Siaubo opera „Lokys“ į pragaištingų jausmų verpetą įtrauks žinomiausius šalies solistus 

  Intriguojantis siužetas 

Viena sėkmingiausių šio amžiaus lietuviškų operų – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ – po 22 metų, anot muzikologų, sulaukė „intriguojančios traktuotės“ Klaipėdos muzikiniame teatre.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) spektaklį skyrė vieno savičiausių šalies kompozitorių šviesaus atminimo Broniaus Kutavičiaus gimimo 90-osioms metinėms atgaivindamas 2000-aisiais jo sukurtą operą „Lokys“ Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“. 

Muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, šią operą kūręs antrą kartą, šį kartą dirbo su režisieriumi Gintaru Varnu.

Jųdviejų suburta menininkų komanda – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, patyrę ir jauni solistai – sukūrė savą mistinės istorijos apie grafo-vilkolakio kruvinas vestuves traktuotę. 

Operos „Lokys“ scenoje išvysime publikos pamiltus kviestinius ir KVMT solistus. Pražūtingos grafo Šemetos ir jo mylimosios Julijos meilės pinklės įsuks žinomus solistus Andrių Apšegą ir Ievą Barborą Juozapaitytę.

Istoriją stebinčiu Profesoriumi taps solistas Vladimiras Prudnikovas. Išgirsime Tadą Jaką (Daktaras), Jovitą Vaškevičiūtę (Grafienė), Aureliją Dovydaitienę (Vienaakė senė), Mindaugą Rojų (Maršalka), Šarūną Šapalą (grafo antrininkas), Virginijų Pupšį (Pranciškus, grafo tarnas), KVMT chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir orkestrą. 

Spektaklis vertas pagyrimo 

Anot muzikologės Astos Andrikonytės, spektaklyje pinasi daug prasminių sluoksnių, ryški skirtingų kultūrų ir tikėjimų susidūrimo tema, įprasminta ir operos muzikoje.

„Lokyje“ skamba pagoniški užkeikimai ir autentiškas evangelikų choralas, liaudies muzikos stilizacijos, žemaitiškos oracijos ir modifikuotas XIX amžiaus nežinomo autoriaus polonezas, vietoje tradicinių operos arijų – rečitatyvinė iškalba. Ir operos librete, ir muzikoje susitinka senasis ir modernus pasauliai. 

„Pagarba dirigentui Martynui Staškui, turbūt pirmajam supažindinusiam klaipėdiečius su B.Kutavičiaus orkestrine partitūra. Visi atlikėjai verti pagyrimo – jie padarė maksimumą. B.Kutavičiaus melodijos ir rečitatyvai kelia operos solistams nemažai rūpesčių ir užduočių.

Ypač maloniai nustebino Profesorių įkūnijęs Vladimiras Prudnikovas. Itin raiškiai dainavo, kalbėjo ir rečitavo Daktaras – Tadas Jakas. Labai sėkmingai su savo partija susitvarkė Julijos vaidmenį atlikusi Ieva Barbora Juozapaitytė“ , – sako muzikologė, muzikos kritikė Živilė Ramoškaitė. 

Aukšto lygio kūrinys 

Anot muzikologės Laimutės Ligeikaitės, vaidmenis kūrę dainininkai verti gerų žodžių ir dėl įdėto nuoširdaus darbo, ir dėl jo rezultato. Žinia, Kutavičiui svarbus veikėjų emocinis paveikumas, intonacijos „tiesa“, o dainininkai gerai perprato savo vaidmenų retorikos ypatumus ir statytojų traktuotę.

„Pagal ją matuojant, patikimiausią ir stabiliausią liniją vedė šios operos senbuvis, LNOBT versijoje dainavęs Vladimiras Prudnikovas (Profesorius), kurio sceninė patirtis bet kokį pastatymą pakylėja į aukštesnį kokybės lygmenį.

Andrius Apšega sukūrė emocingo, žmogiškos ir žvėriškos prigimties draskomo Grafo Šemetos vaidmenį. Svarbu, kad tai jis sugebėjo perteikti ne vien vaidyba, bet ir balso raiška.

Jaunosios panelės Julijos, Grafo sužadėtinės, paveikslą įkūnijusi Ieva Barbora Juozapaitytė pirmiausia sužavėjo scenos plastika, sėkminga dainavimo ir intensyvoko judėjimo jungtimi (tai solistui itin sudėtinga), o akivaizdžiai patobulėjęs vokalas, gražus balsas ir natūrali vaidyba leido grožėtis viena iš retų operoje melodingų ir itin emocingų partijų“,- akcentuoja L. Ligeikaitė.