Vydūnas: „Esmi aukšta šviesos esybė“

Aplankyti muziejų šiuo metu kviečiami pavieniai asmenys, šeimos. Vydūno gimtadienio proga apsilankėme ir mes.

Vydūno muziejus - vienintelė vieta Lietuvoje, kur saugoma didžiausia rašytojo kūrybos ir gyvenimo faktus liudijančių eksponatų kolekcija ir pats įspūdingiausias asmeninis Vydūno muzikinis instrumentas - arfa. Mus šiltai sutikusi muziejininkė Reda Cirtautienė atskleidė daug įdomių rašytojo ir filosofo gyvenimo detalių, šiomis dienomis ypač aktualių jo kūrybos temų.

Vedė vokietę

Vydūno muziejus Kintuose įkurtas pastate, kuriame nuo 1705 m. veikė vokiška parapijos pradinė mokykla.

"Dviejų aukštų mokykla buvo pastatyta sudegusios medinės mokyklos vietoje, naudojant vietines medžiagas: molį, nendres, kriaukles. Mokykloje buvo trys klasės. Mokytojai ir mokiniai patekdavo į ją pro atskirus įėjimus. Mokytojai tame pačiame pastate, antrame aukšte, gyveno. Vilhelmas Storosta šioje mokykloje dirbo mokytoju ir gyveno nuo 1888 iki 1892 metų.

Mokykloje Vydūnas susipažino su savo būsima žmona Klara. Ji buvo mokyklos direktoriaus giminaitė.

Beje, liudininkų teigimu, vėliau, jau Tilžėje, pas Vydūną atėjusius svečius Klara sutikdavo ir kalbėdavo su jais jau lietuviškai.

Vydūnas ir Klara susituokė Kintų bažnyčioje prieš 130 metų, 1891-aisiais. Šiais metais, birželio 5 d., bus minimas gražus jų šventės jubiliejus", - pažymėjo R. Cirtautienė ir parodė išskirtinį muziejaus eksponatą, susijusį su Vydūno tuoktuvėmis - Vydūno vestuvinę dovaną žmonai - vokišką mažytę maldų knygelę, kurioje pateikiamos maldos kiekvienai dienai.

„Šiame krašte buvo labai populiarios vadinamosios burtikės. Tai kortelių kaladėlė, ant kiekvienos kortelės būdavo po citatą iš Šventojo Rašto. Žmonės kiekvieną dieną pradėdavo ir baigdavo traukdami burtikę ir perskaitydami Dievo žodį. Kišeninė Klaros maldų knygelė - panaši į burtikes“, - paaiškino muziejininkė.

Knygelę išsaugojo ir muziejui padovanojo Tomas Stanikas.

Arfą atrado Estijoje

Didžiausia Vydūno muziejaus vertybė - autentiška jo arfa. Jos atradimas, pasak muziejininkės, žymi Vydūno muziejaus pradžią.

„Vydūnas nuo pat mažens buvo kiek kitoks vaikas, jis pasižymėjo dideliu smalsumo, buvo labai judrus, ir dėl to daugiausiai “į kailį" gavęs nuo tėvo. Tėvas jo buvo ūmaus būdo, tačiau labai išsilavinęs - mokytojas. Mama buvo švelni ir muzikali, dažnai giedodavo (taip pat ir lietuviškai), taip pat ir seserys turėjo gražius balsus.

Tėvų namuose Vydūnas išmoko muzikos rašto, skambinti rojaliu, dideliu ir mažu smuiku, ir pūsti ragą. Būdamas antras vaikas namuose Vydūnas sustatydavo jaunesnius brolius ir seseris ir visi muzikuodavo.

Arfą jis pamatė pas kažką svečiuose dar vaikas būdamas. Tada paskambinti įspūdingu instrumentu jis negavo, tačiau svajonė apie arfą jį lydėjo. Arfą Vydūnas įsigijo jau gyvendamas Tilžėje, į kurią išvyko iš Kintų 1892 m. Londone pagamintą arfą Vydūnas nusipirko padėvėtų instrumentų parduotuvėje. Arfai trūko vieno pedalo, bet Vydūnui tai netrukdė. Instrumentas stovėjo šalia rašomojo stalo ir Vydūnas labai mėgo juo skambinti.

Karui prasidėjus Vydūnas turėjo skubiai trauktis iš Tilžės. Su savimi nepasiėmė jokių daiktų, tik dokumentus.

Blinikovų šeima, po karo įsikėlusi gyventi į buvusį Vydūno butą Tilžėje, atrado rašytojo stalą ir arfą. Vėliau Blinikovai persikėlė į Taliną ir kartu pasiėmė šiuos daiktus, tačiau butas buvo toks mažas, kad stalas netilpo, jį atidavė vairuotojui, o arfą patalpino rūsyje.

Prasidėjus Atgimimui Lietuvoje trys vyrai: šviesaus atminimo Kazys Budginas, Saulius Sadonis ir Šarūnas Laužikas, kurie žavėjosi Vydūno asmenybe, ėmė brandinti idėją įkurti jam skirtą muziejų Kintuose. S. Sadonis buvo surinkęs didelę Vydūno knygų kolekciją, kurią padovanojo šiam muziejui.

Buvo paskelbta su Vydūnu susijusių daiktų paieška, kurios svarbiausias rezultatas - 1988 m. buvo rasta arfa. Įdomu, kad instrumentas buvo išgyvenęs gaisrą, kurio metu viskas sudegė, o arfa stebuklingai išliko, tik stygos išsilydė. Tai yra mažoji arfa. Jos stygos yra atnaujintos, padarytos iš avies žarnų", - pasakojo R. Cirtautienė.

Mokytojo vardas

Muziejininkė su didžiule pagarba rodo knygas, kurios yra svarbiausias Vydūno palikimas. Būtent su knygomis susijęs ir Vydūno vardo atsiradimas.

„Vydūnu Vilhelmas Storosta pasivadino tada, kai jau pats pradėjo dalintis savo žiniomis ir leisti knygas. Teigiama, kad Vydūnas buvo kalbėjęs su senu kunigu, kuris jam pasakęs, kad Storostos pavardė, rusiškai reiškianti seniūno pareigybę, galėjo būti šeimai pridėta pagal veiklą, o jo protėvių vardas galėjo būti Vidas arba Vydas. Kai pasirašė Vydūno vardu, skaitytojai jo klausė, ar tai slapyvardis. Rašytojas atsakė: “Aš už vardo nesislepiu, tai - mano reikšmėvardis", - pasakojo muziejininkė.

Vydūnas rašė įvairiomis temomis ir kėlė idėjas, kuriomis pats gyveno. Jam aktualus buvo lietuvybės puoselėjimas, Lietuvos istorijos išaukštinimas, lietuviškos kalbos mokymas. Vadovą lietuvių kalbai išmokti rašytojas tobulino dešimt metų. Šiam vadovui pristatyti muziejuje įrengta senoviška mokyklos klasė su senais suolais. Ant didelių lapų atspausdintos Vydūno lietuvių kalbos pamokos su labai įdomiais paaiškinimais. Pavyzdžiui: „Ar vyras yra žmogus? - Žmogus. Ar moteris - žmogus? - Moteris - žmona.“

Daug dėmesio Vydūnas skyrė ir kultūrai, menui. Pats rašė dainas, muziką, dramas. Kadangi Vydūnas pasirinko mokytojo profesiją, jam buvo labai svarbus ryšys su jaunimu. Jis leido jaunimui skirtus žurnalus „Jaunimas“, „Šaltinis“, „Naujovė“, kuriuose kalbėdavo tokiomis temomis, kaip kas yra Dievas, Meilė ir pan. Vydūno veikaluose ypač svarbios teosofinės, filosofinės temos. „Filosofiniai Vydūno veikalai yra tikrai sudėtingi ir skaityti juos sunku. Kai žmonės tai pasakydavo Vydūnui, jis pykdavo ir sakydavo, kad žmogus turi labai daug skaityti ir, tik labai daug perskaitęs, supras jo knygas“, - pasakojo R. Cirtautienė.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.