Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (683)

Apie Aldonos ir Antano Donelų dukrų - Ritos ir Vilmos - gyvenimus rašyta ankstesnėse Donelų šeimos sagos dalyse. Šiandien bandysime priartėti prie Loretos Donelaitės-Laurinaitienės likimo. Kaip minėta anksčiau, ji, gimusi Smiltynėje, joje ir tebegyvena. Nors jos gyvenimo laisvę gerokai ūžaujantys vėjai panešiojo. Ir perkūnai bandė trankytis.

Kvepiantys penicilino buteliukai

Skirtingai nuo sesių, paėjusių žemės ūkio ir pedagogikos takais, Loreta toli nesidairė - stojo į Klaipėdos medicinos seserų mokyklą.

„Nors ir keista, bet tyro oro Smiltynėje augau sirgdama plaučių ligomis. Tai mokyklos felčerė Danutė Paulikienė penicilino suleisdavo. Švirkšto dūriams prikalbindavo pažadėjusi padovanoti penicilino buteliuką. Turėjau visą kolekciją. Penicilino kvapas man patiko. Ir felčerės darbas žavėjo. Tad nuo kokios septintos klasės svajojau apie medicinos sesutės darbą. Svajonės juk pildosi - baigiau Juozo Kupčinsko medicinos mokyklą Klaipėdoje“, - pasakojo p. Loreta, pasirinkusi medikės profesiją.

Man tos medicinos seserys, gailestingosios sesutės, iki šiol skamba tarsi muzika, kai jas, neabejoju, biurokratai pervardino slaugytojomis. Gal esmė ir teisinga, bet kur pradingo - gailestingosios, mielaširdingosios - tokiais epitetais lydėtos gal nuo viduramžių?

Ir kiek pasaulio įžymybių, pradedant princesėmis, caraitėmis, žengė į karų laukus, marų siaubiamus miestus ir kaimus bandyti gelbėti myriop pasmerktus žmones. Jie tai vertino. Užtat vadindavo gailestingomis, mielaširdingomis. Ir tai joms buvo visai ne dėl materialinių išskaičiavimų pasirinktas kelias. Dažnai tos gailestingosios, mielaširdingosios būdavo vienuolių luomo - tarnystė Dievui ir žmonėms.

Truputį nuklydau. Bet Loretos, žinoma, išsiteiravau, kodėl ji rinkosi medicinos sesers takelį...

Kai Lietuvoje papūtė permainų vėjai, ji jau dirbo anesteziste Jūrininkų ligoninėje. O jos, iki galo nebaigtos statyti, likimas pakibo ant plauko. Permainų vėjai „išmušė“ statybų finansavimo pamatus. Užtat atsivėrė langai ir durys į pasaulį.

Kas ten, už tos „geležinės sienos“? - panūdo įsitikinti ir Loreta. Išvažiavo dirbti ir gyventi į JAV. Ir nemažą „šmotą“ - 15 m. dirbo ten. Žinoma, ne pagal sukauptas žinias ir patirtį. SSRS įgyti diplomai nei JAV, nei kitose pasaulio valstybėse negaliojo. Pasiekti legalios kvalifikacijos, prilygstančios turimai, misija buvo beveik neįmanoma. Nei Loretai, nei „žaliakortininkams“, nei vienokiu ar kitokiu būdu į JAV išslydusiems iš už „geležinės uždangos“.

Loreta į JAV išvažiavo su turistine viza dešimčiai metų.

Smiltynės pradinės mokyklos pedagogų „muštrą“ patyrė ir Aldonos su Antanu Donelų vyresnