Liga, kuri nesiilsi: per naktį galite panirti į komą

Diabetas, priešingai nei su juo gyvenantis asmuo, nesiilsi, todėl hipoglikemija gali ištikti ir naktį, kuomet ji pacientams kelia papildomas grėsmes, o daliai jų – ir pastovią baimę.

Laiku nesiėmus veiksmų, pavyzdžiui, pramiegojus hipoglikemiją, žmogus gali panirti į komą.

Hipoglikemijos  rizika atsiranda  diabetu sergantiems pacientams, kai gliukozės koncentracija jų organizme nukrenta žemiau 3,9 mmol/l ribos. Įprastai pacientams rekomenduojama glikemiją palaikyti 4,0 - 7 mmol/l ribose nevalgius ir 4,3-8,5 mmol/l po valgio.

Krentant gliukozei, pasireiškia dviejų rūšių simptomai – andrenerginiai ir neuroglikopeniniai.

Pirmieji atsiranda anksčiau ir yra kiek lengvesni – tai gali būti prakaitavimas, drebulys, dažnas širdies plakimas, susijaudinimas, alkio jausmas.

Hipoglikemijai sunkėjant, atsiranda ir kiti, su nervų sistema susiję (neuroglikopeniniai) simptomai: sumišimas, neįprastas elgesys, agresija, regos, kalbos sutrikimas, mieguistumas, apatija, traukuliai ir net koma.

Ji pratęsia, kad įprastai hipoglikemija įvyksta dėl dviejų priežasčių: pacientams neteisingai suskaičiavus insulino dozę arba užsiimant neįprastai dideliu fiziniu krūviu.

Pavyzdžiui, žmogus gali suvalgyti mažiau angliavandenių ir susileisti daugiau insulino, nei reikėtų, o tai lemia krentančią gliukozės koncentraciją organizme.

Tiesa, hipoglikemija gali ištikti ir teisingai paskaičiavus insulino kiekį, tačiau po to intensyviau pasportavus.

Tokiu atveju reikia ne tik atsižvelgti į valgomų angliavandenių kiekį, bet ir pamažinti greito veikimo insulino dozę apie 20 proc., jeigu planuojamas fizinis krūvis.

Tiesa, hipoglikemija diabetu sergančius pacientus  gali ištikti ne tik dieną, bet ir naktį, kai ši būklė yra sunkiau pastebima, o laiku nesiėmus atitinkamų veiksmų, tampa pavojinga – panirus į komą naktį, galima ir nebepabusti.

Visgi gydytojų ir diabetu sergančių pacientų teigimu, pažaboti tiek dienines, tiek naktines hipoglikemijas gali padėti naujausios diabeto valdymo technologijos – nuolatinės gliukozės stebėjimo sistemos.

Jaučia nuolatinę naktinės hipoglikemijos baimę

Naktinė hipoglikemija labai skiriasi nuo tos, kurią patiriame dieną.

Kadangi smegenys būna iki galo nepabudusios, kūnas automatiškai keliasi iš lovos ir eina maisto atsargų link.

Galvoje naktį sklandantis rūkas trukdo mąstyti racionaliai, todėl suvalgomų saldumynų kiekiai gali būti neadekvačiai dideli.

Yra tekę girdėti pasakojimų, kad žmogus tik iš ryte rastos netvarkos virtuvėje, pavyzdžiui, tuščių uogienės stiklainių, supranta, jog naktį gelbėjosi iš šios pavojingos būklės.

Daugelis su diabetu susiduriančių žmonių sąmoningai nuolat palaiko aukštesnę gliukozės koncentraciją kraujyje dėl baimės, kad ištiks sunki hipoglikemija, kurios metu prarandama sąmonė.

Hipoglikemijos naktį baimė dažnai diabetu sergantiems pacientams neleidžia pasiekti optimalios glikemijos kontrolės.

Tai ypač pablogina jų gyvenimo ir miego kokybę.

Apskritai, pacientai paprastai žymiai geriau toleruoja aukštesnę glikemiją, negu labai žemą, todėl, patyrus hipoglikemiją, jie dažnai stengiasi susileisti mažiau insulino, kad gliukozės kiekis organizme vėl nenukristų.

