Egidijus Dragūnas-Selas – atvirai: apie ryšį su paaugliu sūnumi, jo motiną ir vedybų planus: „Nepadės joks popierius“

Dainininkas, scenoje nevengiantis ir itin aštrių žodžių? Mylintis, rūpestingas ir reiklus tėvas, dabar jau paaugliui sūnui pats keitęs sauskelnes ir raminęs jį naktimis dygstant pirmiesiems dantims? Selas – daugialypis kaip ir jo gyvenimas: kartais ramus kaip stovintis kūdros vanduo, kartais – šiaušiantis bangų keteras.

Lietuvoje Selą žino visi. Paaugliai ir į penktąją dešimtį įkopę jo bendraamžiai, traukiantys hitais tapusias dainas. Net kaimo močiutės, kurios gal ir neatpažintų jo minkšto balso, bet tikrai girdėjo apie dar vieną eilinį dainininko skandalą.

Selas koncertavo turtingiausio Lietuvos žmogaus Nerijaus Numos ir Kaetanos Leontjevos vestuvėse, jo bičiuliai – žinomiausi šalies verslininkai, sportininkai, pramogų pasaulio atstovai. Pamėtyti į krepšį aikštėje prie E.Dragūno namo Pavilnių regioniniame parke Vilniaus pakraštyje atvyksta šalies krepšinio žvaigždės.

Dėl to namo – neva nelegaliai pastatyto – E.Dragūnas dabar aiškinasi teismuose ir daro viską, kad jį išsaugotų. Selui tai skaudi tema, o aš dar nuo pirmųjų žingsnių žurnalistikoje prieš ketvirtį amžiaus žinojau, kad norint paliesti pašnekovo skaudulius būtina daryti tai švelniai. Kitaip pokalbis gali baigtis net neprasidėjęs.

Tačiau šėtonas tą dieną timptelėjo už liežuvio, tad kirtau tiesiai į kaktą: „Gražūs šviestuvai, bet namą, girdėjau, nugriaus!“

Tas Selas, kurį, kaip daugelis mūsų, pažįstu iš rėksmingų antraščių apie eilinį dainininko išsišokimą, turėjo griausmingai išstumti mane pro duris. Bet Egidijus tik pritilo, įkvėpė ir pradėjo pasakoti savo istoriją – nesiimu spręsti, ar E.Dragūnas teisus, nes žinau tikrai ne viską.

Selo namas panašus į ne vieną šalia stovintį namą. Tokių Pavilnių regioniniame parke yra ir daugiau. Oranžinis „Lamborghini Huracan Spyder“ – pilkos jaunystės kompleksas, kaip juokiasi atlikėjas, – stovi garaže su dar dviem kolekciniais automobiliais. Kasdienai E.Dragūnas renkasi ne tokį pastebimą.

Namo viduje jokios akį rėžiančios prabangos ir ideali tvarka. O pats dainininkas laksto tik su kojinėmis – net parūkyti – į iššveistą garažą.

„Atsiprašau, jei kambaryje pajusite nekokį kvapą. Dabar mes nuolat geriame salierų sultis, tad gali jaustis“, – pribloškia Selas, kuris su kelių policija ne kartą aiškinosi dėl to, kad vairavo išgėręs kai ko su laipsniais.

– Egidijau, kaip ir kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate?

– Dabar – jau gerai. Turėjau gana sunkų laikotarpį dėl teismų, kuriuose praleidau daug laiko, buvo uždarytas mano fondas, kuris dabar vėl veikia, turėjau įrodinėti, kad nesu nusikaltėlis. Mano energiją siurbė kvailiai ir per tą laiką nepadariau daug gerų darbų, kuriuos ketinau padaryti.

Dažnai girdžiu, kad taip pas mus yra, kad juk lietuviai taip daro. Bet mes visi esame lietuviai, tad mes ir esame tie kvailiai. Todėl kaskart, norėdamas kam nors pakenkti, susimąstyk, ar tau pačiam taip būtų gerai. Ar ne tu esi kvailystės pradininkas? Nes tu pats ir kuri Lietuvą.

– Dėl ko su teisėsauga kilo problemų?

– Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė akciją „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“, per kurią buvo kovojama ir prieš juodąją pramogų verslo buhalteriją. Man buvo iškelta byla, ji truko kelerius metus.

Prokurorai pažiūrėjo protingai, ir teisme man skirta bauda. Toje byloje buvo tiek visko privelta, kad man net sunku viską paaiškinti. Aš elgiausi pagal situaciją. Esu nukentėjęs dėl banko „Snoras“ griūties, todėl pinigus stengiausi laikyti grynaisiais seife, o ne banke. Juolab kad dabar negali jų nemokamai išsigryninti.

Tiesa, buvo momentas, kai buvo galima nemokamai išsigryninti prieš tai kuriam laikui padėjus terminuotąjį indėlį. Už gautus procentus, pasirodo, reikėjo mokėti mokesčius, o aš apie tai nepagalvojau.

Suklydau ir dėl to, kad iš fondo pinigų nusipirkau diržą koncertui.

Nesu verslininkas, tad kai kur gal aplaidžiau tvarkiau buhalteriją, bet niekada nieko nepavogiau. Juolab – pats iš savęs.

Neprašiau aukoti mano fondui, išskyrus gal tik kartą, kai skelbėme telefoninę akciją, bet tada surinkome vos 140 eurų. Egidijaus Dragūno fondas buvo pildomas tik mano darbu: aš parduodu bilietus į koncertus, gaunu pinigų ir jų skiriu fondui.

Kol mane tampė po teismus, galėjau padaryti dar ką nors gera. Mums visiems labai trūksta empatijos, užuojautos, žmoniškumo.

Mane vis dar stebina biurokratų Lietuvoje požiūris. Kartą, pavyzdžiui, nutarėme padovanoti vienai ligoninei tam tikrą aparatą už 100 tūkstančių eurų. Tą vakarą paskambino draugas, papasakojau jam apie savo planus, bičiulis sako pasidomėsiantis dėl nuolaidų, nes tokiais aparatais prekiauja dabar jau amžinatilsį Sauliaus Karoso bendrovė Šveicarijoje.

Po kelių valandų draugas vėl skambina ir džiaugiasi, kad už tą sumą galėsiu nupirkti du tokius aparatus. Pranešiau apie tai ligoninei, o man į akis sako: „Mums nereikia dviejų, mums reikia, kad jūs pirktumėte konkrečioje bendrovėje.“

Šiuo metu esu labai nusivylęs mūsų požiūriu į viską. Visuomenė susiskaldžiusi visur – kalbėdama apie skiepus ar seksualinį kitų žmonių gyvenimą. Mano mama sako: „Visi žmonės nori ramiai gyventi, šypsotis, dirbti, linksmintis, mylėti.“ Bet mes vis ko nors nepasidalijame.

Anksčiau televizija rodydavo tik kuo nors nusipelniusius žmones – protingus, išsilavinusius, ko nors pasiekusius. Dabar laisvės saviraiškai gavo visi, o ta saviraiška kartais kvaila, kartais žmogus net nesupranta, apie ką kalba, ir įneša dar daugiau sumaišties į bendrą chaosą.

– Turite minias gerbėjų, nuolat surenkate pilnas arenas, tad turite ir pakankamai įtakos ką nors keisti.

– Atlieku gerą ir švarią misiją – kuriu muziką, kurios klausosi žmonėms. Ir ta muzika jiems padeda. Vienas pagal ją šoka linksmindamasis, kitas gal jaučiasi sugniuždytas ir mano dainos jam pakelia nuotaiką. Tikiu, kad mano darbas yra labai svarbus.

Nenoriu būti politikas, nors domiuosi tuo, kas vyksta politikoje, ir daug ko nesuprantu. Pirmiausia to, kodėl tiek daug politikų, kurie neturi jokio supratimo, ką daro toje politikoje?

Juk nesikreiptumėte į mane, kad įstatyčiau silikonines krūtis ar atlikčiau širdies operaciją, niekas man neleistų pilotuoti lėktuvo. Laikausi principo, kad kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geriausiai išmano.

