Mitologinis laumių šleifas veda prie jų vardu pavadintų akmenų ir pėdsakų juose

Visi mitologiniai, žemaitiškai laumių kūliais vadinami akmenys pasižymi ypatinga išvaizda, vieta ir pamėkliškomis istorijomis, tad pakeliaukime laumių pėdomis. Jos nuves prie kuršiškų kapinynų, alkakalnių, į baugias daubas ar upių pakrantes.

Kilmė - dangiška

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į savotišką paradoksą: baltų mitologijoje akmuo siejamas ne su požemių pasauliu, o su dangumi.

„Tai, jog mitinės akmenų kilmės reikia ieškoti danguje - nenuostabu. Dangus dažnai vaizduojamas esąs akmeninis <...>, perkūnijos metu per akmenis darda Perkūnas savo vežime, pasak kitų, perkūnijos metu iš dangaus mėtomi akmenys: „ten viršuj akmenis iš vežimo verčia“, „Dievas rita akmenis žemyn„ ir pan.,“ - 1997 m. Lietuvos mokslų akademijos žurnale „Lituanistica“ rašė garsus mūsų šalyje mitologas, archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius.

Taigi, išgirdus griaudint danguje dundulį, reikia įsivaizduoti, jog tai - į žemę verčiamų akmenų garsas. Galima įžvelgti savotiškas paraleles tarp Perkūno, akmenų ir laumių.

Egzistuoja mitologinis ryšys tarp laumių, akmenų ir Perkūno.

Mitiniame ir baltų religijotyros pasaulyje dievas Perkūnas buvo vedęs Žemyną, o laumė... Ši viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių buvusi Perkūno sužadėtinė, taip ir netapusi žmona. Be kita ko, ketvirtadieniai būdavo vadinami ne tik perkūndieniais, bet ir laumių diena.

Yra išlikęs ir vaizdinys apie stebuklingo grožio deivę Didžiąją Laumę, kuri gyvenusi debesyse, sėdėjusi mitologiniame dangaus centre, o po laumės akmeniu tryškęs gyvybės vanduo.

Laumės žmones ir apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, bet kartu ir nešdavo mirtį, lemdavo pražūtį. Tiek vyrams, tiek moterims, tiek vaikams.

Laumės žmones ir apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, bet kartu ir nešdavo mirtį, lemdavo pražūtį.

Dangus, perkūnas, laumės ir akmenys. Šios mitinės jungtys leidžia geriau suvokti, kodėl būtent laumių akmenis laikė šventais: jų nebuvo galima kliudyti, parsigabenti namo, o tai padarius esą imdavo dvėsti naminiai gyvuliai.

Laumės - skalbėjos

Remiantis Klaipėdos universiteto prof. V. Vaitkevičiaus surinktais duomenimis (2003 m.), iš 27 Vakarų Lietuvos vietovių, kur žinoma Laumės akmenų, net 10 yra Kretingos rajone, 4 - Skuodo, po 2 - Plungės ir Mažeikių rajonų ribose. Didžioji dalis šių objektų yra vandenyje arba šalia vandens, ir vienas populiariausių motyvų padavimuose apie laumių kūlius - tai skalbinių velėjimas.

„Baba mon, būdavo, vis pasakuo, tų akmenį i vadėn Laumės kūlis. Vakaras, liūb pasakuot baba, kap mėgla, i mauduos, skaituos, pasiruoda i drabužius skalb laumės. Migluotė kada vakara, šėltė jau, tep būn. Kad skalb' laumės, su koltovė muš, garse. Bet tik anų nieks nematė“, - tokią Kretingos rajone esančio Salantų miesto gyventojos Zofijos Jablonskienės (gim. 1949 m.) istoriją išgirdo ir 1995 m. straipsnyje paskelbė prof. V. Vaitkevičius.

Žemaitė turėjo omenyje vieną įspūdingesnių ir... keistesnių Laumės kūlių visai šalia Salantų, prie tilto per Salanto upę. Iš vandens išniręs akmuo atrodo tarsi perskeltas, tačiau realiai tai - trys skirtingi, vienas šalia kito ledyno sustumti akmenys. Senovėje žmonėms atrodė kitaip, todėl sukurtas iliustratyvus pasakojimas apie Perkūno ir tos nelaimingos sužadėtinės Laumės santykių dramą.

Pasakojama, kad akmenį buvo pamėgusios laumės, kurios ateidavusios čia apsiskalbti. Kartą užėjus audrai į baigiančias skalbtis laumes trenkęs Perkūnas ir akmenį suskaldęs. Yra ir tą patį akmenį (tarsi Puntuką, idant sugriautų bažnyčią) nešusio ir jį upėje pametusio, suskaldžiusio velnio motyvas.

„Apie tai, jog laumių velėjimas - kone jų gyvavimo garantas, yra pastebėję mitologai. Atrodo, jog kultuvės laumių rankose - kaip kad Perkūnui - žaibas, kirvis, ledai (kruša) ir pan.“, - rašė V. Vaitkevičius.

