Paklausė astrologo patarimo ir nepasigailėjo

Urte, koks tavo santykis su šokiu?

Tik vaikystėje šiek tiek šokau tautinius, sportinius, gatvės šokius, tačiau rimtai į tai nežiūrėjau, tai buvo tik būreliai. Be to, dvejus su puse metų lankiau teatro studiją Kauno dramos teatre ir net vaidinau viename spektaklyje. Prisimenu, kad tėvai, pamatę mane scenoje, stebėjosi, kad aš taip galiu, gyrė mano pasirodymą.

Buvau pagalvojusi apie aktorystės studijas, tačiau nesijaučiau talentinga. Apskritai, baigusi vidurinę mokyklą, pasimečiau.

Norėjau studijuoti psichologiją, tačiau tėvai nepalaikė.

Ne savo noru pasirinkau finansų studijas. Tiesą sakant, man buvo nesvarbu, ką studijuoti, norėjau tik į Vilnių.

Kodėl?

Vilniuje gimiau. Kai man buvo treji metai, su šeima persikėlėme į Kauną. Ten baigiau mokyklą, tačiau norėjau grįžti ir grįžau studijuoti į Vilnių.

Dabar gyveni Klaipėdoje. Kaip atsidūrei ten, kur dabar esi?

Prieš metus persikėliau gyventi į Klaipėdą, ėmiau ieškoti daugiau veiklos ir pirmą kartą nuėjau į Lauros Geraščenko vedamus šokio ir kūno judesio užsiėmimus „Mano stuburas - mano ašis“. Palankiau, man patiko. Bet atrodė, kad viskas tuo ir pasibaigs, tačiau pokyčiai tik prasidėjo.

Vasarą ryžausi išeiti iš darbo. Pabaigusi studijas, dešimt metų Vilniuje dirbau biure samdoma darbuotoja. Nuo 8 iki 17 val. Darbo nemėgau. Jaučiausi kaip dėžutėje. Po vieno vizito pas gydytoją kilo įtarimas dėl mano sveikatos. Buvo padarytas tyrimas nustatyti, ar nėra pakitusių ląstelių, onkologijos.

Nesulaukusi tyrimo atsakymo nusprendžiau, kad negaliu ir toliau taip gyventi ir dirbti nemėgstamą darbą.

Laimei, tyrimas nepatvirtino įtarimų, tačiau aš išėjau iš darbo.

Neįsivaizdavau, ką dar galiu veikti gyvenime. Su tuo klausimu nuėjau pas astrologą. Jau eidama pas jį, buvau nusiteikusi, kad darysiu tai, ką pasakys. Jis, net nežinodamas mano patirčių, pasiūlė pabandyti šokio terapiją. „Juk tau patinka šokti?“ - paklausė.

Nustebau dėl tokio jo klausimo. Juk daug kam patinka šokti. Tada jis ėmė manęs klausinėti, kaip aš jaučiuosi šokdama, ir ėmiau pasakoti, kad jaučiu didesnę laisvę, kad žmonės atsiliepia, kad jiems gera stebėti, kaip aš šoku.

Šokis man yra apie improvizaciją. Šokis, judesys - tai daug daugiau nei vien „čia čia čia“. Klausydama patarimo, prisiminiau Laurą ir užklausiau, ar ji mokina kūno terapijos. Laura apsidžiaugė sulaukusi tokio prašymo, nes kaip tik norėjo imtis šios veiklos. Taip ji tapo mano mokytoja, o aš mokine. Tapome draugėmis, nes esame išgyvenusios daug panašių gyvenimo patirčių.

Kaip jautiesi scenoje?

Kai nustoju galvoti apie tai, ką kiti apie mane pagalvos, ar atrodysiu gražiai ar negražiai, kai tik šios mintys pasitraukia, protas išsijungia ir aš imu mėgautis procesu - tada gimsta nuostabi improvizacija.

Man improvizacija labai patinka, galiu įeiti į skirtingus vaidmenis, galiu būti dramatiška ir galiu būti pamaiva.

Urtė ir Laura. Mokinė ir mokytoja. Draugės. Edgaro VITKEVIČIAUS nuotr.

Esi labai graži moteris. Iš kur tokia baimė, kad gali atrodyti negraži?

Manau, kad ta baimė prasidėjo paauglystėje. Anksčiau lyg nebuvo tai taip svarbu, leidau sau būti tokia, kokia noriu. O paskui lyg kažkas įvyko, užsirakino ir pradėjau labai galvoti, kaip atrodysiu.

Gal todėl, kad mano sesė visada buvo labiau giriama. Beje, ji šoko sportinius šokius ir jai puikiai sekėsi. Man sekdavosi taip pat, bet nesijaučiau išskirtinė.

Kaip šokio ir kūno terapija transformuoja negatyvias patirtis ir asmenybę?

Labai.

Man šokio ir kūno judesio terapija yra tarsi raktas, kuris atrakina asmenybę ir padeda augti.

Kaip tai vyksta, žodžiais nenupasakosiu. Tai reikia pabandyti.

Atrodo, lyg nieko nevyksta: skamba muzika, tiesiog judi ir nieko negalvoji, tačiau per kūną, kažkokį judesį, muziką išlenda labai tolimi prisiminimai, patirtys, kurias buvau kažkur nukišusi, užmiršusi. Joms iškilus ateina suvokimas, kas ir kodėl.

Sykiu judesys mane labai išlaisvina, įkvepia daugiau meilės sau, padeda save geriau pažinti, labiau priimti. Man ši terapija atrodo labai subtili ir gili.

Urtės debiutas scenoje su Laura Geraščenko šokant spektaklio „LibertaTEM“ ištrauką.

Tapai šokio teatro „Judesio erdvė“ dalimi.

Pradėjusi individualiai mokytis šokio ir kūno judesio terapijos, įsitraukiau ir į šokio teatro „Judesio erdvė“ veiklą bei projektus. Rudenį vienas festivalis Palangoje pakvietė Laurą parodyti spektaklio „LibetaTEM“ ištrauką. Ji turėjo šokti su kita moterimi, bet ši negalėjo, tad Laura pasiūlė man.

Sutikau, nors nežinojau, kas tai per spektaklis, apie ką ir ką man jame reikės daryti. Surepetavome kartu vos porą kartų. Susipažinau su medžiaga, ir tiek. Visa kita buvo improvizacija tiesiog ant scenos.

Tai apie ką yra „LibertaTEM“?

Jau įvyko pirmosios repeticijos su visais spektaklio dalyviais. Pastudijavome scenarijų.

„LibertaTEM“ yra apie laisvę, kuri ateina per kančią. Ne veltui sakoma, kad be tamsos nebūtų šviesos ir be šviesos nebūtų tamsos. Spektaklio scenarijaus autorė ir režisierė yra Laura, tad jame yra daug jos asmeninės istorijos, tačiau kartu tai yra spektaklis, kuriame kiekvienas gali atrasti sau motyvacijos eiti per sunkumus.

Menas yra išgyventi sunkumus kaip neišvengiamą gyvenimo dalį, neneigti, neignoruoti jų ir sykiu nepamesti vilties ir tikėjimo. Kas veda per tamsą? Kiekvienam šis klausimas asmeninis. Kažką veda tikėjimas, viltis, kažką gal prisiminimas, kaip kažkada buvo gerai.

Kas veda tave?

Galvoju, kad skirtingu gyvenimo etapu skirtingi dalykai veda. Mane šiuo gyvenimo etapu veda tikėjimas. Tikėjimas Dievu man duoda viltį, kad yra kažkas daugiau, kad gėris visada laimi, kad ir kokia būtų sunki diena, tikiu, kad rytoj ar poryt turi nušvisti saulė.

Anonsas

Gyvos muzikos ir šokio spektaklis „LibertaTEM“ yra jungtinis trijų šalių - Lietuvos, Portugalijos ir Ukrainos - projektas, kuriame keliami klausimai, susiję su kiekvieno iš mūsų nelengvomis vidinėmis būsenomis. Unikalia menine forma kalbama apie viduje dažnai užsklendžiamas mintis, kurios aplanko kiekvieną iš mūsų: apie kančią bei jos prasmę ir kelionę į laisvę, apie baimes, kurios stabdo, ir tikėjimą, kuris veda į priekį. „LibertaTEM“ - iššūkis įsisenėjusiam visuomenės požiūriui, jog kančia - tai bausmė. Spektaklyje kančia parodoma kaip kelias į laisvę, o tikėjimas - kaip tvirta atrama kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelionėje. Šiame spektaklyje kalbama apie jauną moterį, jos gyvenimo istoriją, kurioje dominuoja santykio nebuvimas su tėvais, meilė daktarui ir užstrigusi mergaitė jos suaugusiame kūne. Spektaklis kuriamas remiantis garsaus norvegų psichiatro Finno Skarderudo knyga „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“, įtraukiant autentiškas istorijas iš dienoraščių. Šiam projektui įgyvendinti jėgas sujungia į Lietuvą pirmą kartą atvykstantis kompozitorius ir pianistas iš Portugalijos Rui Filipe, vokalistė iš Ukrainos Ivanna Podolska, šokio teatro „Judesio erdvė“ režisierė ir choreografė Laura Geraščenko, šokio teatro „Judesio erdvė“ šokėja Urtė Bulavaitė, aktorius bei režisierius Marius Tumšys, kompozitorius Kristijonas Lučinskas, scenografė Angelina Gailiūnė bei šviesų dailininkas Mantvydas Poškus. Spektaklis bus rodomas balandžio 5 d. Klaipėdos dramos teatre, balandžio 7 d. - Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje.