Klaipėdos gatvių istorinės atminties kodai

Kai kurių gatvių pavadinimai liko nepakitę nuo XVIII a., liudija apie buvusius amatus, objektus, aplinką, net sodintus augalus, o kitos gatvės laiko verpetuose tapo politinių, ideologinių kovų lauku. Pešamasi dėl gatvių pervadinimo ir dabar.

„Ši tema - labai svarbi, mažai nagrinėta ir viešinta. Žmonės gyvena dešimtmečius kokioje nors gatvėje, bet nežino, kodėl ji taip vadinasi. Pasidomėjus atsiveria įstabios istorinės atodangos, visuomenė labiau integruojama į savo gyvenamąją aplinką.

Gatvių pavadinimai - laikmečių atspindžiai, todėl svarstyti gatvėvardžių pakeitimus reikia ypač atsakingai. Šioje srityje aš pasigendu aiškios metodikos Klaipėdos mieste, nėra tarpinės ekspertų grandies“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) direktorius dr. Jonas Genys.

Asfaltuoti daržai

Uostamiestį tyrinėjęs praeityje žymus architektūros istorikas Jonas Tatoris (1925-2004) dar praėjusio amžiaus pabaigoje rašė, jog senųjų miestų gatvėvardžiai, kaip ir gatvių tinklas, yra reikšmingi kultūros paminklai.

Jie teikia informaciją apie miesto praeitį, ekonominę ir socialinę raidą, buvusias gamtines, geografines sąlygas.

Įdomu tai, jog Mėmelio (Klaipėdos) gatvės ilgai buvo bevardės: XV-XVI a. dokumentuose sklypai nurodomi panašiai, kaip anekdote apie anūkėlio siunčiamą laišką adresu „močiutei į kaimą“: buvo rašoma „ant kalvos“, „kitoje upės pusėje“. Pirmuosius oficialius Mėmelio gatvių pavadinimus (arti 40) randame tik XVIII a. planuose.

„Iki XIX a. beveik visi gatvėvardžiai buvo konkretūs ir logiški. Gatves, kurios išaugo iš tranzitinių kelių, vadino miestų, su kuriais šie keliai jungė Klaipėdą, vardais.

Tos gatvės, kurios išaugo iš dvarų kelių, gavo jų pavadinimus. Nemažai gatvių vadinta amatininkų vardais. Kai kurie gatvėvardžiai atspindėjo gamtinius vietovės pavadinimus, kai kurie - būdingi tik uostamiesčiui“, - 1989 m. rašė J. Tatoris.

Senamietyje bei istorinėje miesto dalyje į šiaurę už Dangės upės rasime kelis šimtus metų niekada nekeistų gatvių pavadinimų. Pavyzdžiui, Daržų gatvė (vok. Gartenstrasse) vardą gavo nuo joje kadaise buvusių miestiečių daržų, ir tai yra kodas.

„Vien išlikęs archajiškas gatvės pavadinimas, net nevarčius istorinių knygų, mums jau sufleruoja tam tikrą informaciją“, - pastebėjo dr. J. Genys.

Daržų gatvė primena apie kadaise mieste buvusią svarbią, populiarią ir, deja, išnykusią kultūrą kiemuose veisti sodus, formuoti želdynus, daržuose auginti įvairias vaistažoles, prieskonines žoleles, tad gatvė simbolizuoja tam tikrą epochą, senojo miesto dvasią. XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pr. tarp namų, erdviuose kiemuose užveisti sodai buvo kultūros dalimi.

Kalvių, Kurpių, Kepėjų, Mėsininkų, Skerdėjų, Vežėjų ir kitos su amatais susijusios gatvės - aiški nuoroda, kokių profesijų žmonės jose dirbo. Didžioji, Mažoji Vandens (čia buvo Dangės upės atšakos), Aukštoji g. atspindi buvusius gamtinius vietovės ypatumus.

Apie tai, kad klaipėdiečiai mėgo šalia gatvių sodinti medžius (kaštonus, beržus, alyvas) ir gėles (rožes, levandas, tulpes), liudija išlikusios Gluosnių g., Beržų g. O Tilžės g. sufleruoja, kad jos pavadinimas kilęs nuo kelio į Tilžę.

Dvarų vardais pavadintos į juos vedančios ar vedusios Rumpiškės, Joniškės, Butsargių gatvės.

Ypač saviti yra tik uostui būdingi gatvių pavadinimai, galintys net suklaidinti, bandant iššifruoti jų kilmę. Pavyzdžiui, Bokštų g. nesusijusi nei su bažnyčių, nei su kitokiais mūriniais bokštais: ji vokiškai vadinosi Baakenstrasse, o bakenai - tai buvę aukšti metaliniai bokštai, skirti laivams, jų vedlinės.

Buvo Klaipėdoje ir Virvininkų (dab. Gintaro), Grandinių g. Išsitrynė Malūnų Pylimo (vok. Mühlendammstrasse) gatvės kodas, nes ji vedė prie nuo XVI a. stovėjusio malūno (šalia Malūno tvenkinio), ir dabar ši gatvė vadinama nieko bendro su bangomis neturinčiu Bangų g. vardu.

Pievų Tako gatvėje (vok. Wiesenquerstrasse, 1903 m.) nebėra pievų nė kvapo, bet apie jas liudija išlikęs pavadinimas. Beje, greta esanti rašytojo Juliaus Janonio g. (pavadinimą gavo pokariu) vadinta Pievų g.

Dalis gatvėvardžių - istorijos suflerių išnyko plečiantis uostui ar keičiant gatvių pavadinimus: pavyzdžiui, Balasto g.

Ji įdomi tuo, jog taip vadinta pagal marių krantą (maždaug ties Sankryžos g.) XIX a. pirmoje pusėje suplanuota gatvė - aikštė, kur iš burlaivių iškraudavo arba pakraudavo balastą (jis buvo reikalingas burlaivių stabilumui palaikyti, kai jie plaukdavo tušti).

Apie smėlio pustymus liudijo Didžioji ir Mažoji Smilties g., tačiau išliko Smilties Pylimo gatvės pavadinimas (vok. Sandwehr Strasse: „Sand“ - smėlis, „Wehr“ - gamyba, užtūra).

Virsmų karuselė

Labai įdomu panagrinėti su žymiomis asmenybėmis susietų gatvėvardžių kaitą. Ir šioje Klaipėdos istorijos atkarpoje susiduriame su neįtikėtinais virsmais, persmelktais kontroversijų.

Keičiant iškabas daugiausia darbo būta reprezentacinėje uostamiesčio Liepų g. XVII-XVIII a. čia buvo Žąsų turgus, o nuo XIX a. prasideda tikra pavadinimų kaitos karuselė.

Iš pradžių gatvė pavadinta Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III sąjungininko Rusijos caro Aleksandro I vardu (vok. Alexanderstrasse). Ji pradėta užsodinti liepomis, paversta bulvaru.

Lietuvai 1923 m. prisijungus Klaipėdos kraštą carinis šleifas dingsta, ir gatvė pervadinama Liepų vardu. Trumpam: jau 1935 m. ji virsta pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos alėja. Ketveriems metams.

Nacistinei Vokietijai okupavus miestą 1939 m. jau puikuojasi Adolfo Hitlerio vardo iškaba. Po 1945 m. Tarybų Sąjungos okupacijos nacių vadą keičia bolševikų literatūros etalonas Maksimas Gorkis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metais (1988-1989 m.) grąžinamas Liepų g. vardas.

Istorikas, Klaipėdos universiteto prof. Vygantas Vareikis pastebėjo, kad ideologija persmelkta gatvėvardžių gausa ypač pasižymėjo sovietinis periodas.

„Nei po 1923 m., nei po 1939 m. nebuvo imtasi masiško gatvių pervadinimo, tačiau sovietiniais laikais šis reiškinys tapo ideologine politika. Miestas kartu su senuoju gatvių tinklu po Antrojo pasaulinio karo labai pasikeitė, buvo kuriama nauja infrastruktūra.

Atsiranda visokiausių komunistinės ideologijos atstovų, karinių vadų, admirolų vardai, visiškų anachronizmų, nesusijusių nei su Klaipėdos istorija, nei su jos kraštu“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

Lietuvaičiai 1923-1939 m. pervadino vos vieną kitą gatvę bei naudojo dvikalbes (vokiečių ir lietuvių) lenteles, o po Klaipėdos anšliuso lietuviški pavadinimai tiesiog dingsta (nukabinami).

Be A. Hitlerio, randasi keletas nacistinių veikėjų įamžinimo elementų, ir čia susiduriame su dar viena svarbia miesto arterija - Herkaus Manto g. XVIII a. ji vadinosi Ilgąja (vok. Langestrasse), nuo 1840 m. šimtą metų vadinta Liepojos g. (vok. Libauerstrasse), nes vedė į šį Latvijos miestą.

1940 m. gatvė tampa nacistinės Vokietijos reichmaršalo Hermanno Göringo gatve. Po karo - Montės gatve, ir prūsų sukilėlių vado Herkaus Manto vardas nebedingsta.

Žymioji Turgaus g. Pavadinimas nekito nuo XIX a. iki anšliuso: vokiečiai pervadino smogikų sukarintos organizacijos SA (vok. Sturmabteilung) garbei (vok. Strasse der SA). Atėjo sovietiniai laikai, ir SA gatvė virto rašytojo Petro Cvirkos gatve, o istorinis pavadinimas grąžintas Sąjūdžio laikais.

Dabartinė Tiltų gatvė vadinama taip pat kaip ir XVIII a., bet XIX a. ji puošėsi Prūsijos karaliaus (ir ikoninės karalienės Luizės vyro) Friedricho Wilhelmo III vardo lentele.

Smetonmečiu ši gatvė turėjo du pavadinimus: minėtą vokiškąjį ir lietuviškąjį Laukininkų g. (nes vedė į laukus pietinėje miesto dalyje, kurioje gyveno nuosavus ūkius turėję laukininkai; gatvė galėjo būti pavadinta ir dėl Laukininkų bažnyčios). Po Antrojo pasaulinio karo ši gatvė tampa Pergalės gatve.

Sovietinis raugas

Panagrinėti sovietmečiu dirbtinai sukurtų (ir pervadintų) gatvių, neturinčių nieko bendro su Klaipėda, tinklą nebuvo taip paprasta, nes nepavyko gauti jokio išsamaus tų laikų Klaipėdos turistinio žemėlapio. Teko remtis senomis telefonų ir turistinėmis knygomis, J. Tatorio medžiaga.

Dabartinės kompozitoriaus Stasio Šimkaus (buv. Palangos g., vok. Polangenstrasse) ir vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (Klaipėdos senamiestyje stovėjo Kantų šeimos namas) gatvės buvo vadintos vienu heroizuotos sovietų partizanės Marytės Melnikaitės vardu.

Kretingos gatvė turėjo 16-osios divizijos (propagandiniais tikslais suformuota „lietuviškoji“ šaulių divizija, neva pirmoji 1945 m. sausio pab. įžengusi į Klaipėdą ir ją „išvadavusi“) gatvės pavadinimą.

Ramioji g. vadinta pirmojo pasaulyje kosmonauto Jurijaus Gagarino vardu, Puodžių gatvė pervadinta į vieno iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų Vinco Kapsuko, dabartinė Vilties (buv. Alternbergo) - Lenino gatvės vardu.

Sovietmečiu Klaipėdoje atsirado Raudonosios armijos (dab. Šaulių g., egzistuojanti tokiu pavadinimu nuo XX a. pr.), žymiausio XVIII-XIX a. pr. rusų laivyno vado, admirolo Fiodoro Ušakovo, XIX a. rusų admirolo Pavelo Nachimovo, rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio ir kt. nieko bendro su mūsų uostamiesčiu neturinčių rusų veikėjų gatvės.

1992 m. Klaipėdos telefonų knygoje randame įvardytus pakeitimus: mitinio Antrojo pasaulinio karo didvyrio (krūtine uždengė vokiečių kulkosvaidininko ambrazūrą) Jefimo Belinskio gatvė pervadinta į Sodų g.

Metodikos trūkumas

Senųjų, pervadintųjų ir naujųjų gatvių pavadinimų tema - išties plati, ir viename straipsnyje neįmanoma visko aprėpti. Pabaigoje galima paminėti, kad pervadinimai tęsiami ir dabar: tuo užsiima Klaipėdos miesto Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija (tvirtina miesto Taryba).

Jos pirmininkas, uostamiesčio vicemeras Arvydas Cesiulis „Vakarų ekspresui“ sakė, kad besikreipiančių asmenų yra nemažai.

„Bet negalima imti ir pervadinti gatvės “lydekai paliepus, man panorėjus„ principu. Kartais neužtenka istorinio pagrindimo, atsižvelgiama ir į praktinius dalykus: pervadinti gatvę kainuoja didžiulius pinigus ir Savivaldybei keičiant iškabas, ir gyventojams, iš naujo perregistruojant turtą ir pan.

Prasidėjus Rusijos-Ukrainos karui vis norima panaikinti Rusijos sąjungininkės Baltarusijos miesto Mogiliovo gatvę, ir mes jau gavome apie 700 žmonių parašų, prieštaraujančių šiai idėjai.

Arba ateina jaunuolis ir siūlo Danės gatvę pervadinti senuoju karalienės Luizės vardu, tačiau komisija nepritarė dėl įvairių priežasčių. Viena jų - nepatogumai gyventojams ir principas, jog jei galima nekeisti, geriau taip ir daryti“, - teigė A. Cesiulis.

Tačiau kai kurie siūlymai virto kūnu: Įgulos g. sugrąžintas Mėmelyje gimusio buvusio jo burmistro ir kaip „vėtrungių tėvas“ labiausiai pagarsėjusio Ernsto Wilhelmo Beerbohmo pavadinimas.

Tiesa, žmonėms sunku jį ištarti... Greičiausiai Tauralaukyje esanti Artojų g. bus pervadinta į vienintelio tarpukario Lietuvoje iš Mažosios Lietuvos kilusio ministro (užsienio reikalų) Dovo Zauniaus vardu.

Vis dėlto dr. J. Genys pasigedo metodiškumo šiuo klausimu, esą trūksta tarpinės grandies tarp siūlymų iniciatorių ir minėtos komisjos.

„Turėtų būti aiškus sąrašas asmenų, kurie suskirstyti į svarbiausius, svarbius, mažiau svarbius Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos kontekste. Vieniems gal užtenka atminimo lentelės, o kitiems reikia gatvės, skvero.

Turėtų būti ekspertų komisija, kuri iki pateikiant klausimą komisijai jau suformuluotų, ar jis apskritai svarstytinas, jei taip - kokiu lygiu, nes komisija - ne ekspertai, ten dirba tik du profesionalūs istorikai“, - svarstė jis.