– Lietuvoje pagarsėjote ne tik muzika, bet ir nesibaigiančiais skandalais, tačiau yra ir kitas Selas, apie kurį galbūt mažiau žinoma: daug dėmesio skiriate labdarai. Kaip pradėjote šią veiklą?

– Mano sūnui Deividui dabar keturiolika. Kai buvo dešimties mėnesių, gyvendamas su motina jis iškrito iš trečio aukšto. Po šio įvykio prisiteisiau sūnaus globą.

Kai užsidirbau pirmuosius 100 tūkstančių litų, pirmiausia padėkojau likimui, kad vaikas liko gyvas, ir tiems žmonėms, kurie padėjo, kad sūnus neliktų suluošintas, kad nereikėtų visą gyvenimą stumdyti jo vežimėlio.

Tuo metu mano antroji pusė buvo Eleonora Sebrova, kuri irgi labai prisidėjo prie to, kad pradėčiau labdaringą veiklą, tad už pirmuosius uždirbtus didesnius pinigus Vilniaus Santaros klinikų Neonatalogijos (Naujagimių) centrui nupirkau aparatūros. Atidaviau viską, nepasilikau nė cento. Paskui jau užsidirbau daugiau, tad daugiau galėjau skirti ir labdarai.

Ligoninėje su sūnumi praleidau nemažai laiko, tad mačiau sergančius vaikus ir jų tėvus. Vieni vaikai į ligoninę pakliuvo, nes nusiplikė užsivertę puodą su karštu viralu, kiti tokie maži jau sirgo vėžiu. Nuplikę, prigirdyti vaistų.

Visi matė tuos kenčiančius vaikus, bet mažai kas atkreipdavo dėmesį į jų tėvus, kurie mėnesių mėnesiais budėdavo prie sergančių vaikų lovų. Buvau taip paveiktas sūnaus nelaimės, kad ir vėliau atvažiuodavau savaitgaliais į centrą, nupirkdavau tėvams bilietų į teatrą ar koncertą, o pats sėdėdavau prie jų vaikų.

Po kiek laiko gaudavau laiškų, kad vaikas mirė, mes išsiskyrėme, aš išvažiavau iš Lietuvos, nes nebenoriu čia būti. Tie tėvai turėjo išties didelių psichologinių problemų.

– Teisę auginti Deividą gavote teismo sprendimu, bet prieš tai teisme dar aiškinotės dėl tėvystės nustatymo ir dėl to jūsų ryžtas tapti visateisiu sūnaus globėju daugeliui pasirodė netikėtas.

– Nenoriu apie tai daug kalbėti, nes, be manęs, dar yra sūnus, kuris jau paauglys ir viską supranta. Pasakysiu tik tiek, kad norėjau viską padaryti teisingai.

Dabar irgi vyksta teismo procesas dėl kito vaiko tėvystės nustatymo. Tai – uždaras procesas, ir tuo viskas pasakyta. Žmonės kartais mato tik finansinę pusę ir nesupranta, kad po žodžiu „uždaras“ dar yra vaikai, kuriuos būtina apsaugoti.

Stengiuosi, kad viskas būtų padaryta tinkamai ir nebūtų naudojamasi mano populiarumu. Yra ribos, kurių nevalia peržengti.

O kalbant apie Deividą, nekovojau dėl jo globos. Supratau, kad taip reikia. Pradžioje buvau įspraustas kone į kampą, laikomas išgama, kad neva atsisakau vaiko, nors niekada taip nebuvo. Po to jau man sakė: „Šaunuolis! Nemanėme, kad taip pasielgsi.“ Bet jei mane tokiu laikė, juk neisiu ir nešauksiu: žinokite, esu kitoks!

Ir dabar visiems sakau: vaikas, jei tik tai įmanoma, pirmiausia turi gyventi su motina, nes ji yra artimesnė. Negaliu pasakyti, kad Deividas blogai gyvena, bet būtų geriau, jei tokių situacijų nebūtų.

– Ar sūnus bendrauja su motina?

– Ne.

– Sūnaus globą prisiteisėte, kai Deividui buvo vos 10 mėnesių. Reikėjo ir sauskelnes keisti, ir maitinti, ir pasakas prieš miegą skaityti. Kaip sekėsi susidoroti su tėvystės sunkumais?

