„Biblinis tvanas yra didžiulis Žemės apvalymas, bet jis gali vykti ir individualiu lygmeniu. Tikslas toks, kaip skaistykloje - priimti savo nuodėmes, suvokti jas, atgailauti ir apsivalyti. Apsivalymas gali įvykti tik atviromis akimis sutinkant savo šešėlius“, - sako spektaklio režisierius Adomas Juška.
„Vakarų krantinėje“ vanduo telkšo scenoje. Kokią reikšmę jis turi?
Vanduo yra stichija, pirmykštė materija. Vanduo yra viskas. Vanduo gali būti veidrodis, gali būti vieta nuskęsti ir apsivalymo vieta. Beveik kiekvienoje spektaklio scenoje jis atlieka kardinaliai kitą funkciją.
Kai brendi per purviną vandenį, jei per jį bėgi, kažko jame ieškai, jei esi kiaurai peršlapęs ir negali išsidžiovinti - tai tave veikia fundamentaliai, keičia tavo būseną. Iš komfortiškos būsenos į pirmykštę. Gal neįvyksta visiškas asmenybės apnuoginimas, bet kažkokios durys tikrai praveriamos.
Viską kūrėme ant vandens, be jo spektaklio negaliu įsivaizduoti. Vien tai, kad stovėdamas drumstame vandenyje nematai savo kojų, yra labai svarbu. Pjesėje yra V. Hugo citata: „Jis stabteli susivokti. Dirsteli sau į pėdas. Jo pėdos pranykusios.“ Tai - absoliutus nesaugumas ir pasimetimas.
Gal galite papasakoti apie „Vakarų krantinės“ veiksmą?
Viskas prasideda nuo to, kad turtingas makleris Morisas Kochas (akt. D. Meškauskas) atvažiuoja žudytis, jis ieško vietos, kurioje galėtų be pėdsako išnykti iš šio pasaulio, tad išsirenka, jo nuomone, labiausiai apleistą vietą ir joje bando skandintis. Bet kai nuo krantinės įšoka į vandenį, jį ištraukia nepažįstamasis.
Paaiškėja, kad toje iš pažiūros apleistoje vietoje gyvena žmonės. Jie Kochui pareiškia, kad čia žudytis negalima, jie nenori, jog atvažiuotų policija, o atvažiavusi rastų ne tik lavoną, bet ir juos.
Ši krantinė - savitas mikropasaulis, su savo tvarka ir įstatymais. Spektaklyje vyksta įdomi inversija, prie krantinės atvažiavęs turtuolis Kochas su savo padėjėja Monika (akt. R. Idzelytė) tampa silpnaisiais - toje vietoje jie neturi jokių teisių, net teisės numirti.
Kocho atvykimas suardo nusistovėjusią tvarką?
Taip, jis yra žiežirba, nuo kurios užsiliepsnoja visi gaisrai. Jis toje skurdžioje aplinkoje pradeda mėtytis prabangos daiktais - čia „Rolexas“, „Jaguaras“, „Diuponas“. Visa krantinės mikropasaulio sistema su savo vertėmis supurtoma ir tie daiktai, net žiebtuvėlis, įgauna beveik relikvijų vertę.
B. M. Koltèso pjesėje vaizduojama visuomenės periferija, kaip jūs apibūdintumėte šią erdvę, kokios jos sąlygos?
Man įstrigusi José Ortegos y Gasseto mintis, kad žmogaus būklę galima suprasti pasitelkus sudužusio laivo įvaizdį - tu esi atvirame vandenyne, bandai išsilaikyti jo paviršiuje. Tokia yra žmogaus egzistencija ir, kad tą prisimintum, reikia tam tikro nesaugumo ir nepatogumo. Patogios sąlygos atbukina receptorius.
Pjesėje - aštuoni personažai. Kaip sekasi scenoje užtikrinti jų lygiavertiškumą, jei vienas iš personažų (Abadas) net neturi jokio teksto?
Į personažus galime žiūrėti kaip į savotišką visuomenės pjūvį - kiekvienas atstovauja savitam visuomenės sluoksniui, savitam privilegijuotumo ar marginalizacijos laipsniui.
Bet taip pat jie nėra tik tipažai, tai - savarankiški, žmogiški, įdomūs veikėjai.
Visų personažų istorijos - vienodai svarbios. Kurti spektaklį pagal tokią medžiagą sunku.
„Vakarų krantinė“ yra hibridas tarp pjesės ir romano. Autorius skaitytojams tekste įrašė tris monologus, jie skirti personažams, turintiems mažiausią vystymą, Rodolfui (akt. I. Reklaitis), Abadui (akt. M. Nkenda) ir Fakui (akt. L. Luotė). Kai kuriuos naudosime ir spektaklyje.
Beje, Abado personažas labai įdomi ir nelengva užduotis. Norisi išlaikyti per jį pateikiamą labai gražią B. M. Koltèso idėją, kad tyla yra pranašesnė už žodžių gausą, nes kalbėdamas žmogus gali meluoti, išduoti save.
Pjesės personažų santykių tinklas, sumegztas iš labai skirtingo likimo asmenybių, akivaizdžiai nurodo savitarpio supratimo, susikalbėjimo temą. Kaip ją matote atsiskleidžiant „Vakarų krantinėje“?
Spektaklis kelia klausimą, kiek galime susikalbėti su kitu žmogumi. Jei tas žmogus labai skiriasi nuo mūsų, turėsime iliuziją, kad bendraujame, bet mūsų kontaktas gali būti labai paviršinis. Koks gali įvykti susikalbėjimas tarp turtuolio ir vargšo, tarp vietinio ir imigranto be dokumentų, tarp grobuonio ir aukos?
B. M. Koltèsui svarbus yra vertybinis klausimas - kiekvienas iš mūsų turime savo norus ir troškimus, bet jie priklauso nuo sistemos, kurioje užaugome ir pagal kurios taisykles gyvename.
Tie patys žodžiai skirtingose situacijose gali reikšti visai skirtingus dalykus. Ar tikrai sugebame suprasti vienas kitą kalbėdami? Kiek mes iš tikrųjų siekiame pažinti žmogų, kuris skiriasi nuo mūsų? Savo gyvenime dažnai nekeliame šių klausimų, juk negalime nuolat viskuo abejoti, bet teatras - puiki proga naujomis akimis pažiūrėti į dalykus.
INFORMACIJA Bernardo-Marie Koltèso „Vakarų krantinės“ premjera įvyks rugsėjo 8-9 dienomis Klaipėdos dramos teatre. Spektaklio režisierius Adomas Juška, B. M. Koltèso pjesę į lietuvių kalbą vertė Akvilė Melkūnaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Vygintas Kisevičius, šviesų dailininkas Julius Kuršis, vaizdo projekcijų meninis pastatymas Kornelijus Jaroševičius, kostiumų dailininkas Džiugas Rumbutis. Spektaklyje vaidina Eglė Barauskaitė, Renata Idzelytė, Laurynas Luotė, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Igoris Reklaitis, Donatas Želvys, Michaël Nkenda.
Žmonių santykiai vaizduojami kaip turgus, kur deramasi, perkama, parduodama. Prasideda žūtbūtinė kova už būvį, už savo norų ir troškimų išpildymą.
Rašyti komentarą