Vytautas Mačernis. Vertimai

Robertas Bernsas. Linksmieji valkatos

Kai lapai jau pajuodę, geltoni, suvytę,

Kaip šikšniai ore supdamies, į žemę krito,

Siaurinio vėjo bloškiami;

Kai krušos plakdamos atėjo

Ir šalčiai ėmė gnybt pirmieji,

Save į šerkšną supdami;

Linksmi klajokliai, ubagai,

Suėjo vakaropi vieną kartą

Į Poosie Nansie pauliot linksmai

Ir savo skarmalus pragerti.

Ten gerdami, uliodami,

Dainuodami dainas

Ir šokdami, kvatodami,

Jie daužė keptuves.

Arti ugnies raudonais skarmalais

Sėdėjo viens su miltinais maišais,

Tvarkinga kuprine prie kojų,

O mergšė vartės jo glėby:

Šilta kaip vilna ir wisky,

Kareiviui ji savam šypsojos.

O jis, apglėbęs savo prostitutę,

Dalijo skambančius bučkius,

Nors jai tie bučiniai galėjo būti…

Kaip valgis išmaldos gaižus:

Kiekviens jo bučinys – kaip pliauškesys

iš ubago botago;

Bet štai svyruodamas, krypuodamas

Užbliovė jis dainušką tokią:

Sūnum aš Marso vadinuos, buvau visur karuos,

Aš savo žaizdomis, randais giriuos, kur tik einu.

Štai šitas dėl mergos, o kitas gautas apkasuos,

Kai mušėm frankus jų laukuos tarp būgno trenkiančių garsų.

Išmokau amato tenai, kur vadas liko amžinai,

Kai kruvinas jisai panoro Abraomo būt svečiu.

Paskui buvau drauge, kai subtiliajam žaidime

Sumaišėm Morro su žeme tarp būgno trenkiančių garsų.

Vėliau su Curtis’o kariais ir jo plaukiojančiais pulkais

Aš netekau juokais kairiosios kojos, rankos lig pečių,

Bet jei tėvynei reikalingas aš, tegu man Elliot praneš,

Skubėsiu, kiek medinė koja neš, tarp būgno trenkiančių garsų.

Tegu dabar aš elgeta, medinė koja ir ranka

Ir visas – skarose, nepridengtu pilvu,

Aš tenkinuosi tuomi, kas maiše, ir savo nuosava mergše,

Kaip tąsyk bėgdamas risčia tarp būgno trenkiančių garsų.

Nors garbanom žilom ir tenka žiemą valandom

Kentėt miškuos ir po uolom, ir po dangum plačiu,

Bet jei parduodu maišą skarmalų, įkaitęs nuo viskio lašų,

Aš visą pragarą sutikt galiu tarp būgno trenkiančių garsų.

Jis baigė; tuoj pakilo ūžesys,

Subliovė choru ubagai,

Ir išsigandę žiurkės neberado, kur įlįst,

Į urvus puldamos vikriai.

O smuikininkas kertėje sėdįs,

Suspigo: Kas toliau!

Bet vėl pakilo karo ūžesys:

Visi subliovė dar garsiau.

Kadai buvau nekalta, bet atsimint negaliu,

O šiandien mano laimė – gulėt su bernu;

Iš raitelių tarpo kas nors buvo mano tėvelis,

Todėl man toks mielas kareivis bernelis.

Vyrukas puikus buvo meilė manoji pirma,

O būgno mušimas – tai amatas jo ir dalia,

Jo koja lanksti ir raudoni veideliai:

Aš buvau vežama šalia savo bernelio.

Bet kareivių kuopos kapelionas paliko jį vargšą bėdoj;

Aš kardą mečiau dėl bažnyčios klestėjimo tuoj.

Jis pardavė sielą velniams, ašen kūną jo daliai,

Ir taip palikau neverta savo pirmo bernelio.

Bet greit man įgriso tas šventintas, girtas kvailys.

Po to visas pulkas naudojos manim naktimis.

Ir nuo alebardo lig dūdos vingiavosi kelias…

O man tereikėjo kareivio bernelio.

Atėjus taika elgetauti išvarė mane,

Kol aš sutikau savo pirmą Cunninghame.

Kai pulko senuos skarmaluos pamačiau jį ant kelio,

Džiaugsmu sutvaskėjo širdis dėl kareivio bernelio.

Nors aš nežinau, kaip ilgai gyvenau,

Bet dar padainuot ir išgert galiu kaip anksčiau:

Kol rankos abi pilną taurę pakelti dar gali,

Aš tau priklausau, mano mielas kareivi berneli!

O Merry Andreu pačiame kampe

Šalia katiliaus mergšės rydamas sėdėjo;

Jie nesiklausė choro ir slapčia

Tarpu savęs kažką čiulbėjo;

Bet pagaliau, apsvaigęs meile ir vynu,

Jis atsistojo netvirtai, apsižiūrėjo

Ir, pliaukštelėjęs Grizry skambančiu bučkiu,

Taipos, suderinęs stygas, pradėjo:

Pana Išmintis sukvailioja girta,

O niekšas kvailiu būna sesijom:

Jis tokį vaizduoja prireikus kada,

Bet aš tai kvailys iš profesijos.

Senelė nupirko man knygą –

Pradėjau mokyklą lankyt;

Bet vienas kitam mes nelygūs:

Iš kvailio išminčių sunku padaryt.

Dėl viskio netekti galvos nebijojau

Ir mergius buvau sumanus,

Ir ko gi norėti daugiau iš herojaus,

Kurs girias kvailystėm prieš jus?

Pririšo mane vienąsyk kaip telyčią

Viešam išjuokimui visų.

Iškeikė mane vieną sykį bažnyčioj

Už gnaibymą smuklėj mergų.

Bet Andreu, kurs linksmina jus,

Būt pašieptas dar neįprato.

Girdėjau, valdžioj net yra toks žmogus:

Premjeru vadina jie tą akrobatą.

Tą gerbiamą tipą ar matėt kada,

Viliojantį minią grimasa saldžia?

Jam baisiai netinka tas mūsų būrys,

Kvailiojimu jam konkuruoti galįs.

Ir dar pasakysiu kalbos baigmėje:

Pasiuto! Išdžiūvo visai gomurys;

Tas asilas gi kaip kvailys savyje

Didesnis tikrai negu aš, juokdarys.

***

Aleksandras Blokas. Kopose

Nemyliu aš žodyno tuščio,

Meiliųjų žodžių ir graudžių išsireiškimų:

„Tu mano“. „Aš tava“. „Ach, myliu“. „Tavo amžinai“.

Vergystės nekenčiu. Laisvu žvilgsniu

Žiūrėdamas gražuolei į akis,

Kalbu: „Šiandien naktis. Tačiau rytoj –

Nauja ir spinduliuojanti diena. Ateik

Ir užvaldyk mane, triumfuojanti aistra.

Tačiau rytoj nueisiu aš ir vėl puotausiu“.

Manoji siela paprasta. Sūrusis vėjas,

Iš jūros ir pušų smalinis kvapas

Maitino ją. Joje – visi tie bruožai,

Kurie ant mano nušiurento veido,

Ir aš gražus – grožiu skurdžiuoju

Lakiųjų kopų ir šiaurinių marių.

Aš taip mąsčiau, klajodamas prie sienos

Finlandijos, įsiklausydamas į duslų pašnekesį

Barzdotų, žaliaakių finų.

Ir spengė tyluma, ir ant platformos

Stovėjo išėjimui pasiruošęs traukinys,

Ir muitinės tarnautoja, gražuolė rusė,

Aptingusi ilsėjos ant smilčių

Pakriaušio, kur pasibaigė supiltos aikštės.

Ten prasidėjo jau nauja šalis,

Ir ten bekampė rusiška šventovė žvelgė

Į svetimą ir nepažįstamą jai šalį.

Aš taip mąsčiau. Ir štai atėjo ji

Ir atsistojo netoli. Ir buvo rudos

Nuo smėlio ir nuo saulės josios akys.

Plaukai kaip pušys jos smaliniai

Melsvais atospiridžiais jai krito ant pečių.

Atėjo. Sukryžiavo savo žvilgsnį žvėrišką

Su mano žvilgsniu žvėrišku ir ėmė

Didžiai kvatotis. Metė į mane

Žolių puokštelę ir auksinių smilčių grūdą.

Po to pašoko ir nudūmė

Tolyn atšlaite šokinėdama.

Aš ją toli vijau. Susižeidžiau

Dygliais sau veidą ir sukruvinau rankas,

Ir sudraskiau rūbus. Aš ją vijau, šaukiau

Kaip žvėrį, ir iš naujo vėl šaukiau, vijau.

Aistringas balsas nuskambėjo rago gaudimu.

Jinai paliko lengvą pėdsaką

Man kopų lekiančiam smėly, pranykus tarp pušų,

Virš jų nakties mėlynei nusileidžiant.

Ir aš guliu, uždusęs nuo bėgimo,

Ant smėlio vienas. Degančiose akyse

Ji bėga dar,– ir rods, visa kvatoja:

Kvatoja jos plaukai, kvatoja kojos,

Kvatoja rūbai, nuo bėgimo plakdamies…

Guliu ir vis mąstau: „Šiandien naktis,

Bet ir rytoj naktis. Aš nesitrauksiu iš čionai,

Kol nesugausiu jos tartum žvėries

Ir kol balsu kaip ragas aidinčiu

Jai kelio neužstosiu ir nepasakysiu:

„Tu mano, mano“. Ir tegu ji man sušuks:

„Tava! Tava!“

***

Šarlis Bodleras. Pakvietimas kelionėn

Sesuo ir vaike,

Svajok, kaip drauge

Tenai eit gyvent būtų miela!

Ilsėt, nesiskirt,

Mylėt ir numirt

Šaly, menančioj tavo sielą!

Ten saulės danguos’,

Ūkuos murzinuos’

Keistai mano sielą kerėja

Karo lęšiai tavų

Klastingų akių,

Pro ašaras man sužėrėję.

Ten visa luxus ir aistra,

Ramybė, grožis ir darna.

Ir baldai spindį,

Laikų nušveisti

Mums kambarius ten dekoruotų;

Rečiausių gėlių

Kvapai sumištų

Su ambros kvapu neklastotu;

Ten lubų grazna,

Rytų prabanga

Ir veidrodžiai spindintys, gilūs;

Ten visai slapčia

Kalbėtų švelnia

Gimtąja kalba sielai tyliai…

Ten visa luxus ir aistra;

Ramybė, grožis ir darna.

Kanaluos’, matai,

Sumigę laivai –

Jų laukia dalia vagabundo!

Kad mirtų tavy

Troškimai keisti,

Pasaulin išplaukt jie nubunda.

***

Šarlis Bodleras. Vakaro harmonija

Štai laikas, kada, suvirpėjęs ant plono kotelio,

Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia,

O vakaro vėjuj garsai, kvepalai sukas, žaidžia

Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia.

Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia;

Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia

Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia –

Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia.

Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia –

Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,

Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia:

Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely.

Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,

Prabėga dar kartą žavios praeities visą kelią;

Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely –

Many atminimas tavęs kaip monstrancija saulėmis žaidžia.

***

Šarlis Bodleras. Kraujo fontanas

Man kartais atrodo, jog mano kraujas teka bangomis taip kaip fontanas ritmiškomis raudomis. Aš tikrai girdžiu jį plūstant ilgame murmėjime, tačiau veltui ieškau žaizdos.

Per visą nueitą, tarsi per aptvertą lauką jis teka, grindinį paversdamas salelėmis, nuramindamas kiekvieno sutvėrimo troškulį ir visą gamtą nudažydamas raudonai.

Aš dažnai apgaulingais vynais noriu savyje užmigdyti išgąstį, kuris šaiposi priešais mane; vynas nuskaidrina žvilgsnį ir patobulina klausą!

Aš meilėje ieškau užsimiršimo miego, tačiau meilė man tėra tik dygliuotas matrasas, gaminąs žiauriom mergaitėms teikiamą gėrimą.

***

Šarlis Bodleras. Pasmerktosios moterys

Kaip susimąsčiusi galvijų banda, gulinti ant smėlio, jos nugręžia savo akis į jūros horizontą, ir jų susiliečiančios kojos ir jų susitinkančios rankos yra pilnos švelnaus silpnumo ir kartaus virpėjimo.

Vienos iš jų, įsimylėję dėl ilgų prisipažinimų širdys gojų tankumynuose, kur krykščia upeliūkščiai, vaikšto šaukdamosis baikščios vaikystės meilės ir laužo jaunų medelių žalią mišką; kitos iš jų, kaip seserys žingsniuoja lėtai ir sunkiai per pilnas netikėtumų uolas, kur šventas Antanas yra matęs nuogų ir purpurinių krūčių gausybę savo pagundymuose.

Tai į ten, Bacchus, krintančios lavos verpetuose, senų pagoniškų lindynių duobėse, kur daugelis šaukiasi tave savo karštu staugimu pagalbon, nes tu esi visų senų sąžinės priekaištų (nuramintojas) užmigdytojas!

Ir tos, kurios mėgsta bučiuoti škaplierius, slėpdamos botagą po ilgais savo rūbais, tamsiam miške ir vienišoj nakty maišo džiaugsmo putas su kankinimosi ašaromis.

O Nekaltybės, o demonai, baidyklės, kankiniai, didelės, pašaipios realybės niekintojos, amžinybės ieškotojos, pamaldžios ir satyrės, pilnos šauksmų ir pilnos raudų, jūs, įvijusios savo pragaran mano sielą, vargšės seserys, aš jus myliu kiek beįstengdamas dėl jūsų liūdnų skausmų, jūsų nepasotinamo troškulio, aistrų, dėl jūsų meilės pelenų, nuo kurių pilnos jūsų didelės širdys!

***

Šarlis Bodleras. Vienišojo vynas

Doros moters karštas žvilgsnis, kuris nuslysta per mumis tarsi baltas spindulys, kai ji nori panerti savo nerūpestingą grožį drebančiam ežere mėnuliui lūžinėjant vandeny;

Paskutinis maišelis pinigų lošiko pirštuose; gailusis sudžiūvėlės Adeline bučkis; erzlios ir glamonėjančios muzikos garsais primenantys žmogaus tolimą šauksmą skausmuose, visa tai neturi, o gilusis butely, tokio veikiančio balzamo, kaip tavo vaisingasis pilvas trokštančiai pamaldaus poeto širdžiai;

Tu jam įpili vilties, jaunystės ir gyvenimo,– ir išdidumo, šito visų vargstančiųjų turto, kuris mus verčia triumfuoti ir kuris padaro mus panašius dievams.

***

Fransis Viljamas Burdilonas. Šviečia tūkstančiai akių pernakt

Šviečia tūkstančiai akių pernakt,

O perdien – viena;

Bet šviesa pasaulio miršta

Saulės laidoje.

Tūkstančiai akių minty,

O širdy – viena;

Bet gyvenimo šviesa užgęsta

Meilės mirtyje.

***

Viktoras Hugo. A Villequier

Dabar, kada Paryžiaus marmuras ir grindinys,

Ir jo stogai, ūkai toli nuo mano žvilgsnio ir akių;

Dabar, kada, sėdėdamas po medžių šakomis,

Galiu svajoti ir gėrėtis dangumi sviesiu;

Dabar, kada dvasia, nelaimių prislėgtoji,

Liūdna, bet skausmą nugalėjus, –

Dabar, kada ramybe man gamta didžioji

Sutrintą širdį užulieja;

Dabar, kada galiu, štai, atsisėdęs prie bangų,

Ramaus, didingo horizonto nuteiktas jautriai,

Egzaminuoti savyje tiek daug tiesų gilių,

Stebėt, kaip supasi gėlynuose gėlių žiedai;

Dabar, o mano Dieve! kai nurimęs vėlei,

Palikęs nuliūdimą dygų,

Galiu matyti antkapį, kurio šešėly

Jinai visiems laikams užmigo;

Dabar, kai sielon sminga dieviškieji reginiai,

Sidabro upė, aikštės, kloniai, uolos ir miškai,

Matydamas menkystę savąją, jų stebuklus,

Prieš begalybę aš tampu taikingas ir kuklus

Ir ateinu, o Viešpatie! O Tėve mūsų!

Nes Tu tik vienas begalinis,

Atnešdamas šukes širdies, kuri Tavai pakluso,

Nors ją pamindamas sutrynei.

Aš ateinu Tavin ir išpažįstu, kad esi

Gyvasis Dievas, ir protingas, geras, pakantrus;

Regiu, jog Vienas težinai, ką padaryt turi,

Nes vien tik nendrė, vėjo supama, tėra žmogus.

Žinau, kad antkapis, prislėgęs mirusiuosius,

Jiems aukštą dangų atidaro;

Žinau, mirtis – mums ženklas pabaigos tikrosios

Tėra pradžia visokio gero.

Ant kelių puolęs išpažįstu, Tėve prakilnus,

Jog absoliutas, realus vienintelis tesi,

Kad gera – sutinku ir kad teisinga – sutinku,

Jei norint Tau, krauju širdis paplūdusi.

Aš nesipriešinu jau tam, kas atsitinka

Per Tėvo šventą valią.

Žmogus kasdien keliauja amžinybės linkui,

Jo širdį skausmui geliant.

Dalykų vieną pusę mes tematom visados,

Kita siaubingos paslapties nuo mūsų užskleista.

Žmogus nežino priežasčių lemties ištikusios,

Ką regi jis, tai vien tik nereikšminga smulkmena.

Tu savo darbus ir žingsnius pridengti moki

Skraiste tylos ir vienišumo.

Ir žmogui žemėj nesurast tikrumo jokio,

Nei džiaugsmo, nei linksmumo.

Jei Įsigyja jis ką nors, vėl atima lemtis.

Nebuvo nieko duota jam jo vargo dienose,

Iš ko galėtų susikurt buveinę ir sakyt:

„Štai mano namas, laukas, mano mylimi juose“.

Jis regi taip trumpai daiktus, kuriuos regėti gali.

Jis sensta, jaučiasi apleistas…

Jei visa taip, tevyksta pagal Tavo valią

Ir tebūnie, kaip Tavo leista!

Pasaulis liūdnas, mano Dieve! Amžina darna…

Ji sukurta iš verksmo lygiai kaip ir iš dainų.

Žmogus atomas šio šešėlio didelio tėra -

Nakties, kurioj didėja gera, nyksta, kas bjauru.

Žinau, jog Tu daugiau turi ką veikt, negu paisyti,

Kaip mums visiems būt geras,

Ir kad nelaimė motinos, numirusi dukrytė

Tau nieko nesudaro.

Žinau, kad vaisiai krenta siaučiant vėjui tarp šakų,

Netenka plunksnos paukštis ir kvapų svaigi gėlė

Ir kaip sunkios mašinos ratas šis pasaulis tvarinių

Negali, nesutrindamas ko nors brangaus, judėt.

Praeina po dangum ir mėnesiai, ir bangos jūroj,

Veidai linksmi ir ašaroti.

Kad būna sutrypta žolė, vaikai išvysta mirtį niūrią,

O Dieve! aš žinau, turiu žinoti!

Tu savo danguje tenai, anapus debesų,

Kur dunkso amžinai rami žydrynė mėlyna,

Galbūt gali sukurt dalykų mums nežinomų,

Kuriuos’ gražiai kaip elementas derintųs kančia.

Galbūt taviems planams be skaičiaus reikalinga

Ir žavinti būtybė,

Kuri, patekus įvykių audron siaubingon,

Juos atperka gyvybe.

Likimas mūsų vyksta pagal amžinus dėsnius,

Kurių negali niekas švelnint ar pakeist kitais.

Tu negali norėti per malonės kitimus staigius,

O Dieve! kartą nustatytą tvarką griaut ir žeist.

Tave maldauju, Dieve! žvelk į mano sielą,

Atėjusią Tavęs pagarbint.

Esu švelnus kaip moteris, kaip vaikas mielas,

Kuklus prieš Tavo garbę.

Atminki, Dieve! nuo ankstyvo ryto, nuo aušros,

Aš žemėj darbavaus, žengiau, kovojau ir mąsčiau

Ir, aiškindamas žmogui esmę, paslaptis gamtos,

Parodžiau Tavo šviesoje jam daugel ką aiškiau.

Prieš neapykantą ir įtūžimą baisų

Aš žemėje kovojau

Ir negalėjau laukt, kad šitaip atsiteisi,

Ir niekad nesvajojau,

Kad tu ant mano jau žemyn palinkusios galvos

Uždėsi sunkią ranką, kad Tu, Dieve! sumanei

Štai iš manęs, kurs nepatyriau laimės niekados,

Atimti mano kūdikį ir džiaugsmą amžinai.

Galėčiau piktžodžiaut, širdis kuo skųstis turi,

Taip užgauta likimo,

Ir mesti taip verksmus Tavin, kaip akmenis į jūrą

Įpykęs vaikas mėtyt ima.

Atminki, Dieve! abejonę budina kančia,

Nuo ašarų apanka šviesios akys neretai.

Būtybe, sielvarto gelmėn juodžiausion numesta,

Negali bematyt Tavęs ir kontempliuot ramiai.

Negal žmogus, prie rūpesčio sunkaus prikaltas,

Kada nuo skausmo ginas, Sutelkti dvasią, būt ramus ir šaltas

Kaip spindintis žvaigždynas.

Šiandien silpnesnis aš nei motina liūdna

Prie Tavo kojų prieš atvertą dangų suklumpu,

Bet nušviestas jaučiuos kančioj, kai visata

Man pasirodo vėl pilna ramybės spindulių.

O Viešpatie! žmogus, jeigu murmėti ima,

Tikrai yra beprotis.

Aš nebekaltinu, nekeikiu jau likimo,

Bet leiski man raudoti.

Ach leisk, jei tam sutvertas žemėje žmogus,

Terieda ašaros iš degančių akių,

Leisk pasilenkt ant kapo ir ištart žodžius:

„Vaike, ar tu jauti, kad aš čionai esu?“

Ach leiski man, ant savo vaiko kapo pasilenkus,

Jam tylų vakarą kalbėti,

Tarsi mane, pravėręs, naktyje blakstienas tankias,

Tas angelas išgirst galėtų.

***

Henris Vodsvertas Longfelas. Angelų pėdsakai

Kai valandos dienos jau suskaitytos

Ir nakties balsai pažadina gerąsias sielas,

Tas sklendžiančias šventam, ramiam

Džiūgavimui;

Kai vakaro štai žiburiai sušvinta,

Kai vėl tarsi fontanai šviesūs ir ilgi

Šešėliai židinio

Švytuoti ima kambario grindim;

Tada ir vėl tarpe senai palikusiųjų mus

Įžengia per duris

Ištikimasis mylimasis

Dar kartą aplankyt manęs.

Jisai, toks jaunas, tvirtas, jis mokėjo

Kovos ugnin svajonėmis nulėkt,

Tai jis prie vieškelio plataus parkrito,

Nuvargęs nuo gyvenimo kančių.

Tai štai ir jie, šventi, silpnučiai,

Gyvenimo kryželį nešą,

Išblyškusias rankas nedrąsiai sukryžiavę,

Į mus prakalbėt negalį.

Kartu su jais štai dieviška būtybė,

Kuri man meilę ir jaunystę dovanojo,

Mylėjusi mane labiau nei visa kita,

(Jinai dabar šventa danguj gyvena).

Tyliu, kurčiu skambėjimu

Ji vėl ateina prie manęs

Ir kėdę tuščią užima,

Ir ranką švelnią vėl ant mano rankos padeda.

Ir sėdi ji, ir žiūri į mane

Švelniom giliom akim,

Tai lygiai žvaigždės, tylios, šventos,

Kur žemėn iš aukštybių žvelgia.

Ir žodžiai netarti – suprantami,

Ir žodžiai, ir širdies malda,

Ir švelnūs priekaištai lyg laimės padvelkimas

Pasklinda nuo jos lūpų kaip kadais –

Och, nors kartais aš prislėgtas, liūdnas,

Bet liūdesys iškart pranyksta,

Jei aš prisimenu tiktai

Šituos, kurie gyveno čia ir mirė.

***

Oskaras Milašius. Karomama

Mano mintys yra su tavim, pamirštųjų laikų karaliene Karomama,

Liūdnas kūdiki kojom ilgom, kūdiki rankom silpnom,

Tebų miesto duktų, Karomama,

Kuri gėrei raudonus syvus, valgei baltus javus,

Kaip teisieji, tankių tamarisų pavėsy,

Tolimos praeities karaliene Karomama.

Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama,

Tavo pamirštas vardas tarytum dejavimų choras

Skamba mano balse, kuris juokias ir verkia drauge;

Nes juokinga ir liūdna mylėt tave, karaliene Karomama…

Apsupta nutapytų keistų tvarinių gyvenai

Atviram pastate, bet tai buvo seniai,

Tu mažyte dama, karaliene Karomama.

Ką darydavai tu iš pražuvusių savo rytų, dama Karomama?

Iškilmingai ištiesdavai tu savo liesas rankas, negrabias į dievus

Prie kurio nors sustingusio, menko dievuko su gyvulio galva,

Kada ryto upe išsiliedavo švelniosios ugnys,

Karomama surikiuotomis kojomis ir blausiomis akimis,

Iškankintais plaukais mirusioji amžių lopšely…

Mano vargše, maža karaliene Karomama.

Ką darydavai tu dienomis, vaidilute protinga?

Aš tikiu, tu mokėjai švelniai erzint savo tarnaites mažas,

Paklusnias kaip angis ir kaip jos abejingas.

Brangenybes skaitei ir svajojai karalių sūnus,

Iškvėpintus, baisus, iš šalies tolimos,

Iš anapus vandens melsvumos, amžinybės ir tolių spalvos

Tau atvykstančius tart: „Būk pasveikinta, Karomama!“

Vakarais amžinosios giedros šalyje, po šventais sikomorais,

Tu dainuodavai tyliai, delčių mėlynoji gėlė,

Tą istoriją seną tėvų mirusių.

(Jie maitinos slapčia užgintuoju valgiu.)

Tavo mažosios krūtys banguodavo nuo įkvėpimų gilių,

Ir tava juodo vaiko širdis suvirpėdavo baimės šiurpu

Amžinosios giedros šalyje, argi ne? Karomama?

– Vieną dieną (ar buvo tokia kada nors Karomama?)

Tavo kūną suvystė gelsvais kaspinais

Ir uždarė keistam ir švelniam kedro medžio karste.

Tavo balso gėlytę nuskynė tyla.

Papirusui senam patikėjo tavąjį vardą skribai,

Ir taip liūdna, taip keista, toli visa tai,

Lyg nakties gūdumoj begaliniai ir miegantys vandenys.

Tu tikriausiai žinai, legendarine Karomama,

Kad lyg jūros daina mano siela sena

Ir kaip sfinksas tuščioj dykumoj vieniša.

Ir liguistai pamilusi tai, kas įvyko seniai, kažkada.

Tu geriausiai žinai, pateptoji princese,

Kad likimas manojon širdin keistą ženklą įrašė:

Idealiųjų džiaugsmų, realiųjų kentėjimų simbolį.

Tu žinai visa tai, tolimoji Karomama,

Nors tu vaikas… kurį sugebėjo įamžint kažkas

Tavo statuloj, blizgančioj nuo bučinių

Tųjų amžių, dar tau svetimų, anuomet taip toli nuo tavęs dūlančių.

Aš jaučiu, tu esi prie manęs, aš girdžiu tavo ilgą atodūsį,

Nakty kuždantį man: „Broli, juoktis nereikia!“

Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama.

***

Oskaras Milašius. Pažinimo giesmė

Dieviškojo naktyse nušvitusios valandos pamokinimo

Tiems, kurie prašydami yra jau gavę ir jau žino.

Tiems, kuriuos Malda yra atvedus į kalbos kilmės

apmąstymą.

O kiti – kančios ir džiaugsmo, mokslo kaip ir meilės

vagys – nieko nesuprastuose tuose dalykuose.

Kad suprastum juos, turi pažinti daiktus tam

tikrais esminiais žodžiais pažymėtus;

Tai duona, druska, kraujas, saulė, žemė, vanduo,

šviesa, tamsybės, o taip pat visi metalų

pavadinimai.

Tie vardai nėra nei broliai, nei sūnai, nes jie

tėvai dalykų juntamųjų.

Jie kartu su tais dalykais ir substancijos jų

kunigaikščiu buvo iš pasaulio amžinųjų

pirmapradžių numesti į laiko išmėginimo bedugnę.

Tik daiktų dvasia teturi vardą. Jų substancija

nepavadinama vardu.

Juntamų dalykų, dvasinei būtybei visiškai įžvelgt

negalimų, vardais vadinamo galia

Plaukia mums iš pažinimo pirmapradžių, nesgi,

būdami mūs dvasios prigimties, su ja kartu

jie slepias sąmonėje saulinio pradmens.

Visa tai, kas pavaizduojama antikinėm metaforomis,

egzistuoja vietoj nuskirtoj, vienintelėj

iš begalybės vietų nuskirtoj.

Tos metaforos, kurias mums teikia dabarty

kalba, kai tyrinėjam savo dvasios paslaptį

yra

Pėdsakai grynos kalbos ištikimybės ir žinojimo

laikų.

Dievo dainiai matė pirmapradžių amžiną pasaulį

ir jį pamaldžiai aprašė pažinimo šviečiančios

kalbos tiksliausiais terminais;

Nes tikėjimo blėsimas reiškias mokslų ir menų

pasaulyje kalbos užtemimu.

Nors gamtos poetai apdainuoja šį netobulą

juntamo pasaulio grožį, seną, šventą įpratimą

sekdami,

Net slaptos nesantaikos tarp išreiškimo būdo ir

siužeto pažeisti,

Ir bejėgiai pasikelti lig vienintelės tos nuskirtosios

vietos – omeny turiu čia Pathmos, žemę

pirmapradžių vizijos –

Jie sukūrė savo nežinojimo nakty pasaulį nepastovų,

tarpinį ir nevaisingą, simbolių pasaulį.

Žodžiai tie visi, kurių čia sugretinimas magiškas

sukūrė giesmę šią, tai regimų substancijų

vardai.

Jas stebėjo autorius dviejuos pasauliuos palaimos

ir sielvarto, kai Meilė jam tai leido.

Aš kreipiuos tik į dvasias, kurios pažino, kad

malda yra visų pirmoji pareiga žmogaus.

Pačios didžiosios dorybės, labdara, skaistybė, mokslas

ir auka, ir tėvo meilė net,

Paskaitytos bus tik tiems, kurie, laisvai nusprendę,

patys pripažino absoliutinį reikalingumą

nusižeminimo maldoje.

Aš tačiau apie kalbos misteriją tepasakysiu

tiek, kiek beprotystė, gėda šių laikų man leis

atskleisti.

Aš dabar galiu laisvai giedoti Dievo naktyse

nušvitusios valandos giesmę.

Skelbdamas dviejų pasaulių kartą atskleistų

manam regėjimui, bekraštę išmintį,

Aš kalbėsiu, pagal mostą man priskirtąjį

tarnybos bendro,

Apie prarastąjį aukso, apie kraujo pažinimą.

Aš regėjau. Tas, kuris regėjo visa tai, nustoja

jausti ir galvoti. Jis temoka aprašyti

ką regėjęs.

Štai šviesos pasaulio raktas. Mano surinktų

čia žodžių magija

Juntamo pasaulio auksui suteikia jo slaptą

vertę;

Tai ne fizinės savybės jo karalium dvasių jį

padarė;

Nes tiesa yra vien santykis su Neribotuoju.

Bet tiesa šventos kalbos meluoti neverčia:

nes ji taip pat yra substancialinio pasaulio,

amžinos visatos matomoji saulė.

Iš tos saulės žemiškasis auksas ima savąją

substanciją ir savo spalvą, o žmogus savajam

pažinimui šviesą.

Vėlei surasta tiesos kalba neteikia nieko naujo,

tik pažadina žmogaus, kurs meldžias, atminty

prisiminimą.

Ar jauti pabundantį savy seniausią iš visų

prisiminimą?

Tau atidengiu čia tavo meilės auksui

šventą kilmę.

Beprotystė papūtė septynis kartus į auksinę

tikrojo žinojimo žvakidę.

Aaronitų kalbos žodžiai teršiami meluojančių

vaikų ir neišmanėlių poetų.

Ir žvakidės auksas nežinojimo tamsybių pavogtas,

patapo svetimoteriavimo, vagystės

ir skerdynių bei neigimo tėvu.

Štai yra dviejų, tamsybių ir šviesos, pasaulių

raktas. O tarnybos bendre!

Dėlei mūsų naktyse nušvitusios valandos

meilės.

Dėl saugumo paslapties tarp mus,

Pasakyk man tyliai žodį saulės apsuptąjį,

žodį šio pavojaus meto dundesiu apsunkintą.

Aš pavadinau tave vardu! Štai tu pirmajam

spinduly juodžiausio debesies krūtinėj,

nebylys kaip švinas,

Tu ugnies masyvo šokyje ir vėjuje,

Aukso dvasios nekaltumo pasirodyme,

Elipsės į sferą perėjime,

Stebuklingame sustojime ir šventame nužengime,

kai tu žiūri į žmogų tarp dviejų blakstienų,

Begalinio debesio nejudrume, vienintelės maldos,

Karalystės auksakalių kūrinyje;

Grįžkime prie nevilties (kuri štai susituokus su

Laiku),

Jį palydinčios užuojautos kuždėjime.

Bet auksinis švento mokslo raktas glūdi

mano širdyje.

Jis man atrakins šviesos pasaulį. Kopti laiptais,

kolei nepajusi, jog tavin jau smelkiasi

grynos erdvės substancija pati,

Dar ne pažinimas, tai vien apraiškos fenomenų

surašymas.

Kelias iš mažai į daug nėra tas švento mokslo

kelias.

Ką tik aprašiau kopimą pažiniman. Reikia

pasikelt lig vietos saulinės,

Kur teigimo visagališkumas leidžia tapti –

kuo gi? – tuo, kas teigiama.

Tūkstančiai taip dvasios kūnų pasireiškia

dorovingoms juslėms.

Bet pirmiausia reikia kopt! šventvagiškai! ligi

pačių beprotiškiausiųjų teigimų!

O po to nužengt laiptelis po laiptelio jau be

gailesčio, be ašarų, vien su pasitikėjimu

džiaugsmingu, su karališka kantrybe

Lig to purvo, kuriame viskas jau slypi su

baisiausiu akivaizdumu ir taip šventu

būtinumu! Būtinumu šventu, šventu, šventu

tikrai! Alleluja!

Kas gi kalba čia apie netikėtumą? bet yra

dar viens netikėtumas pasirodyme nelauktame

tarpu šešėlių seno miesto vartų

Jūros tolumoj su jos šventa šviesa ir jos

laimingom burėm.

Bet jau naujo suvokimo, suvokimo, kurs tarnauja

vien tikro mokslo dvasiai, mylinčiojo

suvokimo gimime, nėra netikėtumo.

Mes aukštumose įprantame priimt kiekvieną

naujenybę tartum nuotaką, kurią suradom

po tam tikro laiko jau visiems laikams.

Taip man apsireiškė saulinio pradmens ryšys

su aukso žemiško dvasia.

Štai yra veiksmingoji malda, kurioj visai paskęsti

turi veikiantysis:

Išlaikyki manyje metalo, duodančio tavajam

žvilgsniui spalvą, meilę, pažinimą aukso,

kurs yra pasaulio pirmapradžių veidrodis,

Kad aš be ribų pavesčiau visą savo širdį sauliniam

teigimo ir pasiaukojimo žaidimui.

Ir priimk mane į tą archangelišką šviesą,

tūkstantis jau metų snūduriuojančią

laidotuviniuose grūduos ir ten palaikančią

gyvenimo užuslėptąją ugnį.

Nes antikinių kapų grūdai į vagą numesti

sušvinta kaip širdis džiaugsmingoj meilėj;

Tai ne mūsų mirtingoji saulė, kuri derliui

teikia išminties patvarią spalvą.

Toks yra šviesos pasaulio raktas. Vedamas tvirtos,

ir pamaldžiosios rankos pamišimo, jis

taip pat atidarys jai kitą sritį.

Aš esu aplankęs du pasaulius. Meilė nuvedė

mane ligi būties gelmių.

Ant krūtinės aš nešiau nakties sunkumą, ir

kakta manoji prakaitavo mūsų prakaitu.

Aš esu apėjęs baimės ratą tų, kurie išvyksta ir

sugrįžta. Iš manęs tūloj šaly beliko

vien tik aukso žiedas, numestas į dulkių

saują.

Aš ištyriau grabinėdamas aplink šlykščiuosius

pykčio labirintus, po didžiais vandenimis

sumigę mano keistos, tolimos tėvynės.

Aš tylėjau. Laukiau, kolei manojo karaliaus

beprotystė už gerklės sučiups mane. Jau

ranka tavoji, o karaliau mano, padėta

man ant gerklės. Štai ženklas, štai pats

laikas. Aš kalbėsiu.

Pagimdei mane pasaulyje, kurs nepažįsta jau

tavęs, ant molio ir gelžies planetos, ant

nuogos šaltos,

Knibždančioj vagių minioj, pagrimzdusioj

lyties savosios kontempliacijon.

Ten skerdynių smarvę seka kvailas smilkymas

tautų klaidintojų.

Vis dėlto, purvų ir apakimo sūnūs, žodžių neturiu,

kuriais galėčiau aprašyti

Neteisybes bedugnės to antro Viso, antro

Neribotojo,

Tavojo neigimo visagališkumo kūrinį.

Ši vieta skirtinga, atskira, bjauri, tai kliedinčio

Liuciperio bedugnė smegeninė,

Kur patyriau išmėginimą didžiųjų, besireiškiančių

žaibais, skausmų, tuščių sutemų

amžinąjį pasidauginimą.

Pats aštriausias buvo zenite: aš jį mačiau

tartum juodosios saulės prarajoj lindėdamas.

Begaline šventvagyste! O! šalia kurios šventasis

kosmosas, anksčiau nei mūsų varganas

pasaulis išsivystęs,

Tviska tartum apšviestas Kalėdose šerkšnos

keturkampis, trokštąs ištirpti kvėptelėjus

Kūdikiui int jį.

Nes esi tu Tas, kuris yra. Bet tu esi aukščiau

savęs paties, aukščiau to būtinumo, per

kurį esi.

Štai kodėl yra, Teigėjau, visiškas neigimas

tavyje, ir laisvė melstis, laisvė nesimelst,

štai kodėl tu leidi teigiančiuosius pereit

per neigimo didelius išbandymus.

Nes buvai mane numetęs į juodžiausią amžinosios

baimės karštį, kur jauties esąs

pagautas

Už žandikaulio ugnies kabliu ir pakabintas

tobulo tuštumo beprotystėje,

Amžinybėje toje, kur tamsuma yra kitas jau saulės

nebuvimas, aukso elipsės džiaugsmingos

užgesimas,

Kur šviesa yra vien pasiutimas, kur kiekvienas

daiktas – neteisybės smegenys,

Kur minties veikla yra vienintelė ir begalinė,

gimstanti iš abejonės, kad prieitų nieką,

Kur esi ne vienišasis, bet vienatvė, ir ne apleistas,

bet apleidimas,ne prakeiktasis, bet prakeikimas.

Aš buvau keliautoju tose naktinio griausmo žemėse,

Kur vieninteliai tarp fizinių dalykų:

Tūžtančioji meilė ir raupsai, suėdantieji veidą,

maudo savo prakeiktas šaknis.

Ten aš, aklas kirminas, išmatavau tavosios rankos

linijos migius. Ir ta nakties standžios

tartum akmuo, šalis,

Tas pasaulis rytmečio antros žvaigždės ir antrojo

sūnaus, ir kunigaikščio, buvo tavo užgniaužta

ranka. Ji atsigniaužia man, ir aš esu šviesoj.

Reikia būti mačiusiam Jį, kitą, kad suprastum

kodėl parašyta, kad jisai ateina

kaip vagis. Jisai yra toliau negu gimimo

šauksmas, jis vos vos yra, ir jo nėra. Smiltelės

ruime, štai jis visas tavyje, jis, kitas,

kunigaikštis, sėdintis aklumo amžinojo tyloje.

Štai tu, sauliniam prade, tu, begalinis ir nekaltas,

tu save pažįsti. Bet dvi tavojo teigimo ir

neigimo begalybės – jos nepasižįsta, niekada

nepasižins, nes amžinybė – tai vienos bėgimas

nuo kitos.

Ir visa bjaurioji, mirtį nešanti erdvės

ir laiko melancholija tėra vien nuotolis nuo

taip lig ne ir mastas jų nebepataisomo

išsiskyrimo.

Čia yra tamsos pasaulio raktas.

O žmogus, kurio širdy šita giesmė išbudino ne mintį

ir ne jausmą, bet atsiminimą, ir labai jauseną,

– tas žmogus nuo šiolei meilės ims ieškot

su meile.

Nes yra tai meilė, nes yra mylėjimas; kai meilės

ieškoma su meile.

Aš ieškojau jos kaip nevaisinga moteris su nerimu

įtūžęs. Aš radau. Bet kaip? bet ką? valdovą,

savininką ir teikėją abejų raupsų.

Aš grįžau, kad perteikčiau jums savo pažinimą. Bet

nelaimė tam, kuris išvyksta ir negrįžta.

Negailėk manęs, kad ten buvau nuvykęs, kad

mačiau. Neapraudok manęs:

Pakilimo palaimoj paskendęs saulinio pradmens

apakintas ir nublokštas juodosios amžinybės

beprotystėn, sąnariais tamsybių skausmo

sumegztais, aš visada esu toje pačioje vietoje,

būdamas vietoje pačioj, vienintelėje nuskirtoj.

Iš manęs žinok, kad kiekviena liga, tai nuodėmių

išpažinimas kūnu.

Tikras blogis – užslėptasis blogis, bet kai kūnas

išpažino jį, nedaug tereikia, kad palenktum

pačią dvasią, tą slaptų nuodų ruošėją,

nusižeminimui.

Štai raupsai, kaip visos kūno ligos, pranašauja

dvasinės nelaisvės galą.

Kūnas ir dvasia kovoja keturiasdešimt metų.

Štai yra garsusis kritiškasis amžius, apie kurį

kalba jų vargingas mokslas, nevaisinga moteris.

Ar atvėrė blogis tavo veide sau duris? taikos

pasiuntinys Melchizedechas, jis įžengs per tas duris

ir jos užsidarys intėjus jam su savo ašarų

gražiu apsiaustu. Bet kartoki po manęs: Pater

noster.

Tu žiūrėk: Senolių Tėvas, Tėvas tų, kurie kalbėjosi

kalba grynąja, žaidė su manim kaip

tėvas su vaiku savu. Mes, mes vieninteliai, kurie

maži vaikai jo esame, pažįstame tą šventąjį žaidimą,

šitą šventą šokį ir laimingą plūduriavimą

tarpu blogiausiojo tamsumo ir geriausiosios

šviesos.

Reikia abejonėse parkniubusiam ant žemės melstis.

Vien skundžiausi, kad visiškai jo nepažįstu; bet akmuo,

kur buvo visas jis, man nužengė ant rankos, ir

mane apsupo dar tą patį momentą šviesos vainikas.

Ir stebėk mane! nors apsuptas žabangomis esu, bet

nieko nebijau daugiau.

Nuo prasidėjimo lig mirties tamsybių katakombų

siūlas bėga tarpu mano pirštų tamsiame gyvenime.

Ir tačiau, kas aš buvau? Kloakos kirmėlė akla,

riebi, su uodega smaila, štai kas buvau.

Žmogus sukurtas Dievo ir maištautojas prieš

savo sutvėrėją.

Grožis ir puikumas, ateitis kokia bebūtų, nieko

neprilygs tobulumu nesimui. Tokis buvo

mano įsitikinimas tikras ir vienintelis, tokia

mintis slapta: skursiu, skursiu mintis bevaisės

moteries.

Kaip visi gamtos poetai, aš buvau paskendęs

nežinojime giliam. Nes aš tikėjausi pamilęs

kvepiančias gėles ir tolimas grožybes, net

gražiausius veidus vien dėl jų gražumo.

Tyrinėjau aš aklųjų veidą ir akis: man, kaip visiems

geidulingumo kurtizanams, grėsė fizinis aklumas.

Štai ir vėlei Dieviškojo naktyse nušvitusios

valandos pamokinimas.

Taip ligi dienos, kada aš pamačiau save sustojusį

prieš veidrodį ir pažvelgiau atgal užu savęs.

Ten buvo formų ir šviesų šaltinis, išmintingųjų,

giliųjų ir skaisčiųjų pirmapradžių pastovus

pasaulis.

Ir tada anoji moteris, gyvenusi many, pasimirė.

Jos kapui aš daviau jos visą karalystę – gamtą.

Ją palaidojau slapčiausioj apgaulingo sodo

vietoje, kur amžino žadėtojo, mėnulio, žvilgsnis

lapuose pasidalina ir nukopia tūkstančiais

meilumo laiptų ant sumigusiųjų.

Tuo būdu aš supratau, kad žmogiškasis kūnas

savo gelmėse suranda vaistą nuo visų ligų,

kad aukso pažinimas, tai drauge šviesos ir

kraujo pažinimas.

O Vieninteli! tu neatimki iš manęs kančių

atsiminimo toj dienoj, kai nuo manęs nuplausi

mano blogį kaip ir mano gėrį ir kada tu su

savais ir šypsančiais mane aprengsi saule.

Amen.

***

Petrarca. 11 sonetas

Ar skundžiasi paukštytės, ar žalieji lapai

Švelniai šiušena vasaros auksinės vėjuj,

Ar girdis, kaip į krantą, žydintį ir kvapų,

Dusliai gurgėdami skaidrieji vandens liejas –

Kai sėdžiu, meilės svajose paskendęs, ir rašau,

Regiu, girdžiu tik tą, kurią parodė mums dangus,

O žemė paslėpė. Bet ji gyva, ir iš dangaus

Į mano aimanas suskamba atsakas švelnus:

„Ach, kam be laiko tu save žudai?

Kam iš akių liūdnųjų liejasi upe

Gailingos ašaros?“ Ir taria man jautriai:

„Manęs neverk, nes mano dienos mirtyje

Patapo amžinos. Akis užmerkusi čionai,

Aš jas atvėriau amžinybės šviesoje“.

***

Edgaras Alanas Po. Eldorado

Pasipuošęs, smagus,

Kunigaikštis šaunus

Saulės karšty, šešėlių kaskadom

Jojo priekin ilgai

Ir dainavo linksmai,

Ir ieškojo šalies Eldorado.

Bet paseno jisai,

Ir šešėlių sparnai

Širdį pridengė, kai nesurado

Vietos žemės kraštuos,

Nors bent kiek panašios

Į regėtą svajoj Eldorado.

Prasibastęs ilgai

Ir paliegęs visai,

Piligrimo šešėlį terado.

– Ei, šešėli, šįsyk, –

Tarė jis, – pasakyk,

Kur yra ta šalis Eldorado?

– Virš mėnulio kalnų

Ir jo slėnių tamsių,

Žemiau saulės šešėlių kaskadų

Joki priekin šauniai, –

Jam atsakė tasai, –

Jei tu ieškai šalies Eldorado.

***

Andrė Mari Šenjė. Jaunoji kalinė

„Javo varpa gimus noksta dalgio smūgiui;

Vynuogių šakelė, preso nepabūgus,

Geria visą vasarą aušrų šviesas.

Aš – jauna, graži tartum šakelė toji, –

Nors dabar vargai ir nuobodis kamuoja,

Dar nenoriu mirti ir užmerkt akis šviesias.

Stoikas sausom akim į glėbį mirčiai skrieja;

Aš – verkiu ir vėl tikiuos; prieš juodą šiaurės vėją

Galvą iškeliu ir stoviu išdidi.

Jei yra sunkių dienų, ach, kokios kitos gražios!

Eh! ar ne medus palieka kartėlio nemaža?

Ir kurgi jūra būna visada rami?

Širdyje iliuzija gaivinanti gyvena,

Ir kalėjime veltui krūtinę mano

Slegia mūrai… Aš turiu vilties sparnus:

Philomelė, iš medžiotojo rizgų išsprukus,

Laimingesnė gieda ir vikriau padangėj sukas,

Skrisdama per neaprėpiamo dangaus laukus.

Aš gimiau, tai – mirt? Ramiai miegu aš savo miegą

Ir keliuos rami. Budėjimas ir sapnas niekad

Dar nebuvo sąžinės graužimo pažeisti.

Rytą juokias, sveikina mane visų nušvitę akys,

O nuliūdę širdys, pasirodžius man čia, plaka

Dideliu džiaugsmu ir didele viltim.

Mano tai gražiai kelionei taip toli dar galas!

Aš einu ir guobas, stovinčias abipus kelio,

Dar tiktai pirmąsias praėjau.

Aš gyvenimo vos pradėtoj puotoj pakėliau

Ir prie lūpų spaudžiau taurę tartum gėlę

Tiktai vieną momentą, tik ne daugiau.

Aš esu pavasaris ir noriu pjūtį pamatyti;

Tartum saulė, eidama nuo vieno iki kito ryto,

Noriu aš pabaigti apskritus metus.

Aš – gėlė ant virpančio kotelio, sodų grožis –

Temačiau tik ryto ugnį, žiedui atsivožus,

O norėčiau dar regėti vakaro gaisrus.

Atsitolink nuo manęs, mirtie blyškioji!

Tu palauk! Tu eik paguost širdžių, kurias kamuoja

Gėda, baimė ir niūrioji neviltis.

Man Pales dar daug žalių užuovėjų žadėjo,

Mūzos daug koncertų, bučinių daug mylimieji;

Aš nenoriu mirti ir užmerkt šviesias akis“.

Ir taipos liūdna, ir kalinė – manoji lyra

Išsibudino, nugirdo tas raudas, tą balsą tyrą,

Tuos jaunos belaisvės troškimus,

Ir, numetus slogią naštą valandų glebiųjų,

Suskandavo, sekdama dėsnius eilių švelniųjų,

Lūpų, vos pražydusių ir naivių, žodžius.

Iš kalėjimo tos dainos, – liudytojai harmoningi –

Kiekvienam, pamilusiajam poilsį prasmingą,

Daug svajonių apie gražią kalinę atneš:

Puošė gracija jos paprastas kalbas ir veidą;

Ir kaip ji bijosis pamatyti saulę nusileidžiant

Tie, kurie gyvena, pamilę ją kaip aš.

***

Rabindranatas Tagorė. Sodininkas

3

Aš iš gėdos nulenkiau galvą ir mąsčiau: „Aš nekovojau už juos ir nenupirkau turguje; jos nėra tinkamos dovanos jai“.

Ir visą naktį aš mėčiau juos vieną po kito į gatvę.

Rytą atėjo keleiviai; jie pakėlė jas ir nusinešė į tolimas šalis.

4

Ak man, kodėl jie mano namą pastatė prie kelio, kuris veda į miesto turgų?

Jie pririša savo prikrautas valtis prie mano medžių. Jie ateina ir nueina, kada jie nori. Aš sėdžiu ir stebiu juos, mano metas bėga. Pavaryti aš jų negaliu. Ir taip prabėga mano diena.

Dieną ir naktį jų žingsniai aidi prie mano durų. Veltui aš šaukiu: „Aš nepažįstu Jūsų“. Daugelis iš jų žinomi mano pirštams, kai kurie mano šnervėms, mano gyslų kraujas, atrodo, pažįsta juos, ir kai kurie yra žinomi mano sapnuose. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš šaukiu juos ir sakau: „Ateikite! į mano namus kam patinka. Taip, ateikite“.

Rytą varpas skamba šventykloje. Jie ateina su pintinėmis rankose. Jų kojos yra rožiniai rausvos. Ankstyvoji aušros šviesa krinta ant jų veidų. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš sodinu juos ir sakau: „Ateikite į mano sodą rinkti gėlių. Ateikite čia“.

Vidudienį prie rūmų vartų nuaidi gongas. Aš nežinau, kodėl jie palieka savo darbą ir gaišta – stoviniuoja netoli mano tvoros.

Gėlės jų plaukuose yra išblyškusios, suvytę; jų fleitų gaida yra lėta. Išvaikyti aš jų negaliu. Aš sušaukiu juos ir sakau: „Pavėsis po mano medžiais yra vėsus. Ateikite, draugai“.

Naktį žiogeliai čirpia miškuose. Kas yra tas, kuris lengvai ateina iki mano durų ir švelniai į jas beldžiasi. Aš matau veidą, bet neryškiai, nėra pasakomas nė vienas žodis, dangaus ramumas budi visur aplink. Pavaryti savo tylaus svečio aš negaliu. Aš žiūriu į veidą tamsoje, ir sapnų valanda bėga.

5

Aš pasidariau neramus. Aš ištroškau toli esančių dalykų. Mano širdis plaka ilgėdamos paliesti neaiškiosios tolumos ruoželį. O didysis Anapus, o tavo fleitos aštrus šauksmas! Aš užmirštu, aš visados užmirštu, jog neturiu sparnų skraidyti, jog esu pririštas prie šios vietos amžinai.

Aš esu smalsus ir budrus, aš esu nepažįstamas svetimoj šaly. Tavo atsikvėpimas ateina šnabždėdamas man negalimą viltį. Tavo liežuvis yra žinomas mano širdžiai, tarsi jis būtų mano paties.

O tolumų ieškojime, o tavo fleitos aštrus šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog nežinau kelio, jog neturiu sparnuoto žirgo.

Aš esu lėtas, aš esu keleivis savo širdyje. Lėtų valandų saulės raibuliavime kokia begalinė vizija parodo tavo pavidalą dangaus mėlynume. O Tolimasis gale, o aštrus tavo fleitos šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog namuos, kur aš vienišas gyvenu, visi vartai yra uždaryti.

6

Prijaukintas paukštis buvo narvelyje, laisvės paukštis buvo miškuose. Jie susitiko atėjus metui, tokia buvo likimo lemtis. Laisvės paukštis šaukia: „O mano meile, skriskime į miškus“. Narvelio paukštis šnabžda: „Ateik čionai, gyvenkime kartu narvelyje“.