Simbolinėje vietoje, tarp kuršių Laivių piliakalnio ir kapinyno tekančiame Bubino upokšnyje taip pat slūgso Laumės kūlis, ant kurio naktimis skalbdavusios laumės, ir jas žmonės girdėdavę teliuškuojant.

Be kita ko, kuršiai turėjo savotišką taisyklę: žmones laidoti už upės, vandens telkinio (anapus), gal todėl išlikęs ir kitas Laivių laumės kūlio padavimas apie tai, jog akmuo buvęs senovės pagonių šventyklos aukuras ir tik krikščionybės laikais įverstas į upelį.

Grėsmių šaltinis

Laumės ne vien nekaltai „belyznas“ velėdavo... Prie jau minėto Salanto upės akmens senesnieji žmonės drausdavo eiti maudytis ir žvejoti vaikams, paaugliams. Jie sakydavo, kad ten daug kas nuskęsta ir baidydavo, kad laumės gali įtraukti į vandenį. Bet yra ir kraupesnių motyvų.

„Kartą prie akmens apsiskalbti su mažu vaiku atėjusi moteris. Parėjusi namo ji pastebėjo, kad prie Laumės kūlio palikusi vaikelį. Nubėgusi jo parsinešti, rado vaiką gražiai aprengtą ir saugomą laumės. Ši atidavė vaiką motinai ir ji grįžusi apie neįprastą nuotykį pasipasakojo kaimynėms.

Apie tai išgirdusi viena turtinga kaimynė prie akmens nunešė savo vaiką tikėdamasi, kad Laumė ir jį gražiai papuoš. Tačiau nuėjusi jo pasiimti rado laumę linguojančią nebegyvą ir nepapuoštą vaiką“, - išlikęs toks siužetas.

Tame pačiame Kretingos rajone, Auksūdžio kaime guli akmuo, gavęs Laumės lovos vardą. Jo istorija - ir kraupi, ir makabriška.

Dabar kūlis slūgso ne pirminėje savo vietoje: prie kelio, ant Narštupio kranto. Seniau šis riedulys gąsdino žmones visai netoli esančiuose Benaičiuose, netoli alkakalnio. Tokiame garmale. Leiknos lankoje prie liūdnai pagarsėjusio akivaro, pavadinto Mergos akimi.

Pasakojama, kad toje pelkės akyje uogaudama mįslingai prapuolė samdinė mergina. Svarstoma, gal nuskendo, o gal piktos dvasios nusitempė. Mat šalia akmens senovėje tyvuliavo ežeriukas, vėliau virtęs šlapiomis lankomis. Samdinė galimai netyčia užėjo būtent to ežeriuko vietą, akivaru virtusią, ir dingo. Laumės nusitempė. Mat ežerėlis buvo jų.

Išlipusios iš vandens į krantą laumės mėgdavo atsisėsti, atsigulti, ilsėtis ir miegoti ant didelio riedulio. Jo viršūnė - įdubusi, tarsi išsėdėta. Dėl to kūlis ir gavo Laumės lovos vardą.

Jei padavimas apie akivare prasmegusią merginą mažiau įtikina, kitas pasakojimas - realus. Tarsi laumių prakeiksmas būtų neišnykęs.

Sovietmečiu, 1959 m. melioratoriai išjudino šalia laumių ežerėlio buvusį jų pamėgtą akmenį, ir jis buvo pasmerktas. Paruoštas suskaldymui. Sunkiasvore technika beveik 3 m ilgio ir pločio, per 1 m aukščio akmuo buvo nustumtas prie skaldymui paruoštų kitų kūlių.

Neklibino iki pat 1976 m. O tada kažkokiu būdu Laumės lovą įkrovė į traktoriaus priekabą ir vežė sunaikinti į Darbėnus, iki šiol garsėjančius akmenskaldystės tradicija. Toli nenuvežė: būtent Auksūdyje, tame mitų prisotintame kaimelyje, traktorius sulūžo, keiksmų jūroje akmuo buvo išverstas iš priekabos ir liko gulėti ten, kur ir dabar jį galima rasti.

Netoli Senosios Įpilties kaimo ir kuršių alkakalnio (Alkos kalno), šaltoje, šešėliuotoje dauboje prie Juodupio (Įpilties) upelio slūgso savo dydžiu (8,5 m ilgio ir 6,5 m pločio) ir forma (plokščias su 22 kv. m paviršiaus plotu) žadą atimantis Daubos, arba Laumės kūlis. Per vidurį matyti nežymus, mįslingas įdubimas, kuris laikomas laumės pėdsaku.

Pasakojama, kad naktimis ties akmeniu praeiviams rodydavosi šmėklos, o vėlai vakare iš daubos nuo akmens link alkakalnio eidavo liepsnelės.