Tačiau aukšta glikemija taip pat sukelia nepageidaujamus reiškinius – nuo troškulio ar dažno šlapinimosi iki neurologinių simptomų, taip pat hiperglikemija yra pagrindinis diabetinių komplikacijų rizikos veiksnys.

Todėl normos ribose esančios glikemijos palaikymas yra būtinas, norint išvengti papildomų iššūkių.

Nepastebėjus hipoglikemijos – papildomos problemos

Hipoglikemija pavojingiausia tampa tuomet, kai ji kartojasi dažnai.

Tokiu atveju diabetu sergantys pacientai pradeda nebejausti mažėjančios glikemijos ir andrenerginių simptomų – jiems iškart atsiranda antrieji, susiję su neurologinėmis funkcijomis.

Tai ypatingai aktualu naktinės hipoglikemijos metu, nes žmogus nejaučiantis andrenerginių simptomų šią būklę tiesiog pramiega.

Ir kuo dažniau tai vyksta, tuo jų jautrumas šiai būklei mažėja, atitinkamai didėja hipoglikeminės komos rizika.

Pavojų kelia ir Somodžio fenomenas, kuomet po gliukozės kritimo naktį, glikemija ryte būna aukšta.

Krentant gliukozės koncentracijai organizme, žmogaus kūne „įsijungia“ įvairūs kompensaciniai mechanizmai, organizmas pradeda gaminti daugiau glukagono, kortizolio, adrenalino, o tai didina gliukozės koncentraciją kraujyje.

Jei hipoglikemija ištiko naktį, o asmuo ją pramiegojo ir jos nepajuto, ryte pasimatavus glikemija gali būti aukšta, o pacientas taip ir nesupras, jog naktį jį buvo ištikus hipoglikemija.

Kadangi pacientai ilgo veikimo insulino dozę reguliuoja pagal rytinę glikemiją, nežinodami apie naktinę hipoglikemiją, jie gali dar labiau padidinti insulino dozę.

Tai lemia dar sunkesnę hipoglikemiją, kuri pacientus gali privesti prie komos.

Pažaboti naktinę hipoglikemiją padeda technologijos

Kovą su naktinėmis hipoglikemijomis pastaraisiais metais itin palengvina naujausios technologijos, pavyzdžiui, nuolatinė gliukozės matavimo sistema.

Nuolatinis gliukozės jutiklis gliukozės koncentraciją organizme matuoja visą parą, todėl žmogus gali matyti, kaip ji kyla ar krenta ir iškart imtis atitinkamų veiksmų.

Tai padeda užkirsti kelia ir dėl Somodžio fenomeno kylantiems iššūkiams, nes net ir pramiegojus hipoglikemiją, atsikėlus ryte bus matoma, kad naktį gliukozės lygis organizme buvo pavojingai nukritęs.

Atsižvelgiant į tai, galima atitinkamai planuoti vakarinio insulino dozes.

Valdyti naktines hipoglikemijas taip pat padeda naujausios technologijos.

Nuolatinio gliukozės stebėjimo sistemos veikimo principas yra nesudėtingas – mažas nešiojamo prietaiso jutiklis ir siųstuvas nuolat matuoja gliukozės kiekį poodiniame riebalinio audinio skystyje ir belaidžiu būdu siunčia realaus laiko rodmenis į suderinamą išmanųjį telefoną.

Mobiliojoje programėlėje vaizduojamos rodyklės nuolat informuoja prietaiso naudotoją apie tai, kokiu greičiu mažėja ar didėja gliukozės kiekis bei garsinių pranešimų dėka padeda išvengti hipoglikemijos.

Nuolatinė gliukozės matavimo sistema neabejotinai prisideda ir prie kasdienės diabeto kontrolės pagerinimo.

Jutiklis leidžia žmogui pažinti save, matyti, kada glikemija kyla, o kada krenta, kaip keičiasi santykis tarp suvartojamų angliavandenių ir susileidžiamo insulino kiekio.

Pradėjus pažinti ligą, pacientai patys ima skirti daugiau dėmesio diabeto valdymui, tai jiems tampa įdomu.

Ši technologija suteikia gerokai daugiau informacijos, nes matuojant glikemiją gliukozės kiekio kraujyje matuokliu, diabetu sergantys žmonės jaučiasi kaip ežiukai rūke.