– Visko buvo. Kai pradėjau auginti sūnų, per mėnesį numečiau 14 kilogramų svorio. Pabandykite pakelti tokį svarmenį ir suprasite, ką tai reiškia. Tada net paskelbiau akciją, kad vienišos motinos mano koncertuose gali lankytis nemokamai, nes supratau, ką joms tenka patirti. Ypač toms, kurios neturi žmonių, į kuriuos galėtų atsiremti.

– Koks tėvas esate?

– Geras.

– O koks jūsų Deividas?

– Supratingas, neirzlus, kultūringas, stropus, linksmas. Su juo viskas gerai.

Mano sūnus man yra draugas, brolis, bet nepamirštame, kad esu jo tėvas. Jei mokytojai sako, kad Deividas toks ar anoks, aš visada jį ginu, palaikau, jam patariu. Mokytojams sakau: „Aš buvau lygiai toks pat – šiek tiek maištininkas.“ Juk ant kriaušių obuoliai neauga.

Su sūnumi nesibarame, nejaučiu, kad jam prasidėjo paauglystė. Žinoma, visko pasitaiko, bet mes kalbamės. Pavyzdžiui, kalbėjomės ir kai Deividas išsiskuto antakį. Nebariau jo, tik papasakojau, kad ir aš buvau tai padaręs, o paskui toje vietoje plaukai pradėjo dar labiau augti. Sakau: jei sumąstysi nusiskusti plikai, pagalvok ir apie tai, kad kasdien turėsi tai daryti.

Pats kadaise buvau vaikas, tad puikiai žinau, ko jie gėdijasi, ko trokšta.

– Ką mėgstate dviese veikti?

– Kalbėtis, keliauti. Po Naujųjų skrisime į Dubajų, kur sūnus mokysis keturis mėnesius. Tarėmės, kaip būtų geriau, – Deividui likti čia ar skristi su manimi. Šių metų pradžioje sūnus pirmą kartą žiemą liko Vilniuje su seneliais ir pirmą kartą pamatė tikrą žiemą, su seneliu žvejojo. Bet abu pastebėjome, kad mokslai pašlijo, tad šįsyk drauge nusprendėme, jog bus geriau, jei Deividas skris su manimi.

Juolab kad jis mokosi tarptautinėje prancūzų mokykloje, turinčioje pasaulinį tinklą, tad kuriam laikui persikelti nėra sudėtinga. Prieš tai, pavyzdžiui, Deividas mokėsi Tailande. Mokykla buvo išties egzotiška – įrengta džiunglėse, o kieme lakstė vištos. Ten mokėsi nemažai vaikų iš Kanados, Prancūzijos.

Sūnui mokytis nelabai galiu padėti, nes pamokos vyksta prancūzų kalba, kurios nemoku. Skambino mokytojai, kad Deividui stinga to ar ano, bet pasakiau, kad aš jo neišmokysiu, tik jūs patys galite tai padaryti.

Žaviuosi savo vaiko darbštumu. Į mokyklą jis išeina 7 valandą ryto ir grįžta tik vakare. Kartais man jo gaila, bet Deividas jau kalba penkiomis kalbomis. Lietuvių, anglų ir prancūzų – laisvai, dar moka ispanų, savarankiškai išmoko rusų.

Žiūriu į jį ir stebiuosi. Jis – tik devintokas, o moka jau daugiau nei aš baigdamas mokyklą.

Su Deividu kasdien plaukiojame. Kartais jis pritingi, bet aiškinu, kad būtina plaukti, jei nori išaugti tvirtas vyras, juolab kad po nelaimės reikia stiprinti raumenis.

Kaip ir visi tėvai, kovoju dėl kompiuterio. Kai kurie mano draugai yra itin griežti: kompiuterį vaikui duoda tik valandai per parą. Kiti iš viso neduoda. Stengiuosi nepulti į kraštutinumus. Aš leidžiu sūnui žaisti kompiuteriu, net nupirkau geriausią įmanomą, nes ir pats vaikystėje mėgau kompiuterinius žaidimus. Puikiai žinau, kad tai kada nors praeis.

Apskritai suprantu, kad auga kita karta jaunų žmonių. Neseniai žiūrėjau laidą apie tai, kaip Rusijos kompiuterinių žaidimų komanda – 16–17 metų paaugliai – penkiese laimėjo 28 milijonus dolerių. Pasaulis keičiasi ir būtina sudaryti sąlygas vaikams rasti save. Jie dabar kitokie, nei buvome mes. Tad neverčiu Deivido žiūrėti senų animacinių filmų, kuriuos žiūrėjome mes.

Bet sūnus namuose turi ir pareigų. Pavyzdžiui, jam priskirtas vienas kiemo kampas, kurį jis turi prižiūrėti. Aplink tą eglę viskas turi būti sutvarkyta, negali mėtytis jokių kankorėžių.

– Buvote panašaus amžiaus kaip Devidas dabar, kai su bendraminčiais įkūrėte iki šiol populiarią grupę. Ar sūnui papasakojate apie tai, kaip atsirado SEL?

– Žinoma, kad pasakoju apie tai, kaip būdamas jo amžiaus jau pats užsidirbdavau. Buvo kiti laikai ir turėjome kitokią gyvenimišką uoslę.

Būdamas penkiolikos susipažinau su Andriumi Mamontovu, jis man padėjo žengti pirmuosius žingsnius scenoje, o 16-metis jau išleidau albumą. Pasakoju, kad buvau savamokslis, ieškojau savo kelio, o jei Deividas nutars žengti šiuo keliu, jau turėsime aiškią strategiją, kaip tai daryti.

Tačiau pabrėžiu, kad sulaukęs 21 metų sūnus privalės turėti muzikinį išsilavinimą, aukštojo mokslo diplomą ir darbą. Noriu jam sudaryti sąlygas, kad žengdamas į suaugusiųjų pasaulį jis pats galėtų rinktis.

– Ar Deividas muzikalus?

– Taip. Muzikalus, kūrybingas, kasdien po valandą ar dvi dirba su puikia muzikos mokytoja. Jie ne tik dirba, bet ir daug kalbasi. Ta moteris Deividui ne tik mokytoja, bet ir draugė. Šiam darbui reikia pašaukimo, kad sudomintum jauną žmogų. Pats lankiau aibę muzikos mokyklų, kol galiausiai radau mokytoją, su kuriuo galėjau dirbti.

Ne kartą su sūnumi diskutavome apie muziką. Deividas sako: „Hiphopui nereikia muzikinio išsilavinimo.“ Tačiau visi juodaodžiai – itin muzikalūs. Kad ir kokį žanrą sūnus rinktųsi, būtinas muzikinis išsilavinimas.

– Penkerius metus esate pora su modeliu 26-erių Kotryna Kozlovaite, pernai sausį per M.A.M.A. muzikos apdovanojimų ceremoniją ant scenos net pareiškėte, kad susižadėjote ir tuokiatės, tačiau vestuvės vis dar neįvyko. Ar jos kada nors bus?

– Jei būčiau tuokęsis su kiekviena moterimi, su kuria draugavau, dabar gal būčiau plikas basas. Kaip sako ketvirtąkart susituokęs vienas draugas: „Važiuoju pro savo rankomis statytą namą ir matau prie jo stovintį svetimą vyrą su trumpikėmis.“

Mano dėdė sunkiai serga ir vis spaudžia: „Kol dar gyvas esu, labai norėčiau, kad susituoktum.“

Suprantu, kokia svarbi šeima, bet statistika rodo, kad itin daug porų išsiskiria.

Yra gyvūnų, kurie poruojasi visam gyvenimui, bet ar jie gauna kokį nors popierių? Svarbiausia – meilė, sielų bendrystė. Jei gyvensiu, tai gyvensiu.

Jei ne, nepadės joks popierius. Kiek turėjau santykių su moterimis, niekada nebuvau skyrybų iniciatorius. Nė karto.

– Gal su jumis moteriai pernelyg sunku būti?

– Gal. Bet aš nesu skyrybų iniciatorius. Su manimi esanti moteris gali būti rami, kad nepadarysiu tokio sprendimo. Aš savo partnerio neišduodu.

Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Stilius“!