„Spragtukas" į Lietuvą atkeliavo prieš beveik šimtą metų

„Lietuvos publika šio spektaklio sulaukė praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams [po premjeros Sankt Peterburgo Marijos teatre] – 1928 metų sausio 19 dienai [buvęs Marijos teatro šokėjas ir baletmeisteris] Pavelas Petrovas parengė pirmą „Spragtuko" premjerą [Kauno Valstybės teatre]. Dekoracijas sukūrė Barbora Didžiokienė, spektaklyje dalyvavo P. Petrovo studijos mokiniai, Snieguolių princesę šoko Olga Malėjinaitė, Princesę Dražė – Eugenija Žalinkevičaitė, Princą Karamelę – pats P. Petrovas. Šis spektaklis, skirtingai nei kiti klasikinio repertuaro kūriniai, nebuvo labai populiarus ir į baleto repertuarą sugrįžo tik 1963 metų gegužės 11 dieną. Statydamas „Spragtuką" [Lietuvos operos ir baleto teatre Vilniuje], Bronius Kelbauskas sekė S. Kirovo operos ir baleto teatro pastatymu. Čia bene pirmą kartą pokario metais spektakliui pasitelktos Choreografijos mokyklos pajėgos. Aptariant generalinę repeticiją, buvo kalbama apie spektaklio šviežumą, neįprastumą, naujumą. Kadangi šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje nemažai buvo statoma baletų, kuriuose dominavo siužetas, veiksmas, daugelis įvertino B. Kelbausko ketinimus sugrąžinti į baleto teatrą grynąją choreografiją, paremtą sudėtingu klasikiniu šokiu. Spektakliui buvo paruoštos trys solistų poros: Mašą-Princesę šoko Leokadija Aškelovičiūtė, Pranutė Sargūnaitė, Genovaitė Samaitytė, Princą – Česlovas Žebrauskas, Henrikas Kunavičius, Viačeslavas Nikulajevas, mažąjį Mašos brolį – tuomet M. K. Čiurlionio vardu dar nevadintos mokyklos Choreografijos skyriaus mokinys Jonas Katakinas. Tarp kitų šiame spektaklyje dalyvavusių moksleivių randame ir Jelenos Švedaj, Rūtos Krugiškytės pavardes. 

1973 metų kovo 24 dieną įvyko dar viena „Spragtuko" premjera, kurią parengė choreografas Elegijus Bukaitis ir dailininkė Regina Songailaitė. Tai buvo paskutinis baleto pastatymas senajame teatre. Jau spektaklio libretas liudija visiškai kitokį choreografo požiūrį į baleto meną – čia nėra nuoseklaus pasakojimo, veikiau trumpais sakiniais apibūdinami choreografiniai epizodai. Spektaklis buvo repetuojamas daugiau nei metus, visa choreografija buvo originali, išskyrus Snaigių šokį, kurį E. Bukaitis redagavo pagal choreografo Vasilijaus Vainoneno pastatymą. Dailininkė R. Songailaitė, norėdama sukurti šventišką, žėrintį spektaklį, sumanė dekoracijoms panaudoti labai daug sidabro – ketinta pasitelkti įvairų apšvietimą, o „sidabras labai priima šviesas". Pats choreografas sakė kuriąs „klasišką choreografiją rokoko stiliumi". E. Bukaitis nekūrė tradicinės vaikiškos pasakos – pats sakė, kad veikalas skiriamas ir vaikams, ir suaugusiems. Spektaklyje pavyko sukurti dramatiškai įtaigų veiksmą, nors atskiroms scenoms – ypač finalui – pristigo aiškumo. Labai įdomiai buvo pateiktas Droselmajerio vaidmuo – daugelis, aptardami spektaklį, pabrėžė įspūdingą Voldemaro Chlebinsko pasirodymą. Apskritai peržiūrą aptariant užsiminta, kad artistai nepasitikėjo tokiu E. Bukaičio sprendimu, tačiau po premjeros pakeitė savo nuomonę ir džiaugėsi „geru spektakliu". 

Daugiau kaip po dešimties metų „Spragtuką" atnaujino Vytautas Brazdylis (premjera – 1987 m. gruodžio 30 d., dailininkas Algis Kariniauskas). Kaip kituose jo statyto klasikinio repertuaro spektakliuose, taip ir čia choreografas libretui suteikė daugiaprasmiško neapibrėžtumo, vengdamas klasikiniuose baletuose dažno tiesmuko primityvumo. Nors iki galo spektaklį parengti pristigo laiko (taip ir nebuvo pastatytas garsusis Piemenėlių šokis), choreografas sukūrė įdomių epizodų – išsiskyrė pirmojo veiksmo Štalbaumų svečių atsisveikinimo šokis, Princo ir Mari duetai, Mari variacija, antrojo veiksmo Ispanų šokis. 

1996 metais originalų „Spragtuką" sukūrė Andrejus Melanjinas, pateikdamas savą Mariaus Petipa libreto redakciją ir naują choreografiją (spektaklio premjera – vasario 23 dieną, dekoracijas sukūrė Rafailas Volskis, kostiumus – Viktoras Volskis). Pirmasis A. Melanjino pastatyto „Spragtuko" veiksmas gana vieningas, jo šokiai nepastebimai jungiasi vienas su kitu, kuria linksmo kalėdinio šurmulio nuotaiką. Įdomus antrojo veiksmo antrasis paveikslas, Mari sapno pradžia – čia pavyko sukurti muzikalią Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno nuotaikos parafrazę: apšvietimas, išradinga sceninių elementų kompozicija paryškina paradoksalų didelio ir mažo pasaulio kontrastą – tarp mažytės Spragtuko figūrėlės ir didžiulio būgno besiblaškanti Mari tarytum praranda realios erdvės pojūtį. Iš atskirų choreografinių epizodų gerą įspūdį palieka antrojo veiksmo Adagio bei Mari variacija, Rytiečių šokis, Arlekino ir Kolombinos duetas. 

Choreografas įžvalgiai parinko solistus – spektaklio premjerose šoko Eglė Špokaitė ir Edvardas Smalakys bei Rūta Jezerskytė ir Mindaugas Baužys; artistai padėjo baletmeisteriui priartėti prie užsibrėžto tikslo. Nors Princo charakteristika nėra itin apgalvota, E. Smalakys ir M. Baužys padaro viską, kad šio personažo piešinys maksimaliai išryškėtų. Skirtingos ir savaip patrauklios Mari: R. Jezerskytė žavi kuklia, santūria, mergaitiška vaidyba, jaudinančiu svajonės trapumo pojūčiu, o E. Špokaitė įtaigiai kuria savo heroję kaip svajingą, iš viso spektaklio veikėjų išsiskiriančią būtybę, kurios reginiai susiję su jos individualistinėmis būsenomis. Droselmajerį šoka Vytautas Kudžma ir Voldemaras Chlebinskas, mechanišką ir kartu jautrų Spragtuką-Lėlę bei judrų ir landų Peliuką – Laima Petersonaitė." 

Po kelerių metų (1999 m. sausio 30 d.), savo choreografinę P. Čaikovskio baleto viziją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pristatė choreografė Irena Ribačiauskaitė, talkinama dirigento Virgilijaus Visockio ir dailininkės Giedrės Riškutės. Anot H. Šabasevičiaus, „libretą pagal gerai žinomą E. T. A. Hofmano pasaką „Spragtukas ir pelių karalius" choreografė taip pat nežymiai redagavo – spektaklio finale į Marijos, sapnavusios stebuklingus nuotykius miške ir rūmuose ant Rožių ežero kranto, namus Droselmajeris atveda berniuką, kuris turėtų tapti tam tikra nuoroda į sapno vilčių išsipildymą. Scenoje dominavo ryškaus, margo, šviesaus žaislų pasaulio nuotaika, Droselmajeris spektaklyje vaizduojamas kaip geras, tik kiek manieringas dėdulė. 

Choreografė šokiu užpildė spektaklio erdvę, daug dėmesio skirdama ryškiems charakteringiesiems epizodams, papildydama tradicinius šokius ne tik originaliai sukomponuota choreografija, bet ir netikėtais personažais – pavyzdžiui, zuikių-būgnininkų komanda Spragtuko mūšio su Pelių karaliumi scenoje ar mažučių avelių būreliu Piemenėlių pas de trois. Įdomūs charakteriniai epizodai: pokylio scena, trijų lėlių – Kareivėlio, Lėlės Klaros, Arabo – epizodas, kur išradingai suderinta klasikinio šokio technika ir charakterinės vaidybos detalės, antrojo veiksmo divertismento šokiai – ispanų, kinų.  

Svarbus spektaklio komponavimo principas – atskirų scenų bei paveikslų kaita, kuri sprendžiama scenografijos pagalba, aktyviai naudojant kilnojamas tapytas uždangas; reikšmingas „Spragtuke" ir įvairių plastinių scenovaizdžio elementų vaidmuo. Spektaklio dailininkė Giedrė Riškutė įsuko „Spragtuką" į margaspalvį kalėdinį vyniojamą popierių ir pagardino įvairiausiais šventiniais kvapais bei smulkiomis, bet mielomis pasakiškomis detalėmis: žaisliukais, žvakutėmis, širdelėmis, žuvytėmis, saldainiais ir kitais skanumynais." 

„Baigiantis 2009 metams, ambicingą sumanymą Klaipėdos muzikiniame teatre įgyvendino jauna choreografė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė – M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventė, mokiusis režisūros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, režisieriaus Rimo Tumino kurse. Redagavusi libretą, kuriame siekė atskleisti vienišo vaiko fantazijų pasaulį, ji pastatė Čaikovskio baletą „Spragtukas". Choreografijoje remdamasi ir neoklasikinio, ir moderniojo šokio judesiais, Šimulynaitė nevengė šaržo, grotesko elementų, kurie raiškiai panaudoti charakteriniuose antrosios dalies šokiuose. Paradoksų kupiną spektaklio erdvę įprasmino dailininkė Simona Biekšaitė: pirmajame veiksme scenoje dominuojantis didelis apvalus stalas antrajame virsta lėkšte laivu, kuriuo per spalvingą pasaulį keliauja spektaklio veikėjai. Spragtuko vaidmenį sukūrė Aurelijus Liškauskas, Marijos – Aušra Krasauskaitė, Lėlės – Kristina Tarasevičiūtė, Droselmajerio – Valdemaras Marcinkus." 

2014 m. šiltą, jaukų „Spragtuką" – jau penktąjį LNOBT scenoje – sukūrė choreografo, tuometinio LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro, dirigento Martyno Staškaus ir dailininko Viačeslavo Okunevo komanda. Pasak premjerą apžvelgusio H. Šabasevičiaus, „spektaklio libreto redakcijoje siekiama naujai pažvelgti į E. T. A. Hoffmanno pasakos pagrindu sukurtą dramaturgiją, paieškoti naujų žinomos baleto istorijos akcentų. Vienu iš jų tapo nepaprastai paprastas choreografo sprendimas – svajonių ir sapnų šalį, kurioje vyksta didžiuma spektaklio veiksmo, įkurdinti teatre ir su scena susieti pagrindinės spektaklio herojės troškimus. Tokia linija pasaulinėje spraktukiadoje, atrodo, dar nebuvo taip aiškiai išryškinta. Kitas akcentas – reklaminės „Spragtuko" kampanijos dalimi tapęs mėginimas jį susieti su Vilniumi. Nors priartinti klasikinio spektaklio veiksmą prie šalies, kurioje jis statomas, aplinkos nėra nauja, tokie sprendimai Lietuvoje vis dar gali būti skaičiuojami ant vienos rankos pirštų." 

Gruodžio 16 d. „Avia Solutions Group" arenoje, Vilniuje, o gruodžio 22 d. – „Švyturio" arenoje, Klaipėdoje rusų choreografo Kirilo Simonovo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytame P. Čaikovskio „Spragtuke" išvysime Olgą Konošenko, kuri A. Melanjino versijoje šoko Mari, K. Pastoro - Pelių karalienę, o K. Simonovo sumanyme tapo Frau Droselmajer. Ponia Droselmajer (moteriška burtininko ir krikštatėvio Droselmajerio versija) – bene labiausiai intriguojanti partija klaipėdietiškame „Spragtuke", kurią būtina išvysti kiekvienam. Laukiame!