Klaipėdos krašto prijungimas: prologas (2)

Pabaiga. Pradžia čia

Apie tai papasakojo istorikas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius prof. dr. Vasilijus Safronovas.

Oficialiai 1923 m. sausio įvykiai vadinti „sukilimu“, Klaipėdos „atvadavimu“. Kodėl pasirinktas toks naratyvas?

Lietuva negalėjo atvirai pasiųsti kariuomenės į Klaipėdą, nes tai būtų tolygu karo paskelbimui pagrindinėms sąjunginėms valstybėms. Sąjungininkės suvokė Lietuvos veiksmus kaip spjūvį į visą Versalio sistemą, ir tai praėjus dviem savaitėms po to, kai jos pagaliau de jure pripažino Lietuvą. Bet Kaunas viską neigė. Jis sakė, kad čia ne Lietuvos kariuomenė, čia vietos gyventojai sukilo, neapsikentę vokiškos direktorijos ir jai pataikaujančio sąjungininkių vyriausiojo komisaro Gabrielio Petisné (1881-1931).

Kol Lietuvos užsienio reikalų tarnyba Kaune, Paryžiuje, Londone, Rygoje ir kitur įtikinėjo visus, jog čia vietos gyventojų sukilimas, tol sąjungininkės negalėjo tiesiog atsakyti jėga į jėgą. Reikėjo aiškintis, kas iš tiesų vyksta.

Tokią jų reakciją, beje, paskatino ir dūmų uždanga, kurią padėjo sukurti operacijos išvakarėse paskelbta Sovietų Rusijos nota, ir faktas, kad vokiečiai kažkaip nelabai reagavo į Lietuvos veiksmus. Paryžiuje kilo įtarimų: gal čia lietuviai ne vieni žaidžia žaidimą, gal jie vykdo Maskvos ir Berlyno valią? O jeigu iš tiesų už to stovi rusai su vokiečiais, tada sąjungininkių reakcija turi būti visai kitokia.

Kitaip tariant, įvykių metu sukilimo versija kartu su kitais veiksmais padėjo amortizuoti sąjungininkių reakciją.

Kokių propagandinių, karinės konspiracijos priemonių teko imtis, imituojant Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą? Pavyzdžiui, geriausiai žinomas savotiškas triukas karinės operacijos vadams, dalyviams iš Didžiosios Lietuvos pasirinkti Klaipėdos krašte dažnų pavardžių slapyvardžius.

Lietuvos kariuomenės kariai ir karininkai, Karo mokyklos kariūnai, Šaulių sąjungos šauliai ir partizanai turėjo atrodyti kaip Klaipėdos krašto civiliai gyventojai. Karius reikėjo perrengti, bet daug ką išdavė kariški batai, kariškas žygio ritmas, pagaliau faktas, kad retas sukilėlis mokėjo vokiškai, nors Klaipėdos krašte kiekvienas lietuvis galėjo puikiausiai susišnekėti vokiečių kalba. Susigaudyti Klaipėdos krašte jiems padėjo keli vietiniai vedliai, dėl kurių buvo sutarta iš anksto - tai ir buvo bene vieninteliai vietos gyventojai, iš tiesų dalyvavę „sukilime“.

Žinia pasauliui teigė, kad sukilimą paskelbė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Ant jo manifesto parašyta: sausio 9-oji, Šilutė. Iš tiesų manifestas buvo išvakarėse sukurtas Klaipėdoje, tada surinktos raidės slapta nugabentos į Kauną, ten atspausdintos. Klaipėdos krašte šį ir kitus Gelbėjimo komiteto vardu paskelbtus dokumentus platino sausio 10 d. čia įžengę Jono Polovinsko-Budrio (1889-1964) rinktinės būriai.

Gelbėjimo komitetas esą paskelbė sukilimą iš Šilutės, bet sausio 10 d. vyr. komisaras Klaipėdoje gavo informaciją apie peržengtą sieną prie Kretingos-Bajorų ir prie Tauragės-Lauksargių. Kitaip tariant, ginkluoti būriai pasirodė visai ne Šilutėje. Net kai sausio 11-osios ryte lietuvių Ypatingo paskyrimo rinktinės III grupė, naktį peržengusi sieną prie Žemaičių Naumiesčio-Kulėšų, įsitvirtino Šilutėje, jokio Gelbėjimo komiteto tenai ji nerado. Martynas Jankus ten pasirodė tik sausio 13 d.

Ir iš Klaipėdos visi aktyvesni vietos lietuviai dingo dar operacijos išvakarėse - juk reikėjo sudaryti įspūdį, kad būtent jie čia sukilo.

Kadangi sąjungininkės dar prieš įvykius žinojo apie Lietuvos ketinimus, jau sausio 10 d. Kaune Prancūzijos ir Britanijos konsulai įteikė Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui (1882-1967) protestą. Kitą dieną vyr. komisaras G. Petisné pranešė į Paryžių, kad Bajoruose policija du žmones paėmė į nelaisvę: vienas jų sakė esąs iš Kretingos, kitas - iš Šiaulių. Be to, jie papasakojo, kad prie sienos atvykę traukiniais.

Nuslėpti organizuoto žmonių iš Didžiosios Lietuvos dalyvavimo buvo nelabai įmanoma. Bet sausio 11-12 d. E. Galvanauskas, atsakydamas sąjungininkėms, vis dar tvirtino, kad Kaunas čia niekuo dėtas, galbūt pavieniai civiliai perėjo sieną į Klaipėdos kraštą, bet Lietuvos Vyriausybė ėmėsi veiksmų siekdama šį judėjimą sulaikyti - uždarė sieną. Iš tiesų sausio 16 d. 1-asis pasienio pulkas gavo nurodymą iš Kauno: sudaryti kelis fiktyvius aktus atgalinėmis datomis apie šaulių sulaikymą pasienyje.

Ar planuodama Klaipėdos krašto užėmimą ginklu Lietuvos Vyriausybė derino savo veiksmus su kitomis Europos valstybėmis, ar tai buvo visiškai slaptas vidaus politikos reikalas?

Sunku tai patvirtinti kitais šaltiniais, bet prisiminimai rodo, kad operacijos išvakarėse ministras pirmininkas tarėsi su bolševikinės Rusijos ir Vokietijos atstovais, o Šaulių sąjungos vadovybės atstovai vyko į Berlyną dėl ginklų. Kiti dokumentai lyg ir rodo, kad kažkokių pažadų dėl ginklų buvo davę ir bolševikai, bet jie, matyt, nebuvo įgyvendinti.

Kodėl lietuviai tarėsi su vokiečiais ir bolševikais? Todėl, kad jokių kitų rimtų rėmėjų šiame žygyje lietuviai nelabai ir galėjo tikėtis. Be to, visas tris vyriausybes tuo metu vienijo antilenkiškos nuostatos.

Ar pagrindinės sąjunginės valstybės, tuo metu valdžiusios Klaipėdos kraštą, žinojo apie lietuvių žygį?

Taip, žinojo. Įspėjimų, kad taip gali įvykti, Paryžius gavo dar gruodį. Sausio 6 d. Kaune jau buvo pastebėtas pasirengimas, tad kitą dieną Paryžiui pranešta, kad „grupė militaristų Lietuvoje nusprendė įvykdyti karinį perversmą Mėmelio teritorijoje“. Tą pačią informaciją sausio 7 d. gavo Londonas.

Faktas, kad sąjungininkės buvo gavusios nemažai signalų ir informacijos apie pasirengimą operacijai, iš dalies paaiškina jų greitą reakciją. Jau sausio 9 d., t. y. dar lietuviams neperžengus sienos, Paryžius ir Londonas konsultavosi, ar siųsti į Klaipėdą pastiprinimą - karo laivus ir desantą. Sprendimas dėl to buvo priimtas sausio 11 d., bet laivai, kaip žinome, vis vien atvyko pavėlavę.

Kaip į sėkmingą karinę opraciją 1922-1923 m. reagavo Europos valstybės, ta pati Prancūzija ir Vokietija? Kodėl Lietuvai buvo leista legitimizuoti karinį-politinį aktą?

Vokietija oficialiai protestavo, bet neoficialiai Lietuvos veiksmai ją visai tenkino. Maskva oficialiai sakė, kad tai yra su prancūzais suderintas lietuvių išpuolis prieš vokiečius, o neoficialiai džiaugėsi tuo, kad lietuviai drįso mesti pirštinę sąjungininkėms ir, tiesą sakant, toliau ragino lietuvius nenukrypti nuo šio kurso. Britai jau anksčiau simpatizavo Lietuvai. Nors puikiai žinojo, kas iš tiesų vyksta, operacijos metu į lietuvių veiksmus jie žiūrėjo gana atlaidžiai. Užuot smerkę lietuvius, britai stengėsi juos įspėti vengti komplikacijų - Londonas ragino žiūrėti, kad nežūtų Prancūzijos kariai, nedaryti kitų klaidų, kurias būtų sunku atitaisyti.

Aršiausiai reaguota Prancūzijoje ir Lenkijoje. Abiejose šalyse būta sluoksnių, raginusių pamokyti lietuvius jėga. Bet prancūzai, ir taip pagadinę savo santykius su britais dėl invazijos į vokiškąjį Rūrą, dabar nesiryžo reaguoti į Klaipėdos įvykius vieni. Jiems rūpėjo parodyti lietuviams, kad sąjungininkės reaguoja koordinuotai, kitaip tariant, suderinti veiksmus. O tai padaryti nebuvo lengva.

Sausio 29-31 d. Paryžiuje paskutinį kartą svarstyta, ar nevertėtų lietuvių pamokyti jėga. Britai pasakė: kategoriškai ne. Italai irgi nelabai buvo linkę paremti prancūzų. Tad beliko diplomatinis spaudimas Lietuvai. Bet šiuo klausimu sąjungininkės irgi turėjo nemenką poveikio priemonių arsenalą - pradedant tuo, kad Vilnius jau tikrai buvo pripažintas Lenkijai.

Paryžiuje tikėtasi, kad pavyks Lietuvą įtraukti į derybas ir tada iš esmės primesti Kaunui tą planą, kurį sąjungininkių komisija buvo parengusi 1922 m. pabaigoje: tik tiek, kad Klaipėda, užuot skelbiama Tautų Sąjungos globojama savarankiška valstybe, yra pripažįstama Lietuvai, bet liekama prie reikalavimų užtikrinti uoste Lenkijos interesus ir atverti tarptautinei navigacijai Nemuną.

Be to, Lietuva žengė žingsnius, kurie padėjo sąjungininkėms „išsaugoti veidą“, leido joms į viešumą ištransliuoti žinią, kad lietuviai pasidavė spaudimui ir sąjungininkės atkūrė savo valdžią Klaipėdoje. Nors iš tiesų lietuviai žengė tik „parodomuosius“ žingsnius, Paryžius galėjo viešai paskelbti, kad lietuviai įvykdė visus sąjungininkių reikalavimus, todėl suverenitetas perduodamas Lietuvai.

Paryžiuje galvota, kad 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos sprendimas perduoti suverenines teises į Klaipėdos kraštą Lietuvai yra tarpinė stotelė prieš galutinai sureguliuojant situaciją visame regione. Lietuva suprato, kad ji gauna valdyti Klaipėdą ir, nors derybas dėl Konvencijos pradėjo, jau elgėsi Klaipėdoje kaip visiška suverenė.