Užsienis savinasi, Lietuvoje žino retas: Kaune gyvenusio režisieriaus kine negyvi vabzdžiai vaidino pasakas suaugusiems

Dalį savo jaunystės praleidęs Kaune ir būtent čia pradėjęs animacinio kino kūrėjo kelią, savo vardą į kino istoriją jis įrašė ne tik drąsiais kino eksperimentais, beribe vaizduote, darbu su aktoriais, kuriais tapo vabzdžiai ir jo paties gamintos lėlės, tačiau ir užsispyrėlišku autorinio, nepriklausomo kino propagavimu.

„Visas V.Starevičiaus gyvenimas atrodo lyg pūtimas prieš vėją ir pastanga išsaugoti savo autentiškumą“, – teigia kino archyvaras bei ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ (festivalio „Scanorama“ satelitinis renginys) iniciatorius Aleksas Gilaitis, su kuriuo ir pasikalbėjome apie animatoriaus iš Kauno, kurio kino žygdarbius savinasi bent keturios skirtingos šalys, kūrybą, gyvenimo kelią ir to meto žiūrovus pribloškusią vabalų animacijos magiją.

– V.Starevičiaus pavardės sinonimu yra tapęs jo apibūdinimas „vabzdžių dresuotojas“. Kas tai – metafora ar labiau pravardė?

– „Vabalų dresuotojų“ įvaizdis yra labai tinkamas V.Starevičiui, tačiau apibūdina gan siaurą jo kūrybos bei stilistikos laikotarpį. Tai susiję su pačia jo animacijos pradžia Kaune, tuomet priklaususiam carinės Rusijos imperijai.

V.Starevičius rinko ir kolekcionavo vabalus, domėjosi fotografija ir apie 1910 metus pabandė šiuos pomėgius sujungti į vieną, sukurdamas keletą animacinių filmų, kuriuose pagrindinį vaidmenį atliko ne kas kitas, o būtent vabalai. Iš čia ir atėjo poetinis jo apibūdinimas „vabalų dresuotojas“.

V.Starevičius rinko ir kolekcionavo vabalus, domėjosi fotografija ir apie 1910 metus pabandė šiuos pomėgius sujungti į vieną.

Vėliau sekė ir kiti jo kūrybos etapai – rusiškasis, kur daugiau dirbo su vaidybiniu kinu, prancūziškasis, kuomet grįžo prie animacijos, tačiau jau ne su vabalais, bet lėlėmis, tarp kurių, tiesa, pasitaikydavo ir vabalų, bet daugiau kiti gyvūnai.

Vis dėto, jo kino pradžia buvo Lietuvoje, tad natūraliai šis apibūdinimas labiausiai mūsų krašte ir prigijo. Tačiau V.Starevičius buvo toli gražu ne tik vabzdžių dresuotojas: jo kūryba ir visas gyvenimas gerokai peržengė šį įvaizdį.

– Kaip nutiko, kad nuo jo kūrybos Kaune pradžios skaičiuojama jau daugiau nei šimtmetis, tačiau jo vardas Lietuvoje tapo žinoma ne taip jau ir seniai?

– Tai gerokai komplikuotas klausimas, nes jis, visų pirma, susijęs su daugiabriaune paties kūrėjo tapatybe ir neaiškiu nacionaliniu identitetu.

V.Starevičius gimė Maskvoje, jaunystę praleido Kaune, o jo šaknys buvo lenkiškos. Vėliau jis persikėlė gyventi ir kurti į Rusiją, iš kur pasitraukė iškart po 1917 metų revoliucijos, o ilgainiui apsistojo Prancūzijoje, kur ir pragyveno iki mirties.

Čia, beje, jis kiek pakoregavo savo vardą ir tapo Ladislas Starevich. Tad nors Kaunas ir buvo jo kūrybos starto aikštelė, tačiau jo branda atsiskleidė ir svarbiausi darbai sukurti kituose kraštuose, kur jis ir tapo labiau žinomas.

Štai kodėl tiek Lenkija, tiek Rusija, tiek Prancūzija savinasi jo asmenybę bei darbus, nes vienu ar kitu etapu jis išties buvo susijęs su šiais kraštais ir sukūrė reikšmingų darbų.

Maža to, nemažai žmonių, iš įvairių pasaulio šalių besidominčių ankstyvuoju kinu bei animacija, žino jo vardą ir ką jis kūrė. Tad teoriniam jo populiarumui šitoks tarptautiškumas yra labai naudingas.

Tiek Lenkija, tiek Rusija, tiek Prancūzija savinasi jo asmenybę bei darbus, nes vienu ar kitu etapu jis išties buvo susijęs su šiais kraštais.

Tačiau kaip tik čia atsiranda ir praktinė problema, kuri susijusi su jo filmų autorinėmis teisėmis, paveldo saugojimo perspektyvomis ir būtent tai yra pagalys į ratus jo žinomumui Lietuvoje. Natūralu, kad didžioji dalis nacionalinių archyvų prioretizuoja nacionalinius filmus, tuos, kuriuos aiškiai suvokia kaip savus.

Šiuo atveju su V.Starevičiumi yra kebliau, nes nors skirtingos šalys, kuriose jis savu metu gyveno, savinasi jo indėlį į kino istoriją, tačiau tuo pačiu negali tvirtai pasakyti, kad šis kūrėjas neabejotinai yra jų. Tad ankstyvojo kino kūrėjas nuolatos egzistuoja savotiškoje tarpinėje būsenoje ir tai yra viena priežasčių, kodėl jo filmai Lietuvoje rodomi gan retai.

– Kas yra žinoma apie jo kūrybos pradžią Kaune?

– Nė vienas filmas, kurio premjera įvyko Lietuvoje, nėra išlikęs. Apie šiuos darbus žinoma tik iš to meto spaudos. Pirmojo išlikusio kaunietiško, kitaip tariant, „vabalų dresuotojo“ periodo, filmo premjera įvyko jau Maskvoje, tik atvykus čia gyventi 1911 metais.

Tai yra animacinis filmas „Gražioji Lukanida“, sukurtas ta pačia technika ir galimai atkartojantis ankstesnį 1910 metų filmuką „Lucanus Cervus“.

Tai, kas galiausiai jam pavyko, buvo unikalu ir niekam neregėta.

Kaip jau minėjau, kurti animaciją, kur pagrindinį vaidmenį atliko vabzdžiai, V.Starevičius pradėjo sujungęs nuo vaikystės puoselėtą pomėgį rinkti vabalų kolekciją ir aistrą fotografijai.

Beje, būdamas dvidešimt trejų, jis įsigijo filmavimo kamerą ir ketverius metus iki pirmojo dokumentinio darbo „Virš Nemuno“ bandė ir eksperimentavo, kol pamažu atrado tai, ko ieškojo. Ir tai, kas galiausiai jam pavyko, buvo unikalu ir niekam neregėta.

Istorija pasakoja, kad idėja filmuoti vabalus jam kilo parko žolėje pamačius dviejų elniaragių kovą. Žinoma, kad tuo metu jis jau buvo matęs kelis filmus ir tai jam buvo palikę didžiulį įspūdį.

Pradžioje jis paėmė du elniaragius, padėjo juos ryškia šviesa nutviekstoje „scenoje“ ir pasiruošė fotografuoti... Tačiau vabalai neketino kautis, tad šis bandymas buvo nesėkmingas.

– Kaip tuomet jam pavyko „įdarbinti“ vabzdžius?

– Tuomet jam šovė mintis, kad nebūtinai tas vabalas turi būti gyvas. Jis paėmė vabalus iš savo kolekcijos, jų galūnes pakeitė lengvai besilankstančiomis vielutėmis, pririštos prie siūlo jos buvo judinamos ir taip šie „aktoriai“ galėjo atlikti viską, ko tik pageidavo režisierius.

Toliau reikėjo kadras po kadro – daugybės kadrų – išfotografuoti skirtingomis pozomis sustingusius vabalus ir sudėti gautas fotografijas eilės tvarka. Tai yra senas ir iki šiol tebegyvuojantis plastelino ar lėlių animacijos kūrimo principas.

Šitokiu būdu gaunamas judančių paveikslėlių efektas. Ar tokia idėja V.Starevičiui atėjo pačiam, ar jis nusižiūrėjo iš kažkur kitur – lieka paslaptimi.

Tačiau šitaip animuotas vabalų gyvenimas to meto žiūrovams padarė tokį įspūdį, kad niekas ir nesuprato, kaip V.Starevičiui pavyko šitaip išdresuoti vabalus.

Beje, pirmuosiuose savo filmuose jis tartum dokumentavo vabalų gyvenimą, imituodamas tai, kaip jie natūraliai ir elgiasi, tačiau vėliau vabalus jis sužmogino ir pasakojo istorijas, kurios žiūrovams buvo suprantamos: vabalai buvo pasiskirstę vaidmenimis vyras-žmona, gyveno įprastuose namuose, vaikščiojo į darbą ar barą ir užsiėmė kitais žmogiškais reikalais.

Vabalai buvo pasiskirstę vaidmenimis vyras-žmona, gyveno įprastuose namuose, vaikščiojo į darbą ar barą ir užsiėmė kitais žmogiškais reikalais.

Nepaisant to, daliai auditorijos jo filmukai taip ir liko neįminta mįsle, padėjusia V.Starevičiui susikurti kino burtininko įvaizdį. Tai tapo įmanoma visų pirma todėl, kad šie darbai buvo atlikti itin preciziškai. Šia prasme jis yra pirmasis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, sukūręs tokios aukštos kokybės sustabdytų kadrų animaciją.

Matydamas, kad Kaune jo galimybės kurti kiną yra labai ribotos, V.Starevičius priėmė pažįstamo iš Maskvos kvietimą atvykti darbuotis jo studijoje.

– Ir čia prasidėjo antrasis jo kūrybos etapas. Kaip galėtumėte jį apibūdinti?

– Tai buvo sekimas savo svajone, nes, palyginti su Kaunu, Maskvoje jam atsivėrė labai didelės galimybės kurti kiną. Tiesa, didžioji dalis maždaug iš pusšimčio per aštuonerius metus sukurtų filmų buvo ne animaciniai, o vaidybiniai.

Pradėjęs nuo nedidelio asistavimo kitiems režisieriams, galiausiai V.Starevičius ėmėsi rašyti scenarijus, daryti scenografijas, filmuoti ir režisuoti.

Tuometinis Rusijos kinas buvo gan pažangus savo dramaturgija bei pasakojimo būdu, tačiau visiškai neišnaudojo kino optinių triukų. Būtent čia V.Starevičius atrado savo terpę ir galimybę į kiną įnešti daugiau fantazijos.

Filmavimo kamerą jis matė ne tik kaip priemonę dokumentiniam faktui įamžinti, bet ir galimybę kurti kino magiją.

Filmavimo kamerą jis matė ne tik kaip priemonę dokumentiniam faktui įamžinti, bet ir galimybę kurti kino magiją specialiu būdu ryškinant juostą, nepastebimai jungiant sustabdyto kadro animaciją su aktoriaus vaidyba, filmuojant ant tos pačios juostos du ar tris kartus bei kitus. Šie eksperimentai vaidybiniame kine, neabejotinai, atėjo iš jo, kaip animatoriaus, patirties.

Ilgainiui Rusijos kine jis tapo didele žvaigžde. Po sėkmingų darbų, kurie buvo rodomi ne tik tuometinės imperijos teritorijoje, bet ir toli už jos ribų, pavyzdžiui, Vokietijoje, Japonijoje, Amerikoje ar Kanadoje, jo atlyginimas augo net ir po kelis kartus.

Yra nemažai išlikusių atsiliepimų apie jo filmus tuometinėje spaudoje, kino afišų, kolegų prisiminimų ir būtent tai leidžia daryti išvadą, jog jo filmai buvo paklausūs ir turėjo gerą pasisekimą.

Iš 51 rusiškuoju periodu sukurto V.Starevičiaus filmo išliko vos keli ir vienas kitas fragmentas.

Beje, pirmasis V.Starevičiaus ilgametražis filmas „Baisusis kerštas“, sukurtas 1913 m., buvo ir pirmasis, parodytas už Rusijos ribų.

Tačiau 1917 metais šalyje prasidėjus pilietiniam karui, jis išvyko į Krymą, o po dvejų metų emigravo iš pradžių į Italiją, o netrukus – su šimtais savo paties sukurtų lėlių, kurios netrukus atliks vaidmenis naujuosiuose darbuose, – į Prancūziją.

Deja, iš 51 rusiškuoju periodu sukurto V.Starevičiaus filmo išliko vos keli ir vienas kitas fragmentas.

– Kokius įvardytumėte svarbiausius V.Starevičiaus atradimus, dėl kurių jo pavardė įrašyta į kino istoriją?

– Jis yra inovatorius, galvojęs apie tai, kaip patobulinti tai, kas jau egzistavo kine. Žvelgiant į jo vabalų animaciją, supranti, kad V.Starevičius darė taip, kaip tuo metu nedarė niekas.

Rusiškasis laikotarpis atskleidžia jį kaip naujų idėjų ir savo eksperimentų tęsėja – jis mato trūkumą ir užpildo jį drąsiais savo paties sumanymais.

Visas V.Starevičiaus gyvenimas atrodo lyg pūtimas prieš vėją ir pastanga išsaugoti savo autentiškumą.

Prancūziškuoju periodu, po maskvietiško darbo kino industrijoje patirties, jis nusprendė kurti filmus savarankiškai ir būtent tai byloja ne tik apie jo individualumą, bet ir leidžia jį priskirti prie autorinio kino pionierių.

Visas V.Starevičiaus gyvenimas atrodo lyg pūtimas prieš vėją ir pastanga išsaugoti savo autentiškumą.

– Kaip paaiškintumėte tai, kad atvykęs į Prancūziją, po aštuonerių metų vaidybinio kino sėkmės, jis sugrįžta prie animacijos kūrimo ir darbo su lėlėmis?

– Iš dirbusių su juo Maskvos kino studijoje atsiminimų aiškėja, kad jis buvo visiškai ne komandinio tipo žmogus. Ir nors daugelis gerbė jį kaip kūrėją, vertino jo darbus, tačiau dirbti su juo buvo nelengva.

Net aktoriai liudija, kad su jais V.Starevičius elgėsi kaip su lėlėmis, kurios turėjo viską daryti taip, kaip matė režisierius.

Matyt būtent tai galėjo būti viena priežasčių, nulėmusių jo apsisprendimą dirbti savarankiškai savo namuose įkurtoje studijoje. Maža to, artimiausiais jo pagalbininkais ir bendradarbiais tapo jo šeimos nariai – žmona ir dukra.

Artimiausiais jo pagalbininkais ir bendradarbiais tapo jo šeimos nariai – žmona ir dukra.

Didžioji dalis prancūziškuoju laikotarpiu – 1920–1965 metais – sukurtų filmų, kurių priskaičiuojama apie tris dešimtys, išliko. Maža to, jie taip pat sulaukė nemažo pasisekimo ir buvo rodomi ne tik Prancūzijoje, bet ir už jos ribų.

Didžiausią dėmesį tuomet jis skyrė animacijai, nors kartais joje panaudodavo ir vaidybinių elementų. Beje, tai laikotarpis, kai kine atsirado garsas ir V.Starevičius taip pat išnaudojo šią naujovę savo darbuose.

Vienas ambicingiausių projektų – ilgametražis filmas „Lapinas Reinekis“, kurtas ne vienus metus. Visi kiti – trumpametražiai, tačiau reikalavę didžiulio pasiruošimo ir laiko, juk viskas buvo kuriama jo paties bei artimųjų jėgomis bei lėšomis.

Įdomu tai, kad gyvendamas Prancūzijoje, jis gavo ne vieną darbo pasiūlymą iš JAV animacijos studijų, tačiau juos visus atmetė, matyt, norėdamas ir toliau išlikti savarankišku kūrėju.

Gyvendamas Prancūzijoje, jis gavo ne vieną darbo pasiūlymą iš JAV animacijos studijų, tačiau juos visus atmetė, matyt, norėdamas ir toliau išlikti savarankišku kūrėju.

Jo darbai buvo vertinami Prancūzijoje bei kitose šalyse, dėl to jis tikrai galėjo jaustis sėkmės lydimu menininku ir nejautė būtinybės kūrybinę laisvę iškeisti į tarnybą kad ir garsioje JAV kino studijoje.

Gal tai būtų atvėrę jam duris į pasaulinę šlovę ir šiandien jis būtų garsus kaip Waltas Dysney, tačiau V.Starevičius išliko tuo, kuo norėjo – nepriklausomu autorinės animacijos kūrėju.

– Paprastai animacija yra suvokiama kaip kūryba vaikams. Bet ar tai tinka kalbant apie V.Starevičiaus darbus?

– Jo animacinius filmus galima apibūdinti kaip pasakas suaugusiems žmonėms: tai rimto turinio scenarijai, tik vietoj žmonių čia vaidina lėlės, dažniausiai įvairūs gyvūnai, kurie susiduria su gan kasdieniškomis, žmogiškomis situacijomis ir išgyvenimais. Beje, daugelis jo filmų turi akivaizdžią socialinę potekstę.

Tikėtina, kad V.Starevičius jautėsi tikru kino režisieriumi, dirbančiu su labai specifiniais – savo paties pasigamintais – aktoriais.

– Kas galiausiai nutiko su jo studija, lėlėmis ir filmais?

– Visu V.Starevičiaus kūrybiniu palikimu, jo saugojimu, restauravimu bei populiarinimu šiandien rūpinasi jo anūkė Leona Beatričė Martina Starevič gyvenanti Prancūzijoje.

Didžioji dalis filmų priklauso šeimai ir tai yra labai gražu ir simboliška – artimųjų santykis su tokiu palikimu visada yra jautresnis ir subtilesnis, nei bet kokios institucijos.

Visu V.Starevičiaus kūrybiniu palikimu, jo saugojimu, restauravimu bei populiarinimu šiandien rūpinasi jo anūkė.

Kita vertus, žvelgiant iš archyvavimo bei kino paveldo pusės, tame galima įžvelgti ir tam tikrų minusų.

Šiandien Prancūzijoje V.Starevičius yra vienas lėlinės animacijos grandų, atpažįstamas tam tikrai kultūros žmonių daliai ir, neabejotinai, toks ir liks amžiams, nes niekas jo aplenkti jau nebegali.

Rugsėjo 15–18 dienomis Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre vyksiančiame ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ žiūrovai turės retą progą išvysti ne tik V.Starevičiaus animacinių filmų programą, tačiau ir dalį išlikusių jo vaidybinių filmų fragmentų.