Klaipėdos pirklių gildijos įstatuose nustatyta tvarka amatininkams tapti gildijos nariais nepasiteisino

Tęsinys. Pradžia 2021 06 19

Klaipėdos miesto ir regiono prekyba

Buvo nurodyta, kad amatininkai negali pirkti ir parduoti linus, kanapes, vašką ir kitas prekes bei užsiimti smulkia prekyba (Hockerey), jie galėjo laisvai pirkti tik tai, kas buvo reikalinga jų stalui ir amatui bei daryti alų tik savo reikmėms tenkinti (zu Ihres Tisches Notdurft ein Bier oder mehr zu brauen) - bet ne pardavimui savo namuose ar už jų sienų.

Prūsijos kunigaikščio Joachimo Frydricho 1607 m. vasario 11 d. rašte dėl prekybos ir amatų tvarkos Klaipėdoje buvo pažymėta, kad miesto pirklių gildijos įstatuose nustatyta tvarka amatininkams tapti gildijos nariais nepasiteisino, nes tokių atsirado labai daug ir gildijoje prasidėjo netvarka.

Valdovas nurodė, kad nuo šiol panoręs tapti pirkliu amatininkas privalės atsisakyti savo amato, sumokėti 100 markių miestui bei 10 markių į gildijos kasą.

Alaus darykla nuo seno veikė Klaipėdos pilyje

Alų gamino ne tik Klaipėdos miestiečiai, alaus darykla nuo seno veikė Klaipėdos pilyje, jį taip pat virė ir pardavinėjo komtūrijos ir valsčiaus teritorijoje veikusių smuklių šeimininkai.

Duomenų apie pilies alaus daryklos produkciją ir jos apimtis mūsų nagrinėjamu laikotarpiu beveik nėra, tėra žinoma, kad nuo 1415 m. šioje darykloje buvo verdamas dviejų rūšių alus (Kollatienbier bei Konventbier).

Tuo tarpu yra žinomi tikslūs pilies alaus daryklos veiklos 1627-1628 m. duomenys, tuo laikotarpiu darykla perdirbo apie 140 t salyklo bei apie 25 t apynių ir pagamino 1 712 statinių alaus.

Tuomet buvo verdamas keturių rūšių alus: stiprus „Ponų“ alus (Herrenbier), iš 1 lasto salyklo buvo išverdama 20 statinių tokio alaus; „Kariuomenės“ alus (Kommißbier), iš lasto salyklo buvo gaunama 23-24 statinės tokio alaus; šviesus „Smuklės“ alus (Krugbier), iš lasto salyklo buvo išverdama 30 statinių, bei silpnas „Stalo“ alus (Tafelbier) - prastos kokybės šalutinis produktas, kurio išeiga siekė 6 statines iš 1 lasto salyklo.

Teisė virti ir pilstyti alų buvo fiksuojama smuklių steigimo bei įsigijimo privilegijose.

Viena seniausių regione buvo Rusnės smuklė, galėjusi būti įkurta jau 1448 metais.

Pagal 1498 m. privilegiją naujasis smuklės savininkas gavo ir teisę gaminti savo alų bei išimtinę teisę pardavinėti alų Rusnėje ir jos apylinkėse.

Reikia pridurti, kad tokią teisę kartais gaudavo ir stambesnių, Kulmo teise įgyjamų žemės valdų savininkai ar valdytojai.

Pvz., 1566 m. Klaipėdos valsčiaus raštininkas Bonaventura Priesseris gavo Kulmo teise 3 ūbus žemės Žardės kaime su teise šinkuoti paties padarytą alų.

1540 m. Klaipėdos valsčiaus smuklininkų mokesčių už padarytą alų ir midų registras liudija, kad ne visi smuklių savininkai virė alų, dalis pardavinėjo kitur įsigytus gėrimus.

Registre figūruoja 15-os smuklių duomenys, iš jų penkiose (Smeltės, Naglių, Karvaičių, Nidos ir Rusnės) tais metais nebuvo daromas savo alus.

Daugiausiai alaus tuomet pagamino Šilutės (3 lastai), ir Kretingalės (29 statinės) smuklininkai, midaus - Rusnės (2 lastai) ir Priekulės (11 statinių) smuklininkai, iš viso už pagamintą alų ir midų valsčiaus smuklininkai sumokėjo 5 markes 33 šilingus mokesčių.

Apibendrinant amatų raidos Klaipėdos mieste ir regione istorinę raidą reikia pažymėti, kad Klaipėdos amatininkai nei XVI a., nei XVII a. nebuvo pajėgūs tiekti gaminius platesnei rinkai, apie tai liudija XVII a. Klaipėdos jūrų eksporto struktūra.