Parodoje „Imago Dei“ - paveikslai, nutapyti klūpint

„Visų pirma, esu žmogus, Dievo kūrinys ir tik po to – tapytojas. Jei būtų atvirkščiai – būčiau tuščias, kaip dauguma šiuolaikinių menininkų.

Savo gyvenime ir kūryboje aš nuolat klausiu vieno ir to paties – kur rasti žmogų? Arba dar radikaliau – kur šiandienos pasaulyje rasti Žmogų kaip Dievo paveikslą?

Žmogų, sukurtą pagal Jo panašumą... Imago Dei?

Šis klausimas mane kankina tiek gyvenime, tiek ir tapybos darbuose, kuriuos išvysite šioje parodoje. Tapybos darbuose, kuriuose, kaip pragariškoje haliucinacijoje, vienas kitą keičia dievišką ugnį praradę žmonių šešėliai, tamsūs įvykiai, prieblandos situacijos.

Šie vaizduotės požemiuose pamatyti vaizdiniai yra mano – nuodėmingo vienuolio – asketiškos vizijos. Vizijos, kurios yra tiek buvimo savirefleksijos dykumoje vaisiai, tiek ir murkdymosi pragariškame pasaulio jovale atgarsiai.

Turbūt pasąmoningai tęsiu tų anoniminių viduramžiškų vienuolių, iliustravusių manuskriptuose didžiąsias žmonijos ydas, tradiciją. Ne veltui tapiau klūpėdamas (atgailaudamas), ne veltui ranka nekilo pasirašinėti savo darbų. Kam ta tuštybė?

Summa summarum – esu kreivas šleivas religinis tapytojas, naiviai, piktai, bet nuoširdžiai (ir neretai skausmingai) ieškantis tiek kituose, tiek ir savyje Dievo. Šiais košmariškais laikais, kai pragaras tiesiog alsuoja į veidą, o Dievas neretai atrodo tylintis... Arba mes, po galais, kurti", - pristato savo parodą autorius.