Les Meditations sur la vie triste
Man palaužė jau valią ir ryžtą
Anie žodžiai, taip duslūs ir kimūs:
- Visa bėga, praeina, negrįžta! -
Nepažįstamas, bendras likimas
Su pasauliu taikintis gundo.
Efemerinis, tuščias žaidimas
Man belieka prasminga pagunda.
Ak, palaiminti tie, kur gyvena
Ir iš sapno baisaus nenubunda!
Jie tik būna jaunystėj jauni ir senatvėj pasenę.
O kiti kasdien gimsta ir miršta.
Jie atrodo išvargę kaip seniai.
Ir kas liūdną jų žvilgsnį pamirštų…
(Tuo ir skirias žmogus nuo beždžionės,
Kad prieš ją protestuoja ir miršta.)
1943
Žmogus
Žmogau, aš žemėj atradau įmintas tavo pėdas.
Sakyk, kas tu esi, jei nori čia palikt ženklus?
Galbūt vaiduoklis tik, kurs juntamo pasaulio rūbais rėdos,
Kad, iš anapus į anapus eidamas,
Kitiems vaiduokliams būtų realus.
1943
Senas namas užmiesty
Koks vienišas ir tuščias namas,
Visai suguręs ir apleistas!
Girdėjau, čia kadais gyvenusios dvi našlės damos,
Be galo senos ir be galo keistos.
Sode vašiai priaugę piktžolių, dagių
Ir ant takų prikritę lapų purvinų.
Čia vėjas žiemą ims dainuot melodijas gūdžias,
Ir lietūs plakt palangėje žaliuojančias rūtas.
Ir vakarais, kada pritils šiaurinis vėjas,
Mėnulis ims vaiduokliais margint sienas kambarių tuščių
Ir vienas pats lyg senas geradėjas
Budės naktim prie apleistų namų.
1943
Pajūrio vaikai
Mes gyvenom prie jūros tada,
Du geri, du laimingi vaikai.
Palikti vandenų ir šviesų globoje,
Palikti vienudu amžinai.
Mes klajojom pajūrio taku,
Neidami protingyn nei senyn,
Du draugai tų žuvėdrų baltų, –
Krintančių lyg akmuo vandenin.
Kai išvargę vėlai vakare
Mes sumigdavom kur po medžiu,
Aš sapnuodavau ją, ji mane –
Begalybėj sapnų nekaltų.
Mes tetroškom gyventi drauge.
Du vaikai mėlynam pajūry!
Lig mirties. O po jos
Būt palaidoti paukščių žinia,
Kad sapnuos amžinuos
Jie dainuotų kur nors netoli.
1943
[Ar liūdnesnio kas būti galėtų]
Ar liūdnesnio kas būti galėtų
Už likimą žmogaus šioj nakty?
Jo gimimas toks ilgas ir lėtas,
O mirtis – nelaukta ir staigi.
1943
[Vasaros popietėm saulė ir vėjas]
Vasaros popietėm saulė ir vėjas
Žaidžia tarp medžių šešėliais ilgais:
Lyg du paklydę svečiai sukinėjas
Vasaros popietėm saulė ir vėjas
Ūksmingų alėjų takais.
Mažas berniukas iš miego pabunda
Ir trina rankutėm akis.
Saulė ir vėjas alėjosna gundo:
Mažas berniukas iš miego pabunda
Ir eina tyliai per duris.
1943
Mano gyvenimas
Žemė, jos daina ir saulėtos padangės,
Vėjas ir pavasariu girti laukai,
Šalys tolimos, kaip atminimai brangios,
Praeity mylėti rūstūs ir linksmi veidai
Vis vaidenas man, gyvena manyje,
Kol numiršta ritmo bangose.
Nežinau, ar tu paskui atsekt galėsi
Gyvąjį Gyvenimą iš sąskambių trumpų,
Ar pajusi meilę jam, jau užmirštam eilių pavėsy,
Ar suprasi dalią buvus pilną vargo ir kančių, -
Bet žinau, kažkas švelniai palies tau širdį,
Kai pažvelgsi praeitin giedrėjančiu žvilgsniu;
Kai saldi kaip vynas forma bus tave nugirdžius
Ir atpalaidavusi nuo išgyvenimų sunkių,
Tu suprasi, gyva – miršta, lieka tik daina,
Kaip nemirštantis paminklas dainiaus kapuose.
1943
Kvaila istorija
Juk esti valandų, kai liūdesys,
Net nežinia dėl ko, ateina pas duris
Ir beldžias, prašosi tavin,
Jog nejučiom iš lūpų tau prasiveržia daina,
Tokia skausminga ir liūdna,
O tonai krinta vis duslyn.
Ir pasirodo tau gyvenimas tada
Toks menkas, nuobodus.
Ir žemėj čia Tu nieko jau džiaugsmingo nerandi –
Ir juo sunkiau, nes po mirties
Taip pat nelauki nieko jau ir netikies…
Tik mirga akyse vorai žali.
Bet… Kas gi bet?.. Norėtum dar ramint save,
Tačiau iliuzijos sudužę, jų daugiau nėra,
Ir nežinia, iš kur pasemt gyvenimui jėgų.
Bet, keista… pats savaime dingsta liūdesys,
Ir vėl džiaugies, ir vėl tikies galįs
Laikyt gyvenimą prasmingu ir didžiu.
Ir ta istorija kartojasi kas valanda,
Tikra istorija, bet ne mažiau kvaila.
Neniekinu aš žemės nei dangaus:
Bet, kol gyvens čionai žmogus,
Jis nesupras lemties ir kaip naktis niūrus,
Ir linksmas kaip diena nėžinomu keliu keliaus.
1943
Laiškas mirusiam draugui
Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.
Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš nepriminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.
Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,
Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti
Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.
Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.
Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,
Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.
Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,
Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,
Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.
Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius.
Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.
O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:
Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas.
Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo
Tau mirus ašen žemėj surasiu,
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu
Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:
Nes žemėj, kas didinga – tai jaunystė mumyse.
Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.
Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.
I943
Apie trūnijantį medį
Nyksti nesuprastas ir vienas –
Gailus kaip sužeistas žvėris.
Tau visos šviesios dienos –
Viena juoda naktis.
O žaizdos plečiasi, negyja,
Gilėja vienuma.
Svajonės karštos kaip žarijos –
Tikrovė abejinga ir šalta.
Kaip medis audroje per lietų,
Nušvitęs žaibuose, Išlieka…
Išliksi tu nenugalėtas,
Bet sutrūnijęs savyje.
O, jei tave kas nors uždegtų…
Džiaugsmingas kaip aukos ugnis,
Nušviestum tą beprasmę naktį
Plačiom lyg upės liepsnomis.
1943
[Rūpestis padidint ūgio neįstengia]
Rūpestis padidint ūgio neįstengia.
Sielvartas iš naujo atveria žaizdas,
Nuo likimo bėgantis jo neišvengia,
Laimės ieškantis negali jos atrast.
*
Skrenda metai ir kaip paukščiai
Meta plunksnas – žmones nebūtin.
Pačiame gyvenimo ir laimės aukšty
Nejauku pažvelgt žemyn.
*
Tapsmas amžinas, bet tampantieji
Būna momentui tiktai, –
Kaip negrįžta nutekėję
Kartą upėm vandenai.
Tu, žmogau, gyvenimo išsilgęs
Amžino, – neamžinas esi.
Veltui mirštančiųjų burną vilgys
Amžinybės pasaka graži.
*
Tęst gyvenimą be galo
Vien tik noras nepadės,
Kartą sąnariai atšalę
Nesušils prie įgeidžių ugnies.
