Kodėl vaikščiojimas atbulomis gali būti naudingas jūsų sveikatai ir smegenims

Pasitelkęs draugą ir prie krūtinės pritvirtintą nedidelį automobilio veidrodėlį, padedantį pamatyti, kur jis eina, Harmonas įveikė 3900 mylių (6300 km) kelionę per 290 dienų, kiekvieną žingsnį eidamas atgal. Harmonas tvirtino, kad kelionės metu jo kulkšnys tapo tokios stiprios, kad „reikės plaktuko smūgio, kad jos suplyštų“.

Remiantis tyrimais, vaikščiojimas atbulomis gali turėti stulbinamos naudos tiek jūsų fizinei sveikatai, tiek smegenims, kaip neseniai nagrinėjo Michaelas Mosley naujausioje BBC podcast'o ir Radio 4 laidos „Just One Thing“ serijoje.

Atbulinis vaikščiojimas, kaip vaikščiojimas atbulomis žinomas akademiniuose straipsniuose, turi turtingą istoriją. Yra pranešimų apie XIX amžiaus pradžią apie žmones, einančius šimtus, o kartais ir tūkstančius mylių atbuline eiga. Daugelis iš jų buvo impulsyvių lažybų rezultatas, o kiti buvo tiesiog bandymai išsikovoti teises į keistą naują rekordą.

Tačiau dėl biomechanikos skirtumų vaikščiojimas atgal iš tikrųjų gali duoti tam tikros fizinės naudos. Jis dažnai naudojamas fizioterapijoje nugaros skausmams, kelio problemoms ir artritui malšinti. Kai kurie tyrimai netgi rodo, kad vaikščiojimas atbulomis gali teigiamai paveikti pažintinius gebėjimus, tokius kaip atmintis, reakcijos laikas ir problemų sprendimo įgūdžiai.

Manoma, kad vaikščiojimas atbulomis sveikatos tikslais atsirado senovės Kinijoje, tačiau pastaruoju metu JAV ir Europos mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kaip pagerinti sportinius rezultatus ir ugdyti raumenų jėgą.

Janet Dufek, biomechanikos ekspertė iš Nevados universiteto (JAV), daugiau nei 20 metų tyrinėja judėjimą atbulomis. Ji ir jos kolegos pastebėjo, kad vaikščiojimas atbuline eiga vos 10–15 minučių per dieną per keturias savaites padidino 10 sveikų mokinių šlaunies lankstumą. Vaikščiojimas atbulomis taip pat gali sustiprinti nugaros raumenis, atsakingus už stuburo stabilumą ir lankstumą. Kitame Dufeko vadovaujamame tyrime penkių sportininkų grupė patys pranešė apie apatinės nugaros dalies skausmo sumažėjimą po vaikščiojimo atbulomis laikotarpių.

„Mūsų tyrimai parodė, kad netiesiogiai vaikščiojimas atbulomis turi tam tikros naudos, palyginti su apatinės nugaros dalies skausmais vien dėl to, kad tempiate pakaušio raumenis“, – sako Dufekas. Dažnai viena iš dalių, kuri yra susijusi su apatinės nugaros dalies skausmu, yra įtempti pakaušio sąnariai.

Ėjimo atbulomis ir bėgimo atgal pratimai jau naudojami kai kuriose sporto treniruotėse, ypač komandinėse ir rakečių sporto šakose, kurioms reikalingas judrumas norint greitai judėti pirmyn, atgal ir į šoną. Atbulinis bėgimas taip pat padeda apsaugoti sportininkus nuo traumų, nes sumažina kelių sąnarių patiriamą įtampą ugdant jėgą.

Nustatyta, kad vaikščiojimas retrospektyvu yra naudingas ne tik sportininkams, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms, jauniems, nutukusiems žmonėms, sergantiems osteoartritu ir pacientams po insulto, turintiems vaikščiojimo sutrikimų. Taip pat nustatyta, kad vaikščiojimas atbulomis sudegina daugiau kalorijų nei ėjimas į priekį.

Bet kodėl tai taip naudinga?

Vaikščiojimo atgal biomechanika labai skiriasi nuo ėjimo į priekį, sakė Dufekas Mosley. Einant atgal, kelio judesiai sumažėja, o tai gali būti naudinga asmenims, kurie, pavyzdžiui, gali reabilituotis po kelio operacijos.

Vienas neseniai atliktas tyrimas parodė, kad judesių amplitudė tiek klubo, tiek kelio sąnariuose labai sumažėja einant atgal. Nors eisena į priekį prasideda nuo kontakto su kulnu, eisena atgal prasideda nuo pirštų kontakto, o kulnas kartais niekada nenusileidžia ant žemės. Dėl to kelio sąnariu jaučiamas mažesnis smūgis ir naudojami kitokie raumenys, lyginant su įprastu vaikščiojimu.

Iš tikrųjų čiurnos sąnarys sugeria daugiausiai smūgių einant atgal. Raumenys, aktyvuojami atliekant padų lenkimo judesius (naudojami nukreipiant ar stovint ant pirštų), vaidina didesnį vaidmenį einant atgal, kad sulėtintų kulkšnį ir sugertų smūgį.

Taigi, atrodo, kad Harmono teiginyje apie puikią kulkšnies jėgą yra daugiau nei dalelė tiesos, net jei buvo tikėtina, kad jis pakeliui keliavo traukiniu.

Tačiau pranašumai nesibaigia stipresnėmis kulkšnimis.

Tyrėjai taip pat nustatė skirtumus tarp nervinės veiklos vietos žingsniuojant atgal, lyginant su žingsniu į priekį. Prefrontalinė žievė, atsakinga už kognityvinius įgūdžius, tokius kaip sprendimų priėmimas ir problemų sprendimas, ypač aktyvi žengiant atgal.

Viename olandų tyrime buvo patikrintas 38 dalyvių gebėjimas išspręsti Stroop testą, kuriame naudojami prieštaringi dirgikliai, tokie kaip žodis „mėlyna“ raudonomis raidėmis, kad trukdytų žmonėms greitai reaguoti į raginimą, žengiant atgal, į priekį ar į šoną. Nustatyta, kad dalyviai, žingsniuojantys atgal, turėjo greičiausią reakcijos laiką, galbūt todėl, kad jų smegenys jau buvo įpratusios atlikti nederančią užduotį.

Kitame tyrime padaryta tvirta išvada, kad įvairios judėjimo atgal formos, įskaitant ėjimą atgal, vaizdo įrašo apie kelionę traukiniu žiūrėjimą ir net tik įsivaizduojamą judėjimą atgal, pagerino dalyvių gebėjimą prisiminti informaciją.

Tačiau yra ir rizikos elementas, kai kalbama apie vaikščiojimą atbulomis. Reikia stengtis išvengti nematytų kliūčių ir pasitaiko atvejų, kai vaikščiojant atbulomis fizioterapijos metu galima nukristi ir sunkiai susižaloti.

Taip pat yra ir kitų būdų, kaip pasiekti tuos pačius rezultatus. Pavyzdžiui, Kinijos mokslininkai nustatė, kad tai chi ir plaukimas yra veiksmingesnė reabilitacinė veikla sportininkams, kenčiantiems nuo nugaros skausmų, nei vaikščiojimas atbulomis, bėgiojimas ar visai nesportavimas.

Tačiau, kaip sako Dufekas, yra dar viena priežastis išbandyti atbulinį vaikščiojimą – tai naujovė.

Parengta pagal: www.bbc.com