Olava Strikulienė: Liekame be kultūrinio katarsio

Ar įsivaizduojate, jog du jaunuoliai, sėdėdami autobuse, garsiai gėrisi pro šalį praslenkančiais krūmais ar Elektrėnų kaminais. (Ak, kaip tapybiška! Ak, kaip kaminas primena minaretą!)

Taip estetiškai papildydami nuobodų autobuso burzgimą. Ne, toli gražu.

Dvi garbaus amžiaus pažįstamos kalbės apie per mažas pensijas ir, ar atvažiuos autobusas. Du autobusu važiuojantys jaunuoliai maigys savo telefoną ir tuo pat metu dėbčios į kaimyno - kieno brangesnis.

Bet dėbčios į telefoną. Į daiktą, turintį materialinę vertę. O ne į kokį, atsiprašant, tapybišką krūmą.

Mes visi, ypač prieš šv.Valentiną, geidaujame kažko, kas suvirpintų sielas. Atitrauktų nuo minčių apie pinigus, kainas ar virusus. Būtent KAŽKO. O ko?

Atsakysime, jog kultūros. Atsakysime, jog norime „pasikultūrinti". Kažkaip kitaip. Ne tik savaitgaliais lankydami prekių pačiupinėjimo, paglamžymo parodas prekybos centruose. Kita vertus, kai glamžai per brangaus palto vilną, bent niekas neapkaltins politkorektiškumo stoka.

Dabartiniame pasaulyje menininkai vietoj žmonių tapo juodus kvadratus, pritaško drobėse makalynes spalvų ar kuria skulptūras-vamzdžius. Mes jų nesuprantame, ne visi - santechnikai, nejaučiame katarsio, todėl nuo meno tolstame.

Bet menininkus pateisiname. Sukursi žinomo veikėjo skulptūrą - vis tek kas nors kada nors prikibs ir nuvers. O kokią garsią asmenybę pavadintume vamzdžiu?

Jokios! O kokią istorinę asmenybę pavadintume kvadratu, parduotu aukcione už dešimtis milijonų dolerių? Jokios! Todėl XXI a. pasaulyje išliekamąją vertę turi tik vamzdžiai, teplionės ir kvadratai.

O kodėl? O todėl, kad jie išlieka nenugriauti, neužteplioti. O mes ir toliau liekame be kultūrinio katarsio.