V. Masalskis apie naują spektaklį „Miškelis“: tai giesmė apie mūsų atmintį

Valentino Masalskio režisuojamoje dramoje pasakojama apie 1941-ųjų birželio 24-osios žudynes Rainiuose ir vienos šeimos gyvenimą po jų. Spektaklio premjerai pasirinktas Kulių kultūros centras, pirmųjų žiūrovų laukiantis vasario 12-ąją.

Kaip pasakoja „Miškelio“ kūrėjai, spektaklis atsiremia į tikrus įvykius, realių žmonių biografijas, tardymo bylas, istorikų tyrimus, tačiau režisierius šį darbą vadina ne dokumentiniu, o atminties ir vaizduotės spektakliu. Pasak V. Masalskio, tai tarsi giesmė apie atmintį, prisimenant Rainių aukas ir mėginant atsargiai prisiliesti prie XX amžiaus tragedijų temos.

„Nors pjesėje gausu faktų ir įvykių, peripetijų ir emocijų, paties veiksmo joje beveik nėra. Šios istorijos pasakotojas nuo pirmų sakinių mus tarsi surakina ir įpareigoja jo klausytis, tačiau netrukus suprantame, kad tai – ne tik jo istorija. Tai istorija iš mūsų visų atminties – iš senelių, iš tėvų atminties. Istorija, kuri nesibaigė ir mumyse vis dar tęsiasi. „Miškelyje“ mes girdime daugybę balsų, tarp jų klaidžiojame, kol pagaliau išgristame tą vieną, apie kurį gieda visi aplinkui – apie nužudytą ir palaidotą žmogų, sugrįžusį namo“, – pasakoja spektaklio režisierius.

Pirmosios sovietų okupacijos paskutinę savaitę – 1941 metų birželio 22–28 dienomis – Lietuvoje nužudyta daugiau kaip 1000 kalinių ir civilių gyventojų. Artinantis Vokietijos kariuomenei, į Rusijos kalėjimus ir lagerius spėta išvežti apie 3400 kalinių, nors iš viso Lietuvos kalėjimuose tuo metu kalėjo 6000 žmonių. Traukdamiesi iš Lietuvos, Raudonosios armijos kariai kartu su vietiniais kolaborantais rengė masines žudynes Kauno, Panevėžio, Pravieniškių kalėjimuose, taip pat Juodupėje, Zarasuose, kitose vietovėse.

Žiaurumu išsiskyrė Telšių kalėjimo politinių kalinių žudynės. Birželio 24-osios naktį 76 politiniai kaliniai atvežti į netoli esantį Rainių miškelį, kuriame buvo nužudyti ir paskubomis užkasti. Birželio 28-ąją, Telšiuose jau šeimininkaujant vokiečiams, atkasus ir apžiūrėjus aukas, paaiškėjo, kad visi kaliniai buvo žiauriai kankinami. Dėl daugybinių sužalojimų 46 kūnai liko neatpažinti. Beveik visi Rainių kankiniai palaidoti bendrame kape Telšių kapinėse, kitus išsivežė artimieji.

Dramaturgas M. Nastaravičius pjesę „Miškelis“ pradėjo rašyti atradęs to meto prisiminimų apie kelis kalinius, po Rainių įvykių netikėtai sugrįžusius namo. Dėl daugybinių sužalojimų nesugebėję atpažinti iš veidų, artimieji aukas bandė atskirti iš kitų požymių – apgamų, randų, kiti – iš drabužių likučių. Tariamai atpažinę ir davę sutikimą palaidoti kūną bendrame kape, po kurio laiko artimieji išvydo gyvą žmogų prie savo namų durų.

„Tokie atvejai buvo aiškinami paprastai: Telšių kalėjimo politinius kalinius nužudžius, o kalėjimą palikus be priežiūros, tuo pat metu kalėję kriminaliniai kaliniai (jų buvo 86) iš kalėjimo nekliudomai išėjo. Vieni bėgo ir slapstėsi, kiti sugrįžo namo. Pirmosiomis dienomis dar nežinota, kad mirties bausmė paskirta tik politiniams kaliniams – jų sąrašas su pavardėmis rastas vėliau. Skaitydamas prisiminimus ir bandydamas atsekti tuos kelis žmones, Rainių miškelyje nebuvusius, bet artimųjų klaidingai atpažintus, suradau dar vieną liudijimą vyro, kuris tvirtino iš miškelio sugebėjęs pabėgti“, – pasakoja M. Nastaravičius.

1941 metų birželio 28-ąją Rainių miškelyje atkasti 73 kūnai. Trijų bėgti mėginusių kalinių palaikai rasti ties Džiuginėnų kaimu, netoli Telšių. Po kurio laiko atskleista, kad du nužudytieji buvo ne kaliniai, o raudonarmiečiai. Svarstyta, kad jie galbūt atsisakė dalyvauti žudynėse, arba buvo nušauti už tai, kad nesužiūrėjo visų kalinių. Du kaliniai iš tiesų ištrūko iš Rainių miškelio. Vienas buvo surastas ir nušautas, kitam pabėgti pavyko. Sovietmečiu bijojęs pasekmių, apie Rainių įvykius ir išsigelbėjimą jis niekam neprasitarė. Tačiau 1988-aisiais, išgirdęs apie specialiąją komisiją Rainių žudynėms tirti, laiške Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai jis papasakojo tos nakties aplinkybes.

Ilgą laiką manyta, kad Rainių istorija neturi nė vieno gyvo liudytojo, tačiau po šio vyro apklausos paaiškėjo, kad jis, Jonas Šapalas, yra vienintelis, išgyvenęs Rainių žudynes. Tiesa, jo vardo ir pavardės buvusių kalinių sąraše dramaturgui rasti nepavyko. Jo byla taip pat neišlikusi, tačiau pjesės autorius remiasi vyro liudijimu apie išsilaisvinimą ir slapstymąsi, taip pat kitais dokumentais, istoriniais šaltiniais, nagrinėjančiais Rainių tragediją.

„Miškelio“ scenografiją kūrė ryški jaunesniosios kartos menininkė Paulė Bocullaitė, spektaklio kompozitorė – nuolatinė V. Masalskio kūrybinė partnerė Nijolė Sinkevičiūtė. Spektaklyje vaidina Klaipėdos jaunimo teatro, taip pat uostamiestyje veikiančio „Taško teatro“ aktoriai bei LMTA III kurso vaidybos studentai.

Spektaklis yra projekto „Atvira bendruomenės kūrybos erdvė Kuliuose“ dalis. Projekto įgyvendinimą, pagal programą „Kultūra“ finansuoja Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija.

Projekto vykdytojas: Plungės rajono Kulių krašto bendruomenė „Alantas“

Projekto parneriai: Company B. Valiente, Čiurlionio namai, Kintai Arts, Kulių gimnazija, Kulių kultūros centras, Mano miestas Klaipėda, Opera Opus, Plungės rajono savivaldybė.

Spektaklį taip pat remia Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.

Pakeisti į:

Spektaklis yra projekto „Atvira bendruomenės kūrybos erdvė Kuliuose“ dalis. Projekto įgyvendinimą, pagal programą „Kultūra“ finansuoja Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansiniai mechanizmai.

Projekto vykdytojas: Plungės rajono Kulių krašto bendruomenė „Alantas“.

Projekto parneriai: Kulių kultūros centras, Domus alba, Taško teatras, Kintai arts, M.K. Čiurlionio namai, Mano miestas Klaipėda, Opera Opus, Company B. Valiente, Plungės rajono savivaldybė, Klaipėdos jaunimo teatras, Kulių gimnazija.