Monika Longo: „Muzikanto profesija intensyvumu primena sportą“

Monika Longo, baigusi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, išvyko į Italiją, kur universitete mokėsi italų kalbos, o alto specialybės - profesoriaus Yakovo Zatzo klasėje. M. Longo paprašėme plačiau papasakoti ne tik apie muzikantės darbo specifiką Italijoje ir Lietuvoje, bet ir naują veiklą - tapimą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro edukacijų koordinatore.

Grojate altu. Sakoma, kad tai ne tik vienas įmantriausių melodijų publikai galintis pateikti instrumentas, bet ir sudėtingiausiai pasiduodantis muzikams.

Mano pažintis su šiuo instrumentu labai paprasta ir visai neromantiška. Tiesiog kai stojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, susipažinau su ten tuo metu dirbusia dėstytoja Liuda Kuraitiene. Kadangi turėjau tinkamus fizinius duomenis (esu aukšta), ji man pasiūlė stoti į alto, o ne į smuiko klasę. Galiu pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Altas, kaip instrumentas, savo tembru labai artimas žmogaus balsui, o tinkamai griežiant pasieka giliausius sielos kampelius. Visgi manau, kad tą galima pasiekti visais instrumentais, jei jais groja profesionalai (juokiasi).

Muzikanto profesija - pliusai ir minusai.

Kai pradėjau mokytis muzikos, tai labiau priminė sportininko darbą... Išlieji daug prakaito, kol pasieki norimą rezultatą... Praėjo labai daug laiko, kol grodama pradėjau jausti džiaugsmą. Dar didesnis džiaugsmas ir noras groti atėjo, kai pradėjau groti įvairiuose kolektyvuose (kvartetuose, orkestruose). Kaip ir kiekviename darbe, taip ir esant muzikantu labai svarbu pripažinimas, vidinė būsena, jaučiamas pasitenkinimas tuo, ką darai. Labai svarbu ir kokiame kolektyve groji, kokie žmonės tave supa, nes tai nėra darbas nuo 8 iki 17 val... Su šiais žmonėmis tu praleidi savaitgalius, šventes. Nuolat esi apsuptas žmonių, kartais tai džiugina, o kartais nuo to pavargsti. O kur dar emocijos, įtampa prieš koncertus. Tai žavu, bet turi ir savų minusų...

Mokėtės Skuodo meno mokykloje, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Papasakokite apie jus į šį kelią nukreipusius lemtingus mokytojus.

Čia gal labiau tėvų nuopelnas. Abu mano tėvai dirbo Skuodo meno mokykloje: mama akordeono mokytoja, tėvelis - saksofono. Kiekvieną dieną po pamokų keliaudavau pas juos, tad Skuodo meno mokykla buvo tapusi mano antraisiais namais. Tuo metu ten dirbo daug puikių jaunų mokytojų, daug garsų, entuziazmo. Man, vaikui, tai atrodė žavingas, magiškas pasaulis. Susipažinau su savo smuiko mokytoja Vilija Jakutiene. Mama paklausė, ar norėčiau griežti... Kaip galvojate, koks buvo mano atsakymas?.. Tėvų pėdomis nusekiau ir į Stasio Šimkaus konservatoriją. Natūraliai, nes abu mano tėvai - „šimkiukai“.

Baigusi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją išvykote į Italiją. Kodėl pasirinkote būtent šią šalį?

Vėlgi jokios romantikos: tiesiog kai baigiau konservatoriją atsidūriau kryžkelėje. Nebuvau tikra, kad noriu toliau muzikuoti. Kaip tik prieš metus į Italiją buvo išvykusi mano artima draugė. Ji ir pasiūlė prisijungti, atvykti ir apmąstyti, ką noriu veikti toliau... Aišku, su savimi vežiausi ir altą... Taigi, niekada nenutraukiau muzikavimo.

Tik nuvažiavusi įstojau į universitetą mokytis italų kalbos. Man ši kalba labai patiko ir mokslo bei praktikos dėka greitai pavyko ją perprasti. Baigiau italų kalbos kursus ir pagal šią programą galiu dėstyti italų kalbą, bet taip ir nesiėmiau šios veiklos, nes apie save man vis primindavo altas.

Tarsi netyčia Italijoje grojote įvairiuose orkestruose. Papasakokite, kuo jie skiriasi nuo lietuviškųjų.