Laisvės paukštis sako: „Tarp sienų, kur vieta išskleisti sparnams?“ „Deja, – sušunka narvelio paukštis, – aš nežinočiau, kur nutūpti dangaus platybėse“. Laisvės paukštis kalba: „Mano mylimasis, dainuokime girių dainas“. Narvelio paukštis atsako: „Atsisėsk šalia, aš išmokysiu tave mokytojo kalbos“. Miškų paukštis sušunka: „Ne, deja, ne! dainos negalima išmokti“. Narvelio paukštis atsako: „Deja, man, aš nežinau girių dainų“.

Jų meilė yra pilna stipraus ilgesio, bet jie niekados negali skristi liesdamiesi sparnais.

Per narvelio virbalus jie žiūri, ir veltui noras pažinti vienas kitą. Iš ilgesio jie sudaužia sparnus ir dainuoja: „Ateik arčiau, mano meile!“ Laisvės paukštis šaukia: „Negali būti, aš bijausi užvertų narvelio durų“. Narvelio paukštis šnibžda: „Deja, mano sparnai yra bejėgiai ir mirę“.

7

O mama, jaunasis Princas praeis pro mūsų duris, – kaip aš galiu griebtis šį rytą darbo?

Parodyk, kaip supinti plaukus, pasakyk, kokį užsidėti rūbą reikia. Kodėl tu žiūri nustebus į mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepažvelgs į mano langą; aš žinau, jis pranyks iš mano akių per vieną akimirką, vien silpstanti fleitos ateis melodija iš toli raudodama. Bet jaunasis Princas praeis pro mūsų duris, ir aš užsidėsiu geriausią rūbą dėl šitos akimirkos.

O mama, jaunasis Princas praėjo pro mūsų duris, ir ryto saulė sušvytėjo nuo jo kariško vežimo. Aš nusviedžiau nuo veido vualį, aš nutraukiau rubinų grandinę nuo kaklo ir numečiau jam ant kelio. Kodėl tu žiūri nustebus į mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepakėlė mano grandinės; aš žinau, ji buvo sutrinta po jo karo vežimo ratais, palikdama raudoną dėmę dulkėse, ir niekas nežino, kas buvo dovana ir kam. Bet jaunasis Princas pravažiavo pro mūsų duris, ir aš nusviedžiau brangenybę jam ant kelio, nuplėšus ją nuo savo krūtinės.

8

Kada lempa užgeso prie mano lovos, aš pabudau su ankstyvaisiais paukščiais. Aš sėdėjau prie atviro lango su šviežiu vainiku ant padrikų plaukų.

Jaunasis keleivis jojo keliu, įsisupęs rožinėj ryto migloj. Perlų grandinė kabėjo jam ant kaklo, ir saulės spinduliai krito ant jo vainiko. Jis sustojo prieš mano duris ir paklausė manęs smalsiu susukimu: „Kur ji yra?“ Iš baisios gėdos aš negalėjau atsakyti: „Ji tai aš, jaunasis keleivis, ji tai aš“.

Buvo prietema, ir lempa neuždegta. Aš lėtai pyniau savo plaukus. Jaunasis keleivis prakeliavo savo karo vežime besileidžiančios saulės žerplėjime. Jo arkliai putojo, ir ant jo rūbų buvo dulkių. Jis nulipo prie mano durų ir paklausė išvargusiu balsu: „Kur ji yra?“ Iš baisios gėdos aš negalėjau atsakyti: „Ji tai aš, pavargęs keleivis, ji tai aš“.

Yra balandžio naktis. Mano kambary dega lempa. Pietų vėjas ateina švelniai šnarėdamas. Triukšmadarė papūga miega savo narvelyje. Mano korsetas yra povo gerklės spalvos, ir mano apsiaustas žalias kaip jauna žolė. Aš sėdžiu ant grindų netoli lango, stebėdama tuščią gatvę. Juodoj nakty sklinda mano šnabždesiai: „Ji tai aš, nuliūdęs keleivi, ji tai aš“.

9

Kada aš naktį vieniša einu mūsų meilės susitikimo vieton, paukščiai negieda, vėjas nejuda, namai abiejose gatvės pusėse stovi tylūs. Tai mano pačios kulnys kiekvienu žingsniu vis garsiau aidi ir aš jaučiuos sugėdinta.

Kada aš sėdžiu savo balkone ir klausaus jo žingsnių, medžių lapai nešnara, ir vanduo yra tylus upelyje lyg kardas ant kietai įmigusio sargybinio kelių. Tai yra mano širdis, kur garsiai plaka – aš nežinau, kaip ją reikėtų nuraminti.

Kada ateina mano mylimasis ir atsisėda šalia mano lovos, kada mano kūnas virpa ir akių vokai susimerkia, naktis tamsėja, vėjas užpučia lempos šviesą, ir debesys užtraukia šydus ant žvaigždžių. Tai brangakmenis ant mano krūtinės, jis spinduliuoja ir šviečia. Aš nežinau, kaip jį reikėtų paslėpti.

10

Tegu jūsų darbas palaukia, sužadėtine. Klausyk, atėjo svečias. Ar tu girdi, jis švelniai barškina grandinę, kuri saugo duris? Žiūrėk, kad tavo žingsnis nebūtų paskubintas jį sutinkant. Tegu jūsų darbas palaukia, sužadėtine, vakaro metu atėjo svečias. Ne, tai nėra vėjo šmėkla, sužadėtine, neišsigąsk. Balandžio naktį šviečia pilnas mėnuo; šešėliai yra išblyškę kieme; viršum galvos dangus yra mėlynas.

Nuleisk šydą ant savo veido, jeigu privalai; neškis lempą, eidama prie durų, jeigu tu bijai. Ne, tai nėra vėjo šmėkla, sužadėtine, nesibijok. Jeigu tu esi nedrąsi, nekalbėk su juo nė žodžio, pasitrauk į šalį, stovėdama prie durų ir jį sutikdama. Jeigu jis klaus ko nors tavęs, tu gali nuleisti akis tylėdama. Tegu tavo apyrankės nesuskamba, kada tu su lempa rankoje, įvesi jį vidun. Jeigu tu esi nedrąsi, nekalbėk su juo nė žodžio.

Ar tu dar savo darbo nebaigei, sužadėtine? Klausyk, svečias jau atėjo. Ar tu dar neuždegei lempos miegamajame? Ar tu dar neparuošei aukų dėžutės vakaro apeigoms? Ar tu neįsegei raudono laimės ženklo plaukų perskyrime, ar tu dar teberuoši savo naktinį tualetą? O sužadėtine, ar tu girdi, svečias jau atėjo? Tegu jūsų darbas palaukia!

11

Ateik taip, kaip esi; nebegaišk dėl savo tualeto. Jeigu tavo plaukai padrikę, jeigu plaukų perskyrimas ir nėra tiesus, jeigu korseto ne visos sagtys užsegtos, nekreipk į tai dėmesio. Ateik, kokia esi; nebegaišk dėl savo tualeto.

Ateik skubiais žingsniais per žolę. Jei raudonoji batų okra nubluks einant per rasą, jeigu batų varpelių žiedai atsileis, jeigu iš grandinės nukris keli perlai, nekreipk į tai dėmesio.

Ateik skubiais žingsniais per žolę. Ar tu matai debesis, niaukiančius dangų? Gandrų būriai atlekia nuo tolimesniojo upės kranto artyn, ir stiprūs vėjo siūbtelėjimai šnera viršum šilo. Išsigandę galvijai bėga į savo tvartus, stovinčius kaime. Ar tu matai debesis, niaukiančius dangų? Veltui tu uždegi tualeto lempą – ji dreba ir užgęsta vėjuje. Kas gali žinoti, jog tavo antakiai nepakeisti lempos paišų? Nes tavo akys yra tamsesnės už lietaus debesis.

Veltui tu uždegi tualeto lempą – ji užgęsta. Ateik tokia, kokia esi; negaišk dėl savo tualeto. Jeigu vainikas nesupintas; jeigu apyrankė neužmauta, tegu ji palieka. Dangus yra tamsus debesyse – jau vėlu. Ateik tokia, kokia esi, negaišk dėl savo tualeto.