Saulės ratas: Gabijos diena, šv. Agota

Ugnies deivė Gabija buvo namų židinio globėja. O namų židiniu mūsų protėviai rūpinosi kaip žmogumi, kad būtų sotus, jam aukodavo maisto - duonos, „klodavo“ patalą, guldydavo, paguldę užklodavo, migdydavo.

Pakloti ugniai patalą reiškė stropiai sutvarkyti žarijas, o apkloti - apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų.

Jeigu šeimininkė nepaklodavo ugniai patalo ir jos neužklodavo, tai ugnis pykdavo ir kartais išeidavo iš savo šeimininkų namų, t. y. uždegdavo namus. Klojant ugniai patalą būdavo kalbamos maldos Gabijai ir prašoma, kad nepadegtų namų, būtų rami.

Yra išlikę nemažai pagoniškų dainų ir maldų, skirtų Gabijai:

…Gabija, ugnele, sukurta žibėki, užgobta gobėki, stiprinki mumi, sujunki mumi….

Švinta Gabija, švinta Gabieta, neik iš vietos, būk ant šios vietos.

Ugnele, brungele, dek savo vietoj, kur tau dievas pavalijo būti.

Ugnele Gabijonėle, nekurstoma nedek, užklostoma miegok ir nevaikščiok po šios namelius.

Šv. Gabieta, gyvenk su mumis labą naktį.

Ugnį buvę galima užteršti ir metant į ją nešvarius daiktus, spjaudant į ją, mindžiojant kojomis ar pan.

Užterštą ugnį žmonės privalėjo „prausti“ - šlakstyti švariu vandeniu. Jeigu bekūrenant krosnį iškrisdavo žarijų ar nuodėgulių, tai juos suimdavo ir sudėdavo atgal. Iškritusios iš krosnies ugnies nespardydavo, nemindydavo kojomis, nes tai buvo laikoma dideliu nusidėjimu. Tikėta, kad įžeista ugnis ima vaikščioti po namus ir nenumaldyta sukelia gaisrą.

Gabijos ugnis galėjusi ir pati užsiteršti, todėl ją reikėdavo atnaujinti iš bendro rituališkai skaisčios ugnies šaltinio. Senoji židinio ugnis buvo užgesinama ir sukuriama nauja. Tai buvo atliekama per vasaros saulėgrįžos šventes, kai sukuriamas apeiginis laužas.

Laužą uždegdavo nauja, švaria, neužteršta ugnimi, gauta trinant vieną medžio gabalą į kitą arba naudojant sukamą ratą ir šiaudines virves. Naktį to laužo ugnies atsinešdavo į namus ir, užgesinę židinį, įkurdavo jį iš naujo.

Gabijos dieną būdavo kepama ir aukojama ugniai duona. Jos gabalėliai išsaugomi ateičiai: nuo ligų, nuo žaibų ir gaisrų.

Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventa duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.

Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.

Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Šv. Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami.

Kadangi Agota nepakluso turtuolio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krūtis. Galiausiai Agota buvo sudeginta ant laužo.

Paveiksluose ir drožiniuose šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų.