„Mes didžiuojamės, kad esame knygų žiurkės“

Lina, kada ir kaip prasidėjo jūsų „Fantastiškų knygų žiurkių“ veikla?

Tai buvo mano mokyklos draugės Giedrės idėja. Mokykloje turėjome puikią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Aldoną Dirgėlienę. Aišku, mes ir šiaip buvome knygų žiurkės, bet savo mokytojos dėka skaitėme labai daug įvairios literatūros, kuri tuo metu, ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, buvo ką tik „paleista“ iš pogrindžio. Žinoma, buvo kitokie laikai, nebuvo nei tokio didelio knygų pasirinkimo, nei juo labiau interneto, kuriame būtume galėjusios sužinoti, kas vyksta pasaulyje. Mūsų mokytoja mums davė labai stiprų pasaulinės literatūros pagrindą.

Šiuo metu labai keista matyti, kad dabartiniuose egzaminuose pripažįstami tik privalomi, dažniausiai lietuvių, autoriai, lyg visa kita literatūra tiesiog neegzistuotų.

Pabaigus mokyklą mūsų su Giedre ryšiai nenutrūko, todėl vis pasidalindavome nuomonėmis apie perskaitytas knygas. Kadangi ji išvyko į Švediją, tai turėjo kur kas platesnį priėjimą prie pasaulio literatūrinių įvykių ir naujienų. Jei tik būdavo vertimai į anglų kalbą, vis pasiūlydavo ir man paskaityti ką nors įdomaus.

Paskui vieną dieną Giedrė pasiūlė rašyti tinklaraštį. Tuo metu dar net nežinojau, kas tai apskritai yra, o Švedijoje jau buvo nemažai knygų apžvalgų tinklaraščių - vadinamųjų blogų. Ir būtent vienas iš tokių maištingų švediškų tinklaraščių ją ir įkvėpė sukurti mūsiškio pavadinimą - „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“. Giedrės tikslas buvo kiek negatyvias knygų žiurkes paversti pasididžiavimo objektu. Taip, mes didžiuojamės, kad esame knygų žiurkės ir mėgstame skaityti.

Giedrei pasiūlius rašyti tinklaraštį visaip priešinaus ir sakiau, kad tai neįmanoma, nes vos prieš mėnesį buvau susilaukusi sūnaus. Bet ji vis tiek paruošė tinklaraščio platformą. O tada ir prasidėjo - savaitę laiko net negalėjau ramiai miegoti, nes, atrodo, galvoje įvyko kažkoks minčių ir idėjų sprogimas. Staiga nebeliko to „nėra laiko“. Kai labai nori, tai paimi ir padarai. Tai va, kaltininkė yra Giedrė, nes aš pati tikrai nebūčiau sugalvojusi pradėti tokios veiklos.

Jūsų veikla trunka jau 11 metų. Ar kada skaičiavote, kiek per tą laiką perskaitėte knygų?

Šiaip turiu knygelę, kurioje rašausi tą skaičių. Kai paskutinį kartą skaičiavau, buvo apie 800 perskaitytų knygų. Nors iš tiesų, kol nepradėjome rašyti tinklaraščio, net neskaičiuodavau. O atsiradus „Fantastiškų knygų žiurkių“ platformai pirmaisiais metais perskaičiau apie 35 knygas. Tada atrodė, o Dieve, kiek daug!

Pernai perskaičiau apie 110 knygų. Kai pamačiau, kad jau tiek jų perskaityta, net nebesinorėjo toliau skaičiuoti, nes skaičiavimas nebeteko prasmės. Tada pasidarė svarbu, o kiek iš to 100 knygų buvo tikrai gerų. Kai suvokiau, kad iš šito kiekio tik apie pusę knygų buvo tikrai vertos skaityti, tada tas 100 pasidaro nebesvarbus ir nebeprasmingas.