Grojimas ir muzika, kaip ir minėjau, visada buvo šalia manęs. Ir man labai pasisekė, nes tuo metu, kai buvau Italijoje, į miestą, kuriame gyvenau, iš Milano atvyko dėstyti altininkas Yakovas Zatzas. Nuėjau pas jį į keletą privačių pamokų ir likau apžavėta jo grojimo, metodikos, iškalbos... Nebeliko jokių abejonių dėl muzikos. Nusprendžiau groti, gilintis į šios specialybės gelmes studijuodama toliau... Baigtas italų kalbos universitetas leido man be jokio kalbos barjero tęsti mokslus. Įstojau dar kartą ir kartu su italais tęsiau mokslus, o tam reikėjo pinigų. Todėl tik atsiradus pirmai galimybei įsidarbinau orkestre. Teko groti Sicilijoje bei Pietų Italijoje, kur gyvenau. Iš esmės darbo specifika mažai kuo skiriasi nuo mums įprastos, lietuviškosios. Ne veltui sakoma, kad muzikos kalba universali ir suprantama visame pasaulyje, ji suvienija, o žodžių čia net nereikia...

Gal papasakotumėte kokią linksmą istoriją iš darbo praktikos.

Vasaromis Italijoje su orkestru tekdavo groti graikų teatre po atviru dangumi Taorminoje. Prieš vieną spektaklį gerai palijo. Turbūt dėl neapsižiūrėjimo ar laiko stokos niekas nenuvalė dirigento pakylos, tad ji buvo labai slidi... Nespėjome nė įpusėti G. Rossini'o „Sevilijos kirpėjo“ uvertiūros, o dirigentas jau gulėjo ant žemės. Buvo labai juokinga, mes toliau grojame, dirigentas diriguoja atsigulęs ant pilvo. Bet publikai šis triukas labai patiko!

Grįžote į Lietuvą, nes labai ilgėjotės savo krašto?

Grįžau labiau dėl asmeninių priežasčių, o ilgesys buvo mano gyvenimo dalis visą laiką, kai buvau Italijoje. Galutinį sprendimą dėl grįžimo į Lietuvą priėmėme kartu su vyru.

Studijos ir darbas Italijoje jus atvedė į lemtingą pažintį su italu Carmelo Giuseppe Longo, už kurio ištekėjote, susilaukėte dviejų dukryčių. Abu su vyru dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Papasakokite apie šį pasirinkimą ir, žinoma, meilę.

Su savo vyru susipažinau Sicilijoje, Trapanyje. Tuo metu ten grojau su orkestru iš Mesinos, o jis atvažiavo tiesiog pailsėti ir aplankyti savo kolegų. Tai buvo grojimas - atostogos, nežmoniškai karšta vasara... Po repeticijų eidavome su kolegomis kur nors pasėdėti ar pasivaikščioti. Vieną vakarą prie tokio pasisėdėjimo prisijungė ir Carmelo Giuseppe Longo. Kažkaip „netikėtai“ atsisėdom vienas šalia kito... Aišku, ir kolegos spėjo pastebėti, kad kritom vienas kitam į akį.

Kitą dieną mes, grupelė muzikantų, susitarėm po repeticijos eiti pavalgyti į žuvies restoraną. Kažkodėl sutartu laiku ir sutartoje vietoje buvome tik aš ir Carmelo Giuseppe Longo. Pasimatymas pavyko (juokiasi).

Vėliau, kai nusprendėme kurti šeimą, pradėjome dėliotis prioritetus. Pasirinkome Lietuvą. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre abu galime dirbti pagal turimą išsilavinimą ir profesiją, tad dėl šio pasirinkimo niekada nesigailėjome.

Skaitančiam šias eilutes greičiausiai kilo klausimas, kodėl jūs nepasilikote Italijoje. Mes, lietuviai, dažnai manome, kad užsienyje neva geriau...

Kitame krašte žolė visada atrodo žalesnė. Deja, realybė ne visada tokia. Aš visada sakiau ir sakysiu, kad Italija - idealus kraštas atostogoms, turizmui. Puikus klimatas, nuostabi architektūra, kvapą gniaužiantys kraštovaizdžiai, puikus maistas. Tačiau kai ten gyveni, kasdienybė pasidaro kiek keblesnė. Čia gal ir kultūrų skirtumas... Bet vėlgi kiekvienas mes skirtingai suvokiame laimę. Galbūt kitiems mūsų pasirinkimas gali pasirodyti neracionalus, bet mes pasirinkome Lietuvą.

Papasakokite apie neeilinę asmenybę - savo vyrą, koncertmeisterį, muzikos vadovą ir dirigentą Carmelo Giuseppe Longo, jo keliones į Italiją, muzikalų vyro brolį.

Mano vyro šeimoje, kitaip nei manojoje, muzikantų nebuvo, bet jie abu su broliu - muzikantai. Mano vyras Carmelo Giuseppe Longo - pianistas, o brolis Fabrizio Longo griežia smuiku, rašo recenzijas.

Carmelo Giuseppe Longo turi visas savybes būti puikiu muzikantu, nes yra labai užsispyręs, visada siekia tikslo, įdeda daug darbo ir, be abejo, yra sukaupęs daug patirties. Šia patirtimi jis nuoširdžiai dalinasi ne tik su Klaipėdos muzikantais, bet ir su studentais Italijoje. Šiais laikais tai puikiai daroma ir nuotoliu, bet, žinoma, kelionių irgi nepavyksta išvengti, tad kartkartėmis turi važiuoti į Italiją, kur, beje, rengia ir koncertus, pasirodymus su savo studentais.

Esate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro altų grupės koncertmeisterio pavaduotoja. Gal galite pristatyti šias pareigas?

Nieko ypatingo nedarau. Čia gal šiek tiek didesnė atsakomybė, nes sėdžiu pirmam pulte... Didžiausia atsakomybė tenka grupės koncertmeisteriui.

Kaip veikia tas paslaptingas ir sudėtingas mechanizmas - simfoninis orkestras?

Kaip ir kiekviename kolektyve, taip ir orkestre dirbdamas su žmonėmis susiduri su įvairiomis situacijomis. Grojimas orkestre man pirmiausia asocijuojasi su disciplina, atsakingumu, pareiga ir pagarba. Disciplina, nes negali sau leisti ištižti, atsakomybe prieš kolegas, dirigentą, o labiausiai klausytojus, nes negali nusigroti per koncertą, pareiga, nes tavo kaip muzikanto pareiga yra išmokti partijas, o pagarba - tai visų pirma kolegoms ir, aišku, dirigentui. Kai yra visi šie komponentai, nelieka vietos „chaltūrai“, o tada ateina pelnytas džiaugsmas... Grodamas kartu orkestras sukuria mažą stebuklą!

Nuo šių metų rugsėjo teatre dirbate ir edukacijų koordinatore. Kokia tai veikla?

Man tai nauja sritis, manau, ateityje laukia daug įdomių projektų... Kol kas supažindinu lankytojus su Muzikinio teatro užkulisiais, parodau ir papasakoju žiūrovams tai, ko paprastai jie nemato spektaklių metu, pristatau, kaip vyksta pasiruošimas spektakliams, kaip gimsta kostiumai, grimas... Man tai nėra sudėtinga, nes užkulisius ir kasdienį artistų gyvenimą pažįstu puikiai.

Didžiulio susidomėjimo sulaukia jūsų vedamos ekskursijos po Klaipėdos žvejų rūmų užkulisius, kur šiuo metu dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatymų tarnyba. Kas labiausiai domina jaunuosius žiūrovus, o vyresnius?

Pasitaiko, kad per savaitę turiu pravesti net keturias edukacijas. Vaikai džiaugiasi viskuo. Kai ekskursijos pabaigoje paklausiu, kas labiausiai patiko, sulaukiu įvairių atsakymų. Tačiau ilgiausiai su jais užtrunkame grimerinėje, kai reikia išeiti, turiu vaikus raginti, nes ten laikas tiesiog ištirpsta nepastebimai. Su paaugliais labiau diskutuojame apie darbo teatre specifiką, kuo skiriasi muzikinis teatras nuo dramos ir t. t. Suaugusiesiems edukacijos dar neteko vesti, nors žinau, kad lapkričio mėnesį turėsiu 20-ies suaugusiųjų grupę. Šiai edukacijai ruošiuosi atskirai, nes turbūt suaugusieji nepraleis pusę laiko besifotografuodami su perukais. O gal?

Šiuo metu edukacijas vedu Žvejų rūmuose. Kaip ir visi darbuotojai, nekantriai laukiu naujo teatro atidarymo ir jau įsivaizduoju, kad ekskursijos ten taps dar įdomesnės. Aš, kaip edukacijų koordinatorė, norėčiau atgaivinti kai kuriuos senus, bet įdomius projektus, jau įsivaizduoju, kaip vesiu ekskursijas naujame teatre, o idėjų yra daug...