Sunykusio delmono istorija
Prarastos tėvynės ilgesys
Evos Kurschat vaikai iš pirmos santuokos su Brizgiu išvyko gyventi į Vokietiją.
Po karo gimtuosiuose Dreižiuose liko tik Marelė, kuri buvo neprigirdinti.
Vaikystėje mergaitę išgąsdino šuo ir ji apkurto.
Užaugusi Marelė nuolat guosdavosi, kad neturinti su kuo pasikalbėti.
Sakydavo: „Visi šnekasi, visiems viską pasakoja, tik man niekas nieko nenori pateikti.“
Buvo atsiradęs jaunuolis, norėjęs ją vesti, bet mama uždraudusi tekėti, todėl ji liko vieniša. Palaidota Elniškės kaimo evangelikų liuteronų kapinėse.
Marelė gyveno antrame namo gale, prižiūrėdavo ūkį, svetimus vaikus.
Ten augo daug aviečių, kurioms reikėjo rūpestingos priežiūros. Ji jas labai puoselėjo.
Avietes Irenos mama Irmgard vis prisimindavo kalbėdama apie savo įžegnojimą.
Po karo jos mama Anna uogas parduodavo karininkų žmonoms, o už gautus pinigus išgalėjo pasiūti dukrai įžegnojimo suknelę.
Tame pačiame name gyveno jauniausioji Evos dukra Lena iš antros santuokos su Juriu Juraschka. Ištekėjusi ji tapo Pauriene.
Ši moteris 1973 m. rugpjūčio 16 d. tuometiniam Klaipėdos kraštotyros muziejui padovanojone ne tik savo mamos delmoną, bet ir kitus namų buities bei ūkio reikmenis.
Tai buvo dvi ližės duonai kepti, kastuvas durpėms kasti, vilnų karštuvas, kaplys, kėdė, prietaisas medui išsukti, avilio vidaus įrenginiai, šepetys linų galvutėms nubrukti ir kastuvas drenažui.
Lena susilaukė trijų dukterų: Ernos, Gerdos ir Erikos. Būdama dvidešimt šešerių tapo našle. Vaikus jai padėjo užauginti tėvas Juraschka.
Nors gyveno gimtuose namuose, Lena jautėsi vieniša. Ji dažnai kartodavo žodį „faterlandas“ (vok. Faterland - tėvynė), ilgėdavosi į Vokietiją išvykusių savo vyresniųjų brolių ir seserų, nuolat kalbėdavo, jog norėtų išvažiuoti ten nors numirti.
Į Vokietiją Paurų šeima išvyko apie 1980-uosius.
Iki tol Irena dažnai žaisdavo su Lenos dukrų - Gerdos, Ernos ir Erikos vaikais, savo antros eilės pusbroliais ir pusseserėmis.
Su jais šv. Velykų rytą sode ieškojo zuikio paslėptų lizdų su margučiais.
Į atmintį jai įsirėžė paskutinis susitikimas.
„Kartą atvažiavom į Dreižius, o jie jau mokėsi kalbėti vokiškai, nes visi ruošėsi išvažiuoti“, - prisimena Irena.
FOTO APRASAS d19 Irena Šukytė su broliuku Arnoldu svečiuose pas savo antros eilės pusbrolius ir pusseseres prieš jiems išvykstant į Vokietiją. Dreižiai, apie 1979 m.
Gyvenimas Nidoje
Irmgard Šukienė su dukrele Irute į Nidą atvyko 1967-ųjų pavasarį, kai mergaitė buvo dar kūdikis.
Kurį laiką dukros namuose gyveno ir senoji Anna Vytienė.
Tuomet pas ją mėgdavo užsukti vietinės kuršininkės - tai receptų užsirašyti, tai patarimų pasiklausti.
Jos Annai atnešdavo prižiūrėti ir savo „lėliukus“.
Nors močiutė jau buvo garbingo amžiaus, bet darbo nevengdavo.
Priešingai - negalėjo suprasti tų moterų, kurios „ant suoliuko sėdi ir nieko neveikia“.
Jeigu ji sėdėdavo prie lango, tai tiktai su maldaknyge arba su rankdarbiu.
Tuščiomis rankomis jos niekas nepamatydavo. Irena prisimena: „Nors močiutės kojos buvo reumato išsuktos ir kiekvienas žingsnis buvo sunkus, bet ji ėjo ir ėjo... Kol sustojo...“
Anuomet iš Nidos į Vokietiją išvažiavo net kelios šeimos, kurias Irena pažinojo - Šikšniai, draugai iš mokyklos. Jai buvo sunku suprasti, kodėl žmonės ten vyksta.Kodėl jiems tai svarbu? Pasak Irenos, pažįstami žmonės norėjo vykti į Vokietiją, lyg ten būtų jų namai...
Panašiai jautėsi ir jos mama Irmgard, kuri vis guosdavosi: „Aš čia viena tarp svetimų.“
Dukrai sunku tai suprasti ir pateisinti: „Nežinau, kodėl jai taip atrodė?“ Nidoje tuo metu gyveno kelios kuršininkų šeimos.Su tų šeimų moterimis Irmgard dažnai matydavosi.
Jos bendraudavo nuo tada, kai buvo atšventinta Nidos bažnyčia (nuo 1992 m.- aut. past.).
Susitikusios, būdavo, tik pasisveikindavo lietuviškai, o paskui tarpusavyje kalbėjosi vokiškai", - prisimena Irena.
Rašyti komentarą