Meilei Klaipėdos kraštui išpažinti – vaizdo ir žodžio dermė

„Vakarų eksprese“ jau skelbta, kad šiais metais premijos laureatėmis tapo poetė Daiva Molytė-Lukauskienė, „Vakarų ekspreso“ žurnalistė Jurga Petronytė ir rašytoja, muziejininkė Sondra Simanaitienė. Premijuota poezijos knyga „Kaligrafijos eskizai“ bei publicistinio žanro knyga „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“. Nors knygų žanrai skirtingi, jas vienija žodžio ir vaizdo dermė, atskleidžianti autorių atsidavimą Klaipėdai, Vakarų Lietuvos kraštui, jo žmonėms.

Žodžio ir vaizdo sintezė

„Ši knyga yra ne vienerių metų darbo rezultatas ir savotiška žodžio ir vaizdo sintezė. Šią temą atradau bestudijuodama Dailės akademijoje. O šis kraštas - vėjas, smėlis, vanduo, ugnis, gamta, aplinka, miestas, įvairiausios stichijos - pakerėjo mane, užbūrė, įsuko ir nunešė į tolius“, - apie „Kaligrafijos eskizus“ kalbėjo D. Molytė-Lukauskienė.

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kliukaitė-Kepenienė teigė, kad ši knyga - išskirtinė: „Gerai žinau ir kitas Daivos knygas, tačiau ši knyga man paliko didžiausią įspūdį.“

Rašytojos teigimu, D. Molytė-Lukauskienė savaip pina eilėraštį. „Brūkšteli eskizą, ilgai ieško lape vietos, galų gale palieja šiek tiek akvarelės, pažeria šiek tiek dužios freskos ar vitražo stikliukų iš atminties bažnyčios, iš tos pačios atminties įsirango ir saikingai tamsesnių tonų“, - „Kaligrafijos eskizų“ recenzijoje rašė N. Kliukaitė-Kepenienė.

Pasak Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus atstovės, didžiausias D. Molytės-Lukauskienės ginklas yra šilkinė ironija.

„Tos ironijos, to šilko, tekančio tarp pirštų, kone nesugaunamo, jos eilėraščiuose daug. Ironija kyla iš jau subrendusios moters gebėjimo iš kai ko nusijuokti, kai kam - kad ir skaudesniam žodžiui - nusišypsoti“, - teigė N. Kliukaitė-Kepenienė.

POEZIJA. „Šiame skubėjimo laikmetyje nėra taip paprasta sustoti, atsiversti poezijos knygą ir ją skaityti“, - sako antrą kartą I. Simonaitytės premija įvertinta poetė Daiva Molytė-Lukauskienė. Virginijos KESMINĖS nuotr.

Pati autorė atviravo, kad knygoje gyvena visi jos sutikti žmonės.

„Labai džiugu, kad kiekvienas žmogus, skaitydamas eilėraštį, nukeliauja ten, ir gyvena gyvenimą toje vietoje, toje aplinkoje, susikurdamas ir interpretuodamas savaip. Poetui, rašytojui tikriausiai tai didžiausia dovana - paliesti kiekvieno širdį. Tas vargas, darbas, kurį nudirbame rašydami, lieka kažkur nuošalyje, o žmogus, skaitydamas kūrinį, turi gyventi tam tikrą gyvenimą“, - kalbėjo premijos laureatė D. Molytė-Lukauskienė.

Kūrėja atviravo, kad peržiūrėjo ne vieną filmą apie Ievą Simonaitytę.

„Kokia stipri moteris! Kokia stipri asmenybė, išlaikiusi daugybę išbandymų. Nekalbėsim apie jos vaikystę, jaunystę, gyvenimą, paliksim literatūros kritikams šitą darbą dirbti. Aš džiaugiuosi galėdama mokytis iš jos, galėdama atrasti šitą kraštą, jį pamilti“, - mintimis dalijosi poetė.

„Kaligrafijos eskizuose“ prigimtinė dzūkiška autorės šiluma susišaukia su antrąja gimtine tapusia Klaipėda bei visu pamario ir pajūrio kraštu. Knyga pilna pustomo smėlio, vėjų, kuršiškų papročių bei poetinės kasdienybės, ir pati atrodo kaip smėlyje išrašyti svarbūs žodžiai, pasakojantys apie mylimą kraštą ir apie moters pasaulį šiuolaikinio miesto erdvėje.

D. Molytė-Lukauskienė prasitarė, kad labiausiai nori kalbėti eilėraščiais - „šiame skubėjimo laikmetyje nėra taip paprasta sustoti, atsiversti poezijos knygą ir ją skaityti“.

D. Molytei-Lukauskienei I. Simonaitytės premija skirta jau antrą kartą. Pirmą kartą šia premija 2014 metais buvo įvertinta eilėraščių rinktinė „Baltojo kiro giesmynai“.

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kliukaitė-Kepenienė teigė, kad Daivos Molytės-Lukauskienės kūrybai būdinga šilkinė, kone nesugaunama ironija.

Unikalūs pasakojimai ir nuotraukos

Antroji knyga, įvertinta I. Simonaitytės literatūrine premija, - publicistikos, atsiminimų rinkinys „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“. Knyga sudaryta iš istorijų, nutikusių senosiose miesto kapinėse iki 1985 m.

„Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ - bendras Klaipėdos bendruomenės, dienraščio „Vakarų ekspresas“, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, S. Jokužio leidyklos-spaustuvės projektas, kurį parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė.

Senosios miesto kapinės, kadaise buvusios miesto pakraštyje, šiandien yra Skulptūrų parkas, atsidūręs Klaipėdos miesto centre, apsuptas gyvenamųjų namų ir įvairių įstaigų. Senieji klaipėdiečiai lig šiol šią vietą vadina kapinėmis. Jaunoji karta, nežinanti šios teritorijos istorijos, mato čia parką - laisvalaikio, poilsio ir pramogų zoną.

Leidinį „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ galima vadinti vienu iš būdų pažvelgti į jautrią uostamiesčio teritoriją iš skirtingų požiūrio taškų, užmegzti ryšį ir dialogą tarp skirtingų kartų, tautybių, įsitikinimų klaipėdiečių. Knyga primena ir įamžina, o daugelį supažindina su svarbiais Klaipėdai faktais, istorijos žingsniais ir pokyčiais, kurie neišvengiami miestui, tautai augant.

Viena knygos sudarytojų S. Simanaitienė, kalbėdama apie „Klaipėdos senųjų kapinių istorijas“, akcentavo nekasdienes žmonių istorijas, unikalius pasakojimus, kurie padeda susidaryti vaizdą apie žmonių gyvenimą prieš kelis dešimtmečius, apie jų rūpesčius ir džiaugsmus.

"Nors premija literatūrinė, jos suteikimas publicistinei knygai turi šiokio tokio pagrindo.

Pagrindinis dalykas rašant buvo ne faktas, kaip darytų istorikai. Mes norėjome perteikti žmonių emocinį patyrimą, būti šalia pasakojančio žmogaus, įsivaizduoti ir matyti jo akimis.

Kiekvienas pasakojimas yra autentiškas ir jie labai įdomiai susidėlioja", - sakė S. Simanaitienė.

ISTORIJOS. „Kai kurias istorijas galima skaityti kaip detektyvus“, - sakė „Klaipėdos senųjų kapinių istorijų“ bendraautorė rašytoja, muziejininkė Sondra Simanaitienė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Pasak jos, žmonių atmintyje glūdi kažkas labai gilaus ir labai norėjosi tą gilumą, užslėptus dalykus atverti.

Be unikalių pasakojimų, rengiant leidinį buvo sukaupta arti tūkstančio nuotraukų.

"Tai didelė ikonografinė, archyvinė medžiaga, kuri liko muziejuje, visos nuotraukos buvo nuskenuotos. Žinoma, muziejui vertybė yra turėti originalą, tačiau nedrįsau prašyti palikti originalus. Tie vaizdai turi neįkainojamą vertę. Dabar laidotuvių visa etnografija yra visiškai pasikeitusi ir keičiasi kone kiekvienais metais.

Turbūt jau nebepamatysime iškilmingai per visą miestą vežamų mirusiųjų, apkaišymų berželiais, popierinių gėlių.

Visa tai yra sudėta šioje knygoje. O kai kurias istorijas galima skaityti kaip detektyvus", - apie kūrinį pasakojo S. Simanaitienė.

Rašytoja, muziejininkė S. Simanaitienė taip pat pasidalijo įkvepiančiu prisilietimu prie I. Simonaitytės kūrybos. Šeiko šokio teatras kūrė spektaklį, vykusį Priekulės geležinkelio stotyje, ir pasiūlė prisidėti S. Simanaitienei prie scenarijaus kūrimo.

„Spektaklio vieta buvo labai įdomi ir įkvepianti. Perskaičiau I. Simonaitytės romaną, kuris mane įkvėpė parašyti scenarijų. Man buvo labai įdomi I. Simonaitytės vidinio vystymosi trajektorija, kaip ji tapo tokia pasitikinti savimi, žinanti, ko nori“, - prisiminė kūrėja.

Nesibaigiantis konfliktas

Knygos „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ bendraautorė J. Petronytė prisipažino, kad daug kartų teko rašyti apie I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatus.

„Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad vieną dieną teks pačiai jų vietoje atsidurti. Komisijos sprendimas skirti literatūrinę I. Simonaitytės premiją knygai “Klaipėdos senųjų kapinių istorijos" netikėtas todėl, kad ši knyga yra ne literatūros, o dokumentinės publicistikos žanro.

Kita vertus, I. Simonaitytė taip pat daug laiko skyrė žurnalistikai, dirbo laikraščių redakcijose, aktyviai bendradarbiavo su periodine spauda, savo kūrybinį kelią pradėjo Klaipėdos krašto laikraščiuose Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais publikuodama savo eilėraščius, apybraižas, apsakymus.

„Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ atveria gilų vidinį konfliktą tarp šios žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti - kalba, įstatymais, madomis", - įžvalgomis dalijosi žurnalistė Jurga Petronytė. Virginijos KESMINĖS nuotr.

Čia, Klaipėdoje, ji susipažino su visuomenės ir kultūros veikėjais, rašytojais, įgavo pasitikėjimo savo jėgomis ir parašė svarbiausius savo gyvenimo kūrinius „Aukštujų Šimonių likimas“, „Vilius Karalius“.

Neabejoju, kad vaikščiodama mūsų miesto gatvėmis I. Simonaitytė užsukdavo ir į miesto kapines, kurios tuo metu buvo puoselėjamos kaip miesto parkas. Žinoma, kad rašytoja dalyvavo Klaipėdos sukilimo įvykiuose. Tikėtina, kad ji taip pat ateidavo prie kapinėse pastatyto paminklo žuvusiesiems už laisvę 1923-iaisias.

Įdomu, ką ir kaip apie Klaipėdos senąsias kapines būtų parašiusi I. Simonaitytė... Galbūt parašė, bet mes nepastebėjome.

Gaila, kad prasilenkėme laike ir pakalbinti rašytojos negalėjome", - pasakojo J. Petronytė.

Vis dėlto anų laikų gyvenimo vaizdinius knygos autorės dėliojo kalbindamos senuosius klaipėdiečius - žmones, kurie gyveno, mokėsi šalia kapinių, žaidė jose su šoviniais ir kaukolėmis, pasakodavo istorijas apie vaiduoklius ir valgydavo saldainius, kuriuos vaikams dalindavo cerkvės šventikas.

Pokariu kapinėse dar buvo laidojami, o paskui perlaidojami žmonės. Ir laidotuvės tada buvo kitokios: su dūdų orkestrais, procesijomis ir fotosesijomis prie karsto. Vadinamajame Gulbės skvere šalia kapinių buvo rodomi kino filmai ir organizuojami šokiai.

Paskui kapinės buvo naikinamos ir kuriamas Skulptūrų parkas, kuriame per stebuklą išliko keletas senų ir buvo statomi nauji memorialiniai paminklai.

„Panašiai kaip I. Simonaitytės romane “Aukštujų Šimonių likimas„, knygoje “Klaipėdos senųjų kapinių istorijos" atveriamas gilus vidinis konfliktas tarp šios žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti - kalba, įstatymais, madomis.

Šis konfliktas nesibaigia. Ir šiandien Skulptūrų parke jį galima pajusti, pamatyti.

Vienoje kapinių dalyje - dar išlikę antkapiai ir dega žvakės, o kitoje pusėje jaunimas žaidžia krepšinį ir pramogauja, vienoje pusėje žmonės meldžiasi cerkvėje, kitoje renkasi švęsti Klaipėdos išvadavimą..." - mintimis dalijosi J. Petronytė.

Pokalbį apie premijuotą knygą jos bendraautorė užbaigė aktualia citata iš I. Simonaitytės romano „Vilius Karalius“: „Mes visi turime su vienas kitu vienybėje stovėti ir meilėje dirbti, o ne su įnirtusia dvasia, lyg iš proto išėję, su dūkstančiu įnirtimu prieš kits kitą kariauti...“

Informacija

Ievos Simonaitytės literatūrinė premija skiriama už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Premijos steigėjai - UAB „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Ievos Simonaitytės premijos laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui - sausio 23 d. Iš viso premija jau apdovanota per 40 laureatų: 1987 m. Romas Sadauskas 1988 m. Vytautas Kubilius 1989 m. Kostas Kaukas 1990 m. Ona Pajedaitė 1991 m. Stasys Jonauskas 1992 m. Vladas Nausėdas 1993 m. Juozas Marcinkus 1994 m. Bronė Liniauskienė 1995 m. Vytautas Brencius 1996 m. Rimantas Černiauskas 1997 m. Bernardas Aleknavičius 1998 m. Domas Kaunas 1999 m. Edita Barauskienė 2000 m. Gintaras Grajauskas 2001 m. Juozas Šikšnelis 2002 m. Aleksandras Žalys 2003 m. Nijolė Kliukaitė-Kepenienė 2004 m. Daiva Kšanienė 2005 m. Jurgis Mališauskas 2006 m. Rolandas Rastauskas 2007 m. Arvydas Juozaitis 2008 m. Marijus Šidlauskas 2009 m. Vytautas Kaltenis 2010 m. Jovita Saulėnienė ir Rasa Tarik 2011 m. Virginija Kochanskytė 2012 m. Elena Karnauskaitė 2013 m. Algis Kuklys ir Sergejus Isajevas 2014 m. Daiva Molytė-Lukauskienė 2015 m. Rokas Flick'as 2016 m. Jonas Kantautas ir Alfonsas Jonas Navickas 2017 m. Alfonsas Eidintas 2018 m. Sigitas Poškus 2019 m. Domas Kaunas 2020 m. Juozas Šikšnelis 2021 m. Diana Latvė 2022 m. Daiva Molytė-Lukauskienė, Jurga Petronytė ir Sondra Simanaitienė