Birželis jau kvepia žolelėmis: pasidairykime: o kas gi užauga pas mus?

PAPRASTASIS BAZILIKAS. 

Šį kulinarijoje plačiai naudojamą kvapųjį prieskoninį augalą savo soduose puoselėja daugelis sodininkų.

Pasak Katerinos, baziliko preparatai turi antiseptinių, priešuždegiminių savybių, gerina virškinamojo trakto veiklą. Bazilikas gali būti naudojamas ir namų kosmetikoje – tinka probleminei odai prižiūrėti.

RUGIAGĖLĖ. 

Ją žolelių žinovė pavadino gražuole piktžole, matoma javų laukuose, pievose, prie kelių ir takų.

Mėlynus žiedus kaip vaistinę žaliavą patarė skinti iškart, kai prasiskleidžia žiedynas, džiovinti 40–50 laipsnių temperatūroje džiovykloje arba gerai vėdinamoje patalpoje.

Rugiagėlių nuoviro kompresas gali būti naudojamas esant akių vokų uždegimui: pusę šaukšto džiovintų žiedų užpilame 120 ml verdančio vandens, paliekame 20 minučių, kad pritrauktų.

Nukošiame ir ant vokų dedame nuovire išmirkytus vatos diskelius, palaikome 15–20 minučių.

O žiedų arbata stiprina imuninę sistemą, padeda sutrikus virškinimui.

Šaukštelį džiovintų rugiagėlių (arba 5 šviežius žiedus) reikia užpilti 240 ml verdančio vandens ir palaukti apie 20 minučių, kad pritrauktų. Nukošti ir gerti pusvalandį prieš valgį, bet ne ilgiau kaip dvi savaites.

VAISTINĖ VERONIKA. 

Turi priešuždegiminį, žaizdas gydantį, atsikosėjimą mažinantį poveikį.

Šio augalo užpilai naudojami visų tipų odos ligoms gydyti. Kaip teigė pašnekovė, sultys ir tinktūra padeda esant grybelinėms ligoms, garai ir nuovirai – sergant peršalimu, bronchitu, bronchine astma, inkstų ir kepenų ligomis, nemiga, reumatu.

Vaistinė žaliava – tai antžeminė augalo dalis, kuri nuimama žydėjimo metu.

Kad nepažeistumėte šaknų sistemos, žolę reikia pjauti žirklėmis. Džiovinti po baldakimu pavėsyje arba gerai vėdinamoje vietoje. Galiojimo laikas – 1 metai.

JONAŽOLĖ. 

Ją K. Labanauskienė pavadino vienu žinomiausiu ir populiariausiu vaistinių augalų.

Ruošiami užpilai, nuovirai, spiritinės tinktūros, aliejiniai ekstraktai. Jonažolė turi priešuždegiminį, antiseptinį, antibakterinį, antivirusinį, sutraukiantį, žaizdas gydantį, šlapimą, tulžį varantį, raminamąjį, antidepresinį, atkuriamąjį poveikį.

Tačiau svarbu žinoti, kad šio natūralaus vaisto veiksmingumas labai priklauso nuo preparato paruošimo būdo: aliejinis jonažolių ekstraktas, kuriuo galima gydyti žaizdas, ruošiamas tik iš šviežių žaliavų ir turi būti infuzuojamas saulėje.

„Šios dvi sąlygos yra esminės: eksperimentu nustatyta, kad iš sausų žaliavų veiksmingo preparato paruošti negalima, o ryški saulės šviesa nepakeičiama sąlyga susidaryti hiperforinui, kurio kituose jonažolių preparatuose nėra“, – sakė žolininkė.

ŽEMUOGĖS. 

Uogos turi diuretikų, prakaitavimą, raminamąjį, priešuždegiminį poveikį, taip pat skatina druskų pasišalinimą iš organizmo, gerina virškinimą.

Tinka esant vitaminų trūkumui, anemijai, podagrai, aterosklerozei, inkstų akmenligei, kolitui, gastritui, neurozėms, nemigai, išoriškai – nuo uždegiminių procesų burnos ertmėje, kai kurių odos ligų, namų kosmetikoje – nuo odos senėjimo ir spuogų.

Iš žemuogių lapų ir uogų ruošiami nuovirai, užpilai, tinktūros; šviežių uogų dedama į kosmetines kaukes; iš džiovintos žaliavos ruošiama arbata.

Naudingų savybių turi ir su cukrumi sutrintos arba šaldytos uogos.

Lapai skinami žydėjimo metu, surinktos žaliavos džiovinamos pavėsyje po baldakimu ir laikomos 1 metus. Uogos skinamos sunokusios.

Pirmiausia džiovinamos džiovykloje 35 laipsnių, o po to 60–65 laipsnių temperatūroje.

GAUROMETIS. 

Tradicinė medicina gauromečio preparatus naudoja kaip stiprią priešuždegiminę, raminamąją priemonę. Taip pat yra informacijos apie augalo priešnavikines savybes.

Žolės užpilai ir nuovirai vartojami sergant virškinamojo trakto ligomis, nervų sutrikimais, ateroskleroze, ūminėmis ir lėtinėmis prostatos ligomis, šlapimo pūslės uždegimu.

Tinka skalauti esant burnos ir gerklės gleivinės uždegimams, nuo egzemos bei įvairių odos bėrimų (taip pat ir vaikams).

Švieži susmulkinti lapai ir džiovintų lapų milteliai naudojami kaip žaizdų gijimo priemonė; garuose virti lapai tinka kompresams nuo sąnarių skausmo, neuralgijos, mėlynių.

Vaistinė žaliava – lapai ir stiebų viršūnėlės su žiedais, nuimami žydėjimo metu.

Džiovinami pavėsyje po baldakimu arba gerai vėdinamoje vietoje.

PELKINĖ VINGIORYKŠTĖ. 

Drėgnose žemumose, upių slėniuose formuoja didelius krūmynus. Stiebai su gelsvai baltais pūkuotais žiedynais gali pasiekti ir iki 1,5 m aukštį.

Šio augalo užpilai, nuovirai, tinktūros tradicinėje medicinoje naudojami nuo peršalimo ir kosulio, taip pat reumatui, podagrai, odos ligoms gydyti.

Tepalas iš žiedų naudojamas esant sąnarių skausmui ir patinimui. Pasak K. Labanauskienės, vaistinė žaliava – žolė ir gėlės, rečiau naudojami šakniastiebiai su šaknimis.

Nuimant derlių, augalų su žiedynais viršūnės nupjaunamos ir greitai išdžiovinamos gerai vėdinamoje vietoje.

Jei žaliava pajuoduoja, naudoti nebetinka.

MELISA.

 Ji turi ir daugiau pavadinimų: citrinžolė, bičių mėta.

Šį populiarų prieskoninį aromatinį ir vaistinį augalą sodininkai taip pat dažnai augina.

Norint pasiruošti malonaus citrusinio skonio melisų arbatos, pakanka 1 valg. šaukštą džiovintų (arba 2 šaukštus šviežių) lapelių užpilti litru verdančio vandens ir palaukti 5–10 min., kol nusistovės.

Melisa turi raminamąjį, antispazminį, priešuždegiminį poveikį.

Nuovirai, užpilai, tinktūros, aliejus vartojami gydant virškinamojo trakto ligas, peršalimą ir gripą, bronchinę astmą, nervų sistemos ligas, vegetacinę-kraujagyslinę distoniją, širdies nepakankamumą, hipertenziją, aterosklerozę, sąnarių ligas, menopauzės sutrikimus ir ginekologines ligas.