kūrybiškas ir strategiškas. Jiems svarbu veikti, o ne stovėti vietoje.

– Ar karantino metu susidūrėte su ekstremaliomis psichologinėmis būsenomis? 

– Taip. Turėjau atvejų, kuomet klientai prisipažino turintys suicidinių minčių ar yra labai prislėgti, nematantys prasmės gyventi. Mano tikslas – sugrąžinti motyvaciją ir norą gyventi, siekiant kurti ir palaikyti laimės būseną, bei atstatyti pasitikėjimą savimi ir naikinti depresyvų foną. Svarbu suvokti, jog mes „neieškome“ savęs savo gyvenimuose, mes kuriame savo gyvenimą ir save taip pat leisdami patirti ir išbandyti tai, ką mums diktuoja mūsų vidinis balsas.

– Kokie visuomenės sluoksniai labiau nukentėjo ir kenčia nuo ilgalaikės saviizoliacijos?

– Kiekvienas žmogus savo nukentėjimą nuo saviizoliacijos matuoja savaip – pagal savo atskaitos tašką. Tai – suprantama. Vieniems tas nukentėjimo laipsnis galbūt atrodys juokingas, o kitiems, patiriantiems tokių pat suvaržymų ir sunkumų, – itin skausmingas. Nelabai mėgstu lyginti – visąlaik rasi, kam (yra) dėl ko nors geriau, o kam – blogiau.  Svarbiausia suvokti, kad gyveni savo gyvenimą, savo sunkumus ir laiku juos norėti ir mokėti spręsti. Dėl prastovų ir pandemijos, karantino dažniausiai akivaizdūs yra finansiniai nuostoliai, bet moraliniai bei psichologiniai nuostoliai mūsų emocinei ir psichinei sveikatai pasirodo tik vėliau.

– Ar vaikai ir senjorai per karantiną buvo pažeidžiamiausi?

– Psichologe dirbu 16 metų. Išties, dabar sulaukiu gerokai daugiau senjorų. Anksčiau jiems nebuvo itin drąsu apsilankyti. Prisiminkime vis dar gajus stereotipus: jeigu lankaisi pas psichologą, vadinasi, su tavimi dedasi kažkas negera. Tačiau šiandien į apsilankymus pas psichologą žiūrima paprasčiau. Vaikai vis dažniau prikalbina savo tėvelius ieškoti psichologo pagalbos. Tačiau pelnyti senjorų pasitikėjimą nėra psichologams lengva – vis dar. O jaunesnioji karta – visai kitokia: noriai kreipiasi.

– Jeigu būtumėte Sveikatos apsaugos ministrė, kokią pokovidinę visuomenės psichologinės savijautos gerinimo programą parengtumėte? Ką joje būtinai numatytumėte?

– Dabar itin aktualu tampa saviugda, savikontrolė, mokytis dirbti su savimi bei savo emocijomis. Man dažnai klientai po konsultacijų pasako: „O kur aš buvau anksčiau? Jeigu būčiau tai žinojęs ar žinojusi, būčiau dariusi taip“. Manau, kad poreikis tokioms žinioms auga ir gerokai išaugs. Tikslas – kuo anksčiau imti šviesti tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos palaikymo klausimais, mokytis savistabos ir savęs pažinimo bei pasitikėjimo savimi stiprinimo būdų. Emocinio intelekto ugdymas ypač svarbus. Esama faktinių įrodymų, jog 85 proc. mūsų fizinė sveikata priklauso nuo psichologinės būsenos.

– Patarkite, prašau, kaip šalinti neigiamus karantino padarinius?

– Kartais paprastas fizinės aplinkos pakeitimas ar geros naujos emocijos ar pozityvių įspūdžių susikūrimas jau savaime smegenyse gamina serotoniną, vadinamąjį laimės hormoną (serotoninas – cheminė medžiaga, randama žmogaus smegenyse, kraujyje, žarnyne ir jungiamuosiuose audiniuose, – aut. past.). Kaip sakoma, keiskime senus prisiminimus į naujus įspūdžius. Tokiu atveju, atsiranda perspektyvinė motyvacija laukti teigiamų emocijų ir kyla stimulas produktyviau dirbti.

Vienintelis būdas šalinti neigiamus karantino padarinius – bendrauti tarpusavyje. Tai, kaip mes vertinsime susidariusią situaciją, labai priklauso nuo to, kaip mes patys ją sau įvardinsime. Galime į šią situaciją žiūrėti kaip į laiką, skirtą kurti, išlaikyti, tęsti darnius tarpusavio šeimos santykius. Taip pat galime žiūrėti kaip į galimybę vienas kitą geriau pažinti, pažinti save ir išgryninti prioritetus, vertybes, veiklas bei pomėgius. Kaip bebūtų, karantinas – tai laikas, skirtas būti kartu: tėvams ir vaikams, broliams ir sesėms, vyrams ir žmonoms. 

Pozityvus požiūris daro įtaką mūsų savijautai, nuotaikai, palaiko geresnę sveikatą – juk nuo mūsų psichologinės savijautos labai priklauso ir fizinė kūno savijauta.

Įprastos, kasdienės veiklos (atitinkančios karantino reikalavimus), kuriomis šeima užsiima kartu, padeda kurti ir išlaikyti stiprius tarpusavio santykius. Labai paprasta ir elementari, bet dažnai kasdienybėje pamirštama veikla stiprinti tarpusavio emocinį ryšį – reguliarus bendras šeimos valgymas. 

Kita mano rekomendacija – praleisti bendrą laiką ne namie – gamtoje, naujai atrastame savame kieme, žaidžiant naują kvėpavimo žaidimą, atliekant rytinę mankštą. Arba tiesiog praleidžiant tą pačią valandą su šypsena veide. Veiklas planuokite kartu arba pasiskirstykite, kas ir kada pasiūlys smagią bendrą veiklą.

Šeimos tradicijos ir ritualai leidžia šeimos nariams atskirti įprastas dienas nuo ypatingų, o pastarųjų nekantriai laukti. Pavyzdžiui, galite susikurti tokius savo šeimos ritualus.

Susitarimai dėl tvarkymosi namuose ir darbų pasiskirstymas suteikia pojūtį, kad visi šeimos nariai svariai prisideda prie šeimos gyvenimo. 

Orientuokitės į šiandieną ir neprovokuokite ilgalaikio mąstymo – kas bus, kas mūsų laukia ir panašiai.

Ir atsiminkime: kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Kasdien mintimis dalinkimės ramybe – tarpusavio palaikymo ženklu.