Gyvenimas pro langą: Kai silkės pačios sulenda į bačką...

Šiaip ar taip žuvienei tikrai turėjo pakakti. Šįryt jį, besileidžiantį nuo kalniuko, atpažinau iš silueto - charakteringas toks...      

"Ačiū už ryto tekstą nuostabiai dienos nuotaikai - perskaičiau ir, tarsi, pakylėjo - virš kasdienybės: nuoširdumu, tikrumu ir kuriamomis prasmėmis! Ačiū, kad su Jūsų tekstais žemė - vis dar žmonių planeta..."

Tokią apie mano opusus "Gyvenimas pro langą" gavau žinutę. Virtualioje erdvėje, tiksliau socialiniuose tinkluose, ne visi linkę eksponuotis viešai, kuris kam  pritaria arba ne. Parašo asmeniškai. Kaip šiuo ir kai kuriais kitais atvejais.

Tie, kurie savo jausmus lieja eilėraščiais ar proza, dažnai abejoja - ar ne į "tuščią eterį"? Ar kas išgirs, ar rasis "suokalbininkų" potyriams, jausmams? Ir, žinoma, džiaugiasi juos aptikę. Toji žinutė buvo nuo vakar "opuse" cituotos panelės, "sacharoje" vedžiojusios šunį...

Žinoma, tyliai, o dabar ir viešai pasidžiaugiu: "Žemė - vis dar žmonių planeta". Dar ne robotų. Nors įvairiuose portaluose vis dažniau aptinku aplikacijas, kurias privalau patvirtinti: "Aš - ne robotas"...  

O taip pat ne robotas, nes pažįstu ne tik virtualioje erdvėje, praneša: "Autobusas pilnas. Silkių bačka. Apie kokius dar atstumus galima kalbėti? Nebaisus mums joks virusas. Visi tokie laimingi..."

Nesu sunkaus žvejų darbo enciklopedininkė. Tačiau bent tiek žinau - pačios silkės, tralais parvilktos į katerius, tralerius, į bačkas nesušoka. Tiesa, tų ąžuolinių bačkų jau seniai nebėra. Jas pakeitė plastmasės dėžės. Šprotai šonas prie šono į konservų skardines taip pat patys nesugula. Automatizacija, robotizacija. O štai žmonės patys ir savo valia "silkizuojasi". Ir ką tu jiems padarysi? "Silkizuojasi", ištroškę įkvėpti gaivaus jūros oro.

Nepradėsiu čia rypauti, nes žinau - toli gražu ne kiekvienas ar kiekviena turi automobilį. Užtat - reikia to visuomeninio transporto. Ne robotei, pranešusiai apie "silkizaciją" autobuse, atliepia: "Čia jau pačių "silkių" sprendimas, ar joms lįsti į tą bačką." Ir tai  tiesa. Juk galima lįsti į kitą bačką - kelte. Bent jau "silkizuotųsi" ore.

O "pratrauks - nepratrauks" kita giesmelė. "Kas gali paneigti, kad "pratraukti" gali nusičiaudėjęs praeivis su skandinaviškom lazdom. Net ir per labai saugų atstumą.

Čia jau prasidėtų tikimybių teorijos ir dėsniai, kuriuose nieko neišmanau, nes mano skaičiams nepaklusni makaulė aukštajai matematikai, fizikai, chemijai visai abejinga. O tuos dalykus išmanantys teigia - juose daug poezijos randą. Kiekvienam sava poezija, o ir galvelė - kad neprilytų ir neprisnigtų - ant pečių.  

...Dar sykį pripuolusi prie lango matau paukštulių porelę, kažką lęsiojančią pievelėje. Kokios rūšies tie paukštukai nespėjau įžvelgti. Nes kaimynė su dviem atžalėlėm išėjusi juos išgąsdino. Nuskrido.

Du kaimynės sūneliai su spalvingom kuprinytėmis ant pečių. Kažin kur važiuos? Gal prie jūros? Bet ne kaip silkės bačkoje - automobilis erdvus...