*
Tau suprast, žmogau, beliko,
Jei suprasti dar gali:
Kad praeinantys dalykai
Turi prasmę amžiną būty.
*
Kad pati būtis beprasmė,
Nenaudinga niekam apskritai –
Šitą gal vėliau suprasme
Mes, praeinančio gyvenimo draugai.
1943
[Visi tikėjimai - fantazijos žaislai]
Visi tikėjimai – fantazijos žaislai:
Apie tikrovę nieko pasakyt negali.
Bet kas prarado juos visus, tas amžinai
Turės klajot po liūdną Hado šalį.
Sunku netekt pastogės ar namų,
Sunku gyvent ir jaustis nuskriaustu, apleistu,
Bet dar sunkiau netekt iliuzijų visų:
Kartu svaiginančio narkotiko ir vaisto.
Tokia jau prigimtis žmogaus:
Gyvent ir dievinti ką nors – tolygu.
Ir kaip skaudu, iš melo malonaus
Nubudus, jaust visatos šaltį dygų.
Bet žmonės mėgsta šilumą labiau nei tiesą
Ir bijo pasilikt vieni net valandai vienai,
Ir, jei širdy tėvų tikėjimas atvėso,
Jie naujo griebiasi karštai.
Šarnelė, 1943
[Buvo spalis. Vėjo katinukai]
Buvo spalis. Vėjo katinukai
Žaidė lapais parkų takuose.
Saulės lempa su stiklu nurūkusiu
Tyliai geso vakaro šiurpe.
Mudu ėjome greta, tą pačią
Mintį slėpdami širdy giliai,
Ir regėjome, kaip skečias
Tamsumos ateinančios sparnai.
Vėjo katinukai rudenį
Žaidžia kiemo lapais čežančiais.
Sėdi sau namuos ir niekur nesijudini,
Sėdi ir ką nors mąstai.
Vakare slenki arčiau prie židinio
Ir skaitai poezijos knygas.
Ir tą tylią laimę dar labiau padidini
Svajomis apie laimingas vasaros dienas.
1943
[Kartais žemė man atrodo]
Kartais žemė man atrodo
Panaši į laužų krūvą;
Monotonišką, vienodą,
Kur viskas suvirtę pūva.
Kartais žemė man kaip tyras
Ir darnus dievų paveikslas,
Kur kiekvienas daiktas giria
Ritmą, kuriantį ir veikslų.
1943
[Aš pakeliu akis nuo knygos]
Aš pakeliu akis nuo knygos
Ir ilgesingu žvilgsniu aprėpiu laukus:
Vienur žaliuoja šepečiu rugiai sudygę,
Kitur tik leidžia diegus gležnučius.
Kai kur matyti: žmonės bulves kasa,
Įgulę ir palinkę ežiose;
Pasklidę laukuose, gagena žąsys:
Jas varinėjas moteris sena.
Miškų užuovėjoj, gražioj aikštelėj,
Kur sklaistos lapai padrikai,
Ten vestuves subėgę šunes kelia
Ir susirieję skalina plonai.
Keliu praeina ubagas. Mane išvydęs,
Jis ima pusbalsiu čepsėt maldas
Ir, retkarčiais padaręs kryžiaus ženklą didį,
Jis žiovauja ir trinasi akis blausias.
1943
[Norėdamas surast save, jisai paliko šeimą ir draugus]
Norėdamas surast save, jisai paliko šeimą ir draugus
Ir vienas pats gyvent į dykumas išėjo.
Ten pasistatė lūšną sau ir vienaplaukis, nekalbus
Ant slenksčio per dienų dienas sėdėjo.
Jis žvelgė į dangaus tolius
Ir sielos gelmėse kažko ieškojo.
Ir naktimis išbudęs, neramus
Kažką lyg karštinėj klejojo.
Bet kartą įsiklausė jis: kažkas
Per dykumą praeidamas dainavo
Apie laimingas paprastas dienas
Žmonių, neturinčių prasmės ir tikslo savo,
Žmonių, kurie gyvena kaip maži vaikai,
Ties bedugne dainuodami ir šokdami ratelį,
Jie rankioja gėles ir, krykšdami linksmai,
Rankas bejėges ir silpnas į saulę kelia.
Ir atsiskyrėlis nuo Dievo meldė sau to paprastumo,
Ir buvo jis beregint išklausytas:
Kažkas apvilko jam akis, aptemęs protas jo suglumo,
Ir tapo jis lyg vaikas paprastas, nekaltas ir mažytis.
1943.XI.2
Rondo
Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamiršiu.
Negaila to, bet kai kada,
Iškilę į paviršių,
Prisiminimai drumsčias širdyje
Ir plūsta bangomis per viršų…
Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamirsiu.
Belieka tik refrenas dainoje –
– Bet jo aš nepamiršiu –
Kaip vėjas vandenų paviršių
Palies švelniai tave:
Tu pamiršai mane.
1943.XII.6
[Aš aistringai myliu žemės išrinktuosius]
Aš aistringai myliu žemės išrinktuosius,
Nesvarbu, kas jie: šventieji ar velniai.
Jų dorybėmis, jų cinizmu žaviuosi.
Moka jie mylėt ir keiktis įžūliai.
1943.XI.18
Pamišėlio užrašai
1
Pamišėliu mane vadina žmonės,
Galbūt tikrai aš toks esu.
Iš paskutinės užjūrio kelionės
Grįžau liguistas kūnu ir protu.
Ir sako: aš tada dainavęs, šokęs,
Dažnai prapliupdavęs juoku.
Visiems keistai atrodęs mano šokis,
Žiūrėti buvę linksma ir graudu.
Mane sugavę, į namus nuvežę…
Pagydyti visai nebetikėję.
Aš vis kalbėjęs apie damą gražią,
Kilnesnę už hidalgo Dulcinėją,
Kuriai paskirsiąs rinkinį sonetų
Kaip padėką pamišusio poeto.
Šarnelė, 1944.I.10
2
Aš ilgą laiką gyvenau pietuos
Kaip nuobodžiaujantis aristokratas.
Ten greitai dėl laikysenos taurios
Visi mane pamilo, prie manęs priprato.
Aš mėgau-gamtą, mokslą ir menus,
Rinktinių asmenų draugystę
Ir pokalby, palietęs klausimus painius,
Dažnai į metafiziką nuklysti.
Ir nors slaptai mane kankino liūdesys,
Vienatvės priepuoliai, nuobodulys,
Bet nesiguosdamas, kad man sunku,
Save papuošęs amžinu šypsniu,
Šaltai stebėjau žmones ir save
Nežinomo likimo žaidime.
1944.I.11
Skaistybės ištyrimas
Viduriniais amžiais į karaliaus dvaro rūmus
Pats valdovas kviesdavo kasmet naujas damas, –
Kur pirmiausia būdavo ištirtas jų skaistumas…
Jam patikrint jis mokėjo būdą susirast
Prie karališkojo stalo tarp visų bajorų
Joms įpildavo raudono vyno į puošnias taures,
Bet kurių viduj išgraviruoti aktai nepadorūs
Piktindavo sielas dar gėdingas ir skaisčias.
Jei kuri, pakėlusi prie lūpų taurę,
Ją palenkus ir pažvelgusi vidun, staiga
Suliepsnodavo, išvydus kokį piešinį netaurų,
Lyg sausa pušis ant kalno, žaibo įskelta,
Tai visi dvariškiai iš naujosios damos
Juokdavos, susižavėję josios skaistumu,
Ir dainuodavo lyg tie studentai „Gaudeamus“:
Vivat omnes virgines, gyventi gera ir smagu!
Jei kita dama, pažvelgusi taurėn į vidų,
Vyną ir toliau girkšnodavo ramiai,
Ach, tai dar labiau, šį reginį išvydus,
Pagyvėdavo (karaliaus rūmuos) kalbos ir juokai.
1944.I.13
[Įsiklausyk: kaip skamba laiko pakrašty]
Įsiklausyk: kaip skamba laiko pakrašty
Pirminiai muzikos garsai,
Lyg lengvo vėjo iš Anapus atnešti
Dainuojančių vaikų balsai.
1944.1.22
Tyla! Ištuštėjusi šventės aikštė…
*
Tartum stiebų reginys prie Islando
Jūrininko akyse giliose,
Tėviškės kalvos, šią žiemą paskendę
Balzganose miglose,
Verčia svajoti mane…
1944.1.22
[Maža tauta su dideliu žodynu]
Maža tauta su dideliu žodynu,
Kaip tu į Nemuno pietinį krantą
Su juo išplaukt galėsi, jei kaimynai
Tavųjų žodžių turto nesupranta?
[Aš, dar rik įpusėjęs dvidešimt trečiuosius]
Aš, dar rik įpusėjęs dvidešimt trečiuosius,
Jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus.
Iš visko aš seniai ironiškai juokiuosi,
Į nieką netikiu, esu atbukęs, nejautrus.
1944.II.25
Portretistas
Gyveno vieną sykį portretistas įžymus,
Bet piešė jis nekokius portretus;
Tuo nusivylęs, jis padarė dvidešimt ir keturis vaikus,
Bet nepasisekė ir čia: į jį nė vienas neišėjo panašus.
1944.III.9
Anglų humoras
Gamta ir dėsniai jos neaiškūs buvo nuo senų laikų.
Bet Dievas tarė: „Newton tebūnie!“, ir visa tapo tuoj aišku.
Labiausiai buvo velnias nepatenkintas tuo,
Jis tarė: „Einstein tebūnie!“ ir taip grąžino status quo.
*
Pone N., su jūsų nuomone aš sutinku,
Kad poetą bet kurį mes galime laikyt kvailiu,
Bet jūsų asmeniu parodyt būtų ne pro šalį,
Kad ne kiekvienas kvailas ponas poetu būt gali.
1944.III.10
[Ponas Dievas rengėsi penkias dienas]
Ponas Dievas rengėsi penkias dienas
ir šeštą vieną žmogų tesukūrė,
O Šekspyras tūkstantį per keturis veiksmus
pagimdė, išaugino ir penktam nudūrė.
1944.III.10
Kaip pagydit nuo poezijos
Kai Homeras mirė, dėlei jo gimimo vietos
Kilo ginčas tarp turtingų miestų septynių,
Nes per juos kaip elgeta Homeras gyvas
Eidavo maldaudamas duonos trupinių.
1944.III.10
Linksmo valkatos pasipasakojimas liūdnam poetui
Aš savo motinos ir tėvo nepažįstu,
Kur gimęs maža težinau,
Tačiau esu sūnus moters, jeigu neklystu,
Atleisk jai nuodėmę, dangau!
Užaugęs valkatų būry
Tarp niekšų, tipų, ubagų,
Manau, atspėt patsai gali –
Aš valkata šaunus esu.
Profesija nors pastovi, bet sudėtinga,
Visus menus atmintinai
Žinoti išdaigingam skurdžiui reikalinga,
Jei ne, pradingsi kaip matai.
Nubudimas
Kiekvieną rytą mano nubudimas
Gražus kaip pasaka. Ir aš nebegaliu
Žinot, iš kur dangus šviesos tiek imas,
Iš kur tiek saulėj aukso spindulių.
Šiąnakt sapne kažką regėjau mielo…
Dabar diena gražiai kaip sapnas išsiskleis
Ir mano ilgą, rūsčią metų gėlą
Apkės džiaugsmingos saulės spinduliais.
*
Visi pasauly nori būti mylimi,
Visi praeina žemę, alkdami šviesos
Ir perdegę troškimų ugnimi,
Ir nenumaldę sielos alkanos.
1944.IV.20
Malda į Šv. Kazimierą
O, Kazimierai Šventasis!
Kai tauta pavojuj bus,
Ar išvesi kaip anąsyk
Pergalėn kovos pulkus?
Ar tu leisi, kad baltoji
Mūsų žemės Lelija
Po raudono žirgo kojom
Būtų amžiams sutrypta?
Ją tvirtai laikyki rankoj,
Dengdamas globos skydu,
Tepraūžia, ją aplenkę,
Visos audros iš rytų.
1944.VI.8
Rugsėjo naktis
Sėdžiu lange. Rugsėjo naktis. Pilnatis.
Ir švelnus kaip vestuvinis nuometas
Lengvas rūkas virš pievų.
Tai poezijos, meilės, svajonių naktis.
Tokiąnakt mylimi neatmins, kaip ištart
Ligi ryto: sudievu!
Ta rugsėjo naktis kaip svajonė graži;
Tokią naktį rašyti, svajoti
Ir mylėti norėtųs,
Tačiau aš pamiršau, kaip svajot ir rašyt,
Ir atšalusioj mano širdy
Jau nėra meilei vietos.
Tai kodėl sėdžiu lange, įsmeigęs akis
Į mėnulio gelsvu metalu nusiklojusį
Aukštą tolimą dangų?..
Nežinau. Tai gal šiaip sau… Rugsėjo naktis..
Tyliai lašina vystantis klevas
Šaltą miglą ant lango.
1944.IX.29
Sielos paveikslas
Po žemu ir pilku dangumi
Aš einu palenkęs galvą
Ir mąstau, kaip sielai artimi
Tie tušti laukai ir kalvos
Rudenio mieguistam nykume.
Kojas vilkdamas drėgna žeme,
Prieinu lapuočių mišką
Ir stebiu, kaip ore tingiame
Raudoni, gelsvi, išblyškę
Supas lapai – negyvi drugiai –
Ir pusiau nusilapoję
Medžiai stūkso tartum kaliniai,
Nuplakti rimbu kandžiuoju,
Šalty kūnais, virpančiais gailiai,
Ant jų kabant paskutiniams skarmalams.
Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpažįsti kraštą, kur gyvena
Tavo liūdesys ir pilkuma.
1944.X.4
Įžanga
Aš vėl dainuosiu jums dainas apie pilkosios šiaurės šalį,
O jūs kas vakarą aplink susėdę ir tyloj klausysite manęs.
Ir ta daina bus panaši į paukštę mėlyną, kuri anksti iš ryto kelias
Ir išskečia sparnus, pakildama į saulėtas erdves.
Nes i§ aukštybių matos plotai begaliniai,
Nelygus kraštas ir miškų šilkiniai kaspinai,
Ir tartum šviesios grandinėlės upės, į pavasarį patvinę,
Ir vėjo gairinami po žiemos pilkėjantys laukai.
Ir tarp pavasario audrų ir vėjų aplankytas šiaurės kraštas
Atgyja paukščių dainose. Ir pasigirsta šūkavimai
smagūs dirbančių laukuos.
Ir tyška vandens nuo kalvų. O virš galvos dangus bekraštis
Toks pilnas vandeningos melsvumos.
[Jų buvo daug. Geri draugai. Visi jauni ir drąsus]
Jų buvo daug. Geri draugai. Visi jauni ir drąsus,
Ir greit per ankšta liko jiems tėvų namuos.
Tai vieną rytmetį, kai pievų plotuose žvilgėjo deimančiukais rasos,
Išėjo į pasaulį jie Jaunystės Nuotykio ieškot.
Dangus toks mėlynas. Krūtinėj jausmas tyras.
O akyse – ugnis, o lūpose – daina!
Skambėjo vieškeliai, keliai, skambėjo girios,
Ir ten toli žydėjo laimė svetima.
Ir ėjo jie. Į priekį akys smigo.
Ir veržės jie lyg upės nesulaikomai pirmyn,
Vienur ten stiepėsi kalnai, kitur ten buvo lygu, –
Ak, nesvarbu, visais keliais keliaujam ateitin.
Keliavo jie per dykumas, kur vėjas smėlį ginė,
Išvargo, bet nerado nei oazių, nei pavėsių malonių,
Tik kai prie laužo vakare susėdę jie prisiminė
taip tolimą tėvynę, Keistai sužiuro į liepsnas kartu.
Gal grįžti atgalios?.. Ak, ne! Širdy troškimas didis
Taip vaikė juos iš vietos vieton. Degė nerimu kely;
Tai nesvarbu, kad naktimis sapnavos tėviškės laukai, pavasarį pražydę,
Tai nesvarbu, kad per dažnai vaidenos motinų plaukai balti.
Jie plaukė mariomis. Audra laivus sudaužė
Ir išmetė bevaisės žemės pakrašty.
Bet koks tai nepatirtas jausmas kiekvienam keistai krūtinę graužė,
Ir ėjo jie ir griuvo, kėlės! ir vėl į priekį, vėl tolyn!
- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -
Aš nežinau, ar jie dabar tebekeliauja toliais,
O gal jų nė seniai gyvų nėra.
Tačiau vis tiek paduok man savo ranką, broli,
Jeigu ne laimės, tai prasmės ieškot ir mes eime!
Tai kas, kad jie galbūt priėjo tik mirties bedugnę,
Tai kas, kad nepalaidotus jų kūnus draskė sakalai.
Čia niekas neįstengė mums užgesint širdy troškimų ugnį,
Čia visada kančios bus per mažai.
Eime! Juokies, sakai: ir mes nerasim nieko,
Ir, kai išvargsim, mus priglaus tiktai nakties tamsa.
Eime vis tiek! Tu klysti! Visados kažkas dar lieka:
Tai mirti savo mirtimi! Tai ne kitų! Tai mirtimi sava!
Atbaigimas
Gimtos pastogės slenkstį peržengęs,
Jis vėl pamatė visa tai, ko taip nekęsdamas
Kadais pabėgęs buvo iš namų.
Ir pirmą kartą jo pasenęs veidas, jo išblėsę akys
Nušvito tobulu džiaugsmu.
Be galo jam dabar patiko toji didelė tyla,
Ir tie ant sienų atsimušę saulės spinduliai…
Ten, kur palangėm vazonėliuos augo blyškios gėlės,
Aplinkui matėsi
Vaikystės tolimų dienų žaislai.
Ir prasivėrė jo sukepę lūpos: „Ašen nieko neradau,
Tačiau galbūt nereikia nieko rast, jeigu ieškot gana.
Keliauja sau žmogus, o prieš akis tik vienas skausmo kelias,
Kol blėstančių troškimų širdį
Pridengia didelė gimtų namų tyla“.
Staiga jisai suprato viską.
Lengvai pasirėmė ant stalo
Ir, saulės spinduliuos panėręs veidą,
m i r ė!
Laužas
Ant mūsų žemės dega didis laužas,
Jo dūmai plakasi kaip vėliava juoda,
Mirtis aplinkui šoka šokį žiaurų,
Ugnin suversdama naujas aukas.
Kūnų liepsna nušviečia tamsią naktį –
Iš tolo rodos, kad tenai mūs laimės žiburys,
Ir laimės troškuliu apsvaigę, skrendam kaip plaštakės,
Kol laužo liepsnos godžios mus prarys
Ir dar labiau nudžiugus šoks mirtis,
Ji savo džiaugsmui jau sudegino kartų kartas,
Eilės dar laukia milijonų eisena.
Kūnų liepsna! Mirtis linksma tik godžią ugnį žarsto
Ir dūmais verčia ji žmonių minias,
Ir pelenus laukuos be pėdsakų išbarsto.
Saulės laikas
Kiekvieną rytą Viešpaties didžioji saulė
Nauja gyvybe budina mane
Ir, spinduliais bepuošdama pasaulį,
Išlenkia lanką erdvėje.
Ir aš turiu įtempt šį saulės lanką
Nauju vis ilgesiu, kančia
Ir siųst į gilų, erdvų dangų
Naujas troškimo vyličias.
O jos… O jos, erdvėj neradę nieko,
Sugrįžta žemėn, į mane
Širdy tvyrot įsmigę lieka…
O aš, kai saulė vėl naujam lanke,
Vis tiek tempiu dienų stygas
Ir vėl siunčiu troškimų vyličias…
Pinigai
Pasauly daugel pinigų kursuoja
Senų kaip žmonija sena.
Tarpu savęs jais žmonės santykiuoja –
Vadinas jie tai: aukso meilė ir aistra.
Vieni juos laiko egoizmo bankuos,
Kiti jais perkasi daugel malonumų valandų,
Nes myli jie save ir prieš save tik lankstos,
Ir galvas vainikuojasi puikybės vainiku.
Mes tikime: šie pinigai tvirti,
Bet vienąkart nupuola jie staiga
Ir visa griauna nusivylimo banga.
Yra dar kitas pinigas giliai širdy,
(Tvirtumą jo mum skelbia amžių eilės) –
Kančia paženklintas, tai Absoliuti Meilė.
Kas tu?
Kas vakarą girdžiu: aplinkui namą
Kažkas ten vaikšto pamažu
Lėtučiais žingsniais vienišas ir senas
Ir stebi vis, kaip ašen gyvenu.
Jis rūpestingai ten aplink vis vaikšto,
Kai aš puotauju linksmas per naktis,
O kai nuo klausimų galva apsvaigsta
Ir kaip pašalus paukštė spurda jau širdis,
Jis veržiasi vidun ir tuoj gaivina,
Vingrius kelius nušviesdamas žmogaus
Ir duodams paragauti amžinybės vyno.
Kai praveriu akis, jo niekur nematau,
Tiktai girdžiu ten šiugždesį jo žingsnių nuslėptų
Ir klausiu vis savęs: kas tu, kas tu?
Girios melsvuma
Matau, giria jau šviečiasi spalva indigo,
Ir vėjas budina apsnūdusias kalvas;
Jau kuždasi beržai, ten slėniuose sumigę,
Laukuos jau švilpauja gaivias melodijas kažkas.
Solveiga šiaurėn nulėkė pašliūžom,
Dainuodama, kad baigiasi žiema.
Pavasaris! Pavasaris jau greit atūžaus
Žiedais kaišyta kepure – - -
Naujam pabudusiam rate
Visur jauna gyvybė supulsuos,
Tik į mane senatvės lašą jis įpils slapta,
Neramų karštį prigesys veiduos – - -
Dabar žiūriu su liūdesiu širdy,
O girios melsvuma lengva, skaidri.
Paukščiai
Turiu aš paukščių didelius pulkus,
Didžiausių grifų, sakalų, erelių;
Ištiesę spindinčius, žvalius kaklus,
Dangaus erdvėn laisvi jie kelias.
Ir kylant jiems vis plečias jų sparnai,
Kaip debesys didi, galingi;
Po kojomis kaip sraigės sukasi kalnai;
Kaip lašas jūros spindi;
Ir jiems nutūpti žemė per maža.
Išdidūs ir sparnais nubraukdami žvaigždes
Ir nepavargę niekada
Per šaltas, dideles dangaus erdves
Kaskart platėjančiais sparnais
Manieji paukščiai skrenda amžinai.
1944.V.5
Rašyti komentarą