Aišku, labai džiaugiuosi, kad leidžiamų gerų ir prasmingų knygų skaičius didėja. Pirmiausia gerėja išleidžiamų knygų kokybė. Atsirinkus leidyklas, kurios investuoja į gerus vertimus ir kokybiškus tekstus, nėra ko lyginti su tuo, kokia rinka buvo prieš 10 metų ir kokia yra dabar. Prieš dešimtmetį kokybiškai išverstos užsienio literatūros buvo vienetai, kaip mėgstu pajuokauti, karaliavo vertėjas Google.

Dabar jau ir pačios leidyklos drąsiau imasi versti įvairesnes knygas. Būdavo, perskaitydavau kokią knygą anglų kalba ir galvodavau - kažin ar Lietuva jau pasiruošusi tokiai literatūrai ir ar leidyklai apsimokės tokią versti? Bet pažiūrėkite, išversta ir Elenos Ferrante „Nuostabioji draugė“, verčiama ir Karl Ove Knausgard „Mano kova“. Šiandien jau tikrai yra daug daugiau kokybiškų knygų, galime džiaugtis kur kas didesniu literatūros pasirinkimu.

Ar pamenate savo pirmąją parašytą ir į tinklaraštį įkeltą apžvalgą? Ar labai baisu buvo sulaukti skaitytojų nuomonių ir pasisakymų?

Na, iš pradžių skaitėme viena kitos apžvalgas. Ir tik paskui parodėme jas artimiausiems žmonėms. Bet įkėlus pirmus įrašus apie perskaitytas knygas tikrai buvo baisu. Galvodavau, - kam gali būti įdomu skaityti mano knygų apžvalgas?

Knygos perskaitymą ir interpretavimą suprantu kaip ganėtinai intymų veiksmą. Juk skaitant knygą labiausiai rezonuoja tos knygos vietos, kur, atrodo, skaitai apie save, tad rašydama apie tai, kaip supratai knygą, tarsi atsiveri.

Šiandien jau nebėra tokios baimės kaip anksčiau, nes atsirado atgalinis ryšys, tinklaraščio sekėjai vadovaujasi mūsų rekomendacijomis ir nuomone ir taip atranda savo knygas. Beje, man labai patinka pasiginčyti, kai nuomonės nesutampa.

Jūsų kolegė Giedrė gyvena Švedijoje. Buvote minėjusi viename interviu, kad tai labai padeda plėsti akiratį knygų sferoje, dalijatės tiek Lietuvos, tiek užsienio knygų naujienomis. Galbūt galite palyginti Lietuvoje ir Švedijoje leidžiamų knygų kokybę?

Lietuva jau senokai eina koja kojon su pasauline literatūra. Mūsų šalies leidyklos knygų rankraščius gauna dar prieš knygos išleidimą pasaulinėje rinkoje. Ir Lietuvoje vertimai atsiranda labai greitai. Su Marinos Stepnovos „Sodu“ nutiko taip, kad knyga buvo greičiau išversta ir išleista Lietuvoje nei Rusijoje originalo kalba.

Švedijoje yra labai stiprios knygų apžvalgos savaitgalio spaudos prieduose, tad Giedrė būtent iš ten visokių naujienų prisigaudydavo.

Tačiau negaliu pasakyti, kad pati esu labai atskirta. Visgi skaitau angliškai, prisijungiu prie „The New York Times Books“ ir viską galiu sužinoti. Jeigu reikia, per porą savaičių parsisiunčiu knygą anglų kalba. Jei labai skubu, galima nieko nelaukus skaityti elektroninę knygą. Knygų pasaulis labai sumažėjo, palyginti su tuo, koks buvo seniau.

Ar būna taip, kad knyga pasirodo esanti tokia neįdomi, jog padedate ją į šoną ir nebeskaitote?

Tikrai būna. Dauguma mūsų knygų apžvalgų platformos sekėjai turi kažkokį bendrą bruožą, įsipareigojimą, kad pradėjus skaityti knygą būtina tai padaryti iki galo. Savo bendruomenėje turėjome net diskusiją apie tai, kad mokomės neskaityti to, kas nepatinka. Didelėmis valios pastangomis šiemet sugebėjau padėti į šoną net dvi knygas. Galvoju, kad tikriausiai prie jų ir nebegrįšiu. Kadangi dabar yra lengva susisiekti su kitais mūsų bendruomenės nariais, tai aš kartais tiesiog paklausiu, ar verta skaityti iki galo, ir tai padeda apsispręsti.

Pernai perskaičiau apie 110 knygų. Kai pamačiau, kad jau tiek jų perskaityta, net nebesinorėjo toliau skaičiuoti, nes skaičiavimas nebeteko prasmės.

Nors, aišku, tas užsispyrimas perskaityti knygą iki galo irgi yra atėjęs iš patirties. Kartais priėjus iki pabaigos ateina suvokimas, kodėl tas kelias buvo toks sunkus ir kodėl tiek skaitymo kančių reikėjo patirti. Tikrai būna, kad pabaiga vainikuoja, paaiškina ir sudėlioja visus taškus ant i.

Kaip spėjate per metus perskaityti tiek knygų?

Dažniausiai skaitau vakarais ir savaitgaliais, be to, klausau daug audioknygų. Viena iš skaitymo paslapčių yra, kaip aš vadinu, karantininiai pasivaikščiojimai. Norint perskaityti vidutinės apimties knygą, reikia apie 10-ies valandų. Tai jeigu kas vakarą išeini po valandą pasivaikščioti, nueini kelis tūkstančius žingsnių ir dar knygą „paskaitai“.

Tačiau vis dėlto pagrindinis mano patarimas žmonėms yra kasdien bent pusvalandį vietoj naršymo telefone paskaityti knygą. Per dvi savaites garantuotai perskaitysite vieną knygą. Daug mano draugų, kurie pasinaudojo šiuo patarimu, paskui sakė patys negalintys patikėti tuo, kad per metus perskaitė daugiau knygų nei kada galėjo įsivaizduoti.

Savo bendruomenėje turėjome net diskusiją apie tai, kad mokomės neskaityti to, kas nepatinka. Didelėmis valios pastangomis šiemet sugebėjau padėti į šoną net dvi knygas. Galvoju, tikriausiai prie jų ir nebegrįšiu.

Čia nėra jokių stebuklų. Būna, kad ir pati pajaučiu, kad „užsibuvau“ telefone. Tada jau klausiu savęs, gal šiuo metu skaitoma knyga man nelabai patinka ir tinka, kad mieliau knaisiojuosi socialiniuose tinkluose.

Dažnai tenka girdėti neigiamus literatūrologų, vertėjų pasisakymus apie vadinamuosius bookstagramerius, neva jų knygų apžvalgos yra nekokybiškos. Kaip vertinate tokią nuomonę? Galbūt paprastiems žmonėms ir reikia paprastų, o ne įmantriais žodžiais apipintų apžvalgų?

Šita tema Lietuvoje gyvuoja jau kelerius metus ir ji tikrai yra labai aktuali. Aš labai daug apie tai galvoju ir nuolat svarstau - o kur su savo tinklaraščiu patenkame mes? Nesame profesionalios kritikės, bet gal juokais galime vadintis profesionaliomis skaitytojomis? Gal tai priklauso nuo to, kokio pripažinimo siekia autorius - kritikų ar skaitytojų? Čia tikriausiai panašiai kaip su nesibaigiančiais ginčais apie tai, kas yra „tikroji“ literatūra. Gal šioje diskusijoje yra per daug susireikšminimo ir per mažai kalbėjimo apie tai, kad knygos ir skaitymas turi teikti malonumą, džiaugsmą ir galimybę pažinti.

Kartais priėjus iki pabaigos ateina suvokimas, kodėl tas kelias buvo toks sunkus ir kodėl tiek skaitymo kančių reikėjo patirti. Tikrai būna, kad pabaiga vainikuoja, paaiškina ir sudėlioja visus taškus ant i.

Gal šį susipriešinimą truputį lemia ir pavydas, kad kažkokia mergaitė pafotografavo, parašė porą žodelių ir jau susilaukia šitiek dėmesio ir leidyklų dovanų. O čia žmogus mokosi, įdeda tiek darbo ir jo recenzijas skaito tik jo kolegos. Man apskritai atrodo, kad profesionalas neturėtų veltis į tokias diskusijas, nes jų dalyviai turi visiškai skirtingus tikslus. Gal tiesiog reikėtų pasidžiaugti, kad žmonės skaito ir mėgaujasi. Ir tai tikrai nėra būtina daryti profesionaliai.

Leidykloms tinklaraštinikų apžvalgos yra svarbios, nes knygoms reikalingas matomumas. Todėl jos suinteresuotos duoti knygas tinklaraštininkams. Jeigu išleidęs gerą knygą skaitytojų bendruomenėje nesi matomas, vadinasi, turi dirbti kitais kanalais, kad pareklamuotum tą leidinį. Tačiau leidyklos turėtų atsakingai žiūrėti į tai, kam duoda knygas. Tikrai kyla didžiulė pasipiktinimo banga, kai knyga atsiduria kokio nors žinomo Lietuvos influencerio, kuris iki šiol niekada nieko neskaitė, rankose. Juk visi supranta, kad siunčiama žinutė yra melagiena, o dovanota knyga tiesiog taps namų interjero detale.

Ne kartą teko girdėti, kad visuomenė tapo šiek tiek tingi, todėl žmonės nebesidomi rimtu menu, nebenori eiti į rimtus spektaklius ir lygiai taip pat nebenori skaityti „sunkių“ knygų, kad nereikėtų per daug sukti galvos. Manau, per ilgus savo veiklos metus pastebėjote, kokie gi tie mūsų šalies skaitytojai ir kokio žanro knygas mėgsta labiausiai.

Nesutikčiau su tuo. Kai pavargusi po darbo grįžtu namo, tikrai ne visas knygas galiu skaityti. Tada pasiimu detektyvą ar trilerį. Nes tiosiog norisi skaityti, bet nėra jėgų susikaupti rimtai knygai.

Neseniai baigiau tokią „sunkesnę“. Tad dabar taip norisi kokio nors lengvo detektyvo, kad galėčiau pajust greito skaitymo, intrigos ir veiksmo malonumą. Mūsų tinklaraštis orientuojasi į kiek rimtesnę literatūrą, bet jei žmonės skaito lengvo žanro knygas - nematau nieko blogo. Man atrodo, jau geriau tegu skaito, nei neskaito. Tai vis tiek yra prasmingesnė veikla negu nuolatinis naršymas internete. Jeigu žmogus skaito meilės romanus, tegul skaito. Jis nuo to netampa blogesniu skaitytoju.

Apskritai manau, kad nei padaugėjo, nei pamažėjo rimtosios literatūros mėgėjų. Tas skaičius išlieka daugmaž vienodas visais laikais. Visada sakome, kad, oi, seniau buvo tas ir anas, visi buvo šventi, lankė tik rimtus spektaklius teatruose, skaitė tik rimtąją literatūrą. Nebuvo taip. Manau, kad ir dabar taip nėra, gal tik kiek keičiasi forma, o tai yra natūralu.

Gal šį susipriešinimą truputį lemia ir pavydas, kad kažkokia mergaitė pafotografavo, parašė porą žodelių ir jau susilaukia šitiek dėmesio ir leidyklų dovanų. O čia žmogus mokosi, įdeda tiek darbo ir jo recenzijas skaito tik jo kolegos.