O jeigu Borisas Godunovas nekaltas? Klaipėdos dramos teatre - dar viena istorijos pamoka

J. Klata vadinamas maištingu ir drąsiu režisieriumi, pasak Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Gintaro Grajausko, "drąsiai žaidžiančiu su istoriniais ir šiuolaikiniais kontekstais".

Režisieriaus talentu įsitikinti jau turėjo progos ir uostamiesčio publika. Šiųmečiame festivalyje "TheAtrium" rodytas šio režisieriaus su teatru iš Čekijos sukurtas spektaklis "Faustas".

Ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje J. Klata sakė, kad A. Puškino "Borisą Godunovą" pasirinko todėl, kad "gyvename tokiais laikais ir tokioje vietoje, kur gyvename.

"Kūrinio istorija kone rimuojasi su dabartine situacija Europoje ir ypač mūsų regione" ir pažymėjo, kad net spektaklio gimimo metu išoriniai įvykiai turėjo poveikį scenos kūriniui.

 

"Kai spektaklyje Dmitrijus Apsišaukėlis nelegaliai kerta Lietuvos Lenkijos sieną, šiandienos kontekste skamba tarsi juokas pro ašaras. Aš suprantu, kad Lietuvai trūksta spygliuotos vielos, mes gal atvešime jos iš Lenkijos, bet gal ir mums patiems jos tuoj trūks", - kalbėjo J. Klata. 

G. Grajauskas priminė, kad dramoje "Borisas Godunovas" vaizduojamas XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios Rusijos laikotarpis, vadinamas „Didžiąja smuta“ – Didžiąja suirute, įtartinai primena šiuos laikus, kai liaudyje - sumaištis, gamtoje - katastrofos, kurias lydi dar ir badas.

Tokiomis aplinkybėmis iškyla apsišaukėlis caraitis, o žmonės tiki visomis melagienomis.

Caro Boriso Godunovo vaidmenį kuriantis aktorius Darius Meškauskas, papasakojo, kad į savo personažą pažvelgė iš kitos perspektyvos.

"Borisas Godunovas tapo Rusijos caru po Ivano Rūsčiojo, kuris garsėjo žiaurumu ir visus aplinkui žudė. Žudynės tuo metu buvo norma. Todėl B. Godunovo apibūdinimas kaip vaikžudžio, kuris nužudė nužudė teisėtą įpėdinį, kovodamas dėl valdžios, yra stereotipas, įvaizdis, kuris yra stipresnis už žmogų.

O jeigu jis nekaltas? Taip pažvelgus į B. Godunovą atsiveria daugiau tiesos, labiau jaudinasi publika, o vaidmens amplitudė tampa didesnė", - atviravo apie savo vaidmenį D. Meškauskas.

Aktorė Justina Vanžodytė spektaklyje kuria išskirtinės istorinės asmenybės, pirmosios moters Rusijoje, kuri tapo teisėta cariene, o ne vien tik caro žmona, vaidmenį.

"Moterų tų laikų visuomenėje tarsi nėra, tik vyrai. Moterys turi tylėti ir būti gražios. Marina buvo kitokia: protinga, ambicinga, ryžtinga, ji atiduoda savo gyvenimą vardan tikslo ir sumoka labai didelę kainą", - pristatė savo heroję Mariną aktorė.

Režisierius J. Klata prisipažino, jog yra sužavėtas Klaipėdos dramos teatro trupės.  Pasak jo aktoriai - ne tik labai gabūs, meistriškai viską daro, bet ir labai geros sportinės formos.

"Tai labai unikalu, ką pamačiau čia. Visa komanda labai geros formos, nepriklausomai nuo amžiaus. Ryškus aktorių atvirumas, kurio dėka sugeba išreikšti tai, ką turi.

Yra scenų, kur reikia turėti fizines galimybes tai padaryti, yra net rizikinga. Tam reikia ir meistrystės sujungti su tekstu, kad viskas atrodytų vientisai”, – kalbėjo režisierius.

Tai, kad spektaklyje bus daug fizinio teatro ir judesio sufleruoja ir tai, kad spektaklio veiksmas vyksta sporto salėje.

"A. Puškino teksto aš nekeičiau, tačiau tai nebus istorinis spektaklis. Lenkijoje sporto salėse dažnai skamba šio poeto eilės per abiturientų išleistuves ir jie šoka polonezą, kurį parašė Tiek Lietuvai, tiek Lenkijai pažįstamas Oginskis", - atskleidė kai kurias spektaklio detales režisierius.

Informacija

Aleksandras Puškinas, rusų poezijos klasikas, dramą „Borisas Godunovas“ sukūrė 1825 m. būdamas tremtyje. Išspausdinta ji dėl cenzūros draudimų buvo tik 1831 m., o pirmasis pastatymas scenoje įvyko apskritai tik 1870-aisiais.

„Borisas Godunovas“ Rusijoje iki šiol laikomas svarbiausia istorine drama. Joje aprašomas tamsus ir paslaptingas laikotarpis, XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia.

Rusijoje šis laikotarpis trumpai vadinamas „Didžiąja smuta“ – Didžiąja suirute.

Tironas Ivanas Rūstusis, pasižymėjęs ypatingu žiaurumu ir teritorijų užkariavimo žygiais, savo įpėdiniams palieka karų smarkiai ištuštintą iždą.

Jo sūnui Feodorui sunkiai sekasi suvaldyti situaciją – nepalengvina jos ir už caro nugaros dėl įtakos nuolat kovojantys kilmingųjų Riurikovičių ir naujai iškilusių bojarinų Godunovų bei Romanovų klanai.

Galiausiai naujuoju caru paskelbiamas Borisas Godunovas. Kaip tik tuo metu Rusiją ištinka stichinė nelaimė – trejus metus trukę neregėti šalčiai: vasaros naktimis temperatūra krisdavo žemiau nulio, tad šalyje prasidėjo siaubingas badas, nuo kurio mirė apie pusę milijono žmonių.

Dvarininkai, negalėdami išmaitinti baudžiauninkų, juos tiesiog vijo laukan. Alkanų žmonių masės plūdo į Maskvą, kur caro Boriso nurodymu badaujantiems buvo dalinama duona ir pinigai.

Negana to, paslaptingomis aplinkybėmis mirusio jauniausiojo Ivano Rūsčiojo sūnaus Dimitrijaus istorija netrunka pasinaudoti caro nekentėjai – jie platina žinią, kad Dimitrijus buvo nužudytas paties Boriso Godunovo, siekusio pašalinti mažąjį konkurentą kelyje į sostą, nurodymu.

Buvęs vienuolis Grigorijus Otrepjevas pabėga į Lietuvą ir pasiskelbia esąs stebuklingai išgyvenusiu caraičiu Dimitrijumi. Jį palaiko Lenkijos ir Lietuvos aukštuomenė, į ATR didikų suburtą jo kariuomenę plūsta savanoriai iš Rusios žemių, siekiantys atkeršyti Maskvai už skriaudas.

Gresia didelis karas, o šalies viduje liepsnoja daugybė mažesnių sukilimų, kasdien galinčių peraugti į pilietinį karą. Visa tai suvaldyti tenka Borisui Godunovui – žemos kilmės bojarinui, vien savo gudrumu sugebėjusiam tapti Maskvos caru.

Kas iš tiesų buvo Borisas Godunovas? Prasisiekėlis, visomis įmanomomis priemonėmis, klasta ir žudynėmis siekęs absoliučios valdžios, ar drąsus reformatorius, dėl savo reformų susilaukęs tiek tuometinio elito, tiek liaudies neapykantos?

Spektaklyje naudojami Jono Graičiūno ir Antano Venclovos vertimai iš rusų k. Vaidina: Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Jonas Baranauskas, Igoris Reklaitis, Vaidas Jočys, Rimantas Pelakauskas, Mikalojus Urbonas, Donatas Švirėnas, Aurimas Pintulis, Artūras Lepiochinas, Jonas Golubovskis, Jonas Viršilas.

Scenografija, kostiumai – Justyna Łagowska; choreografas – Maćko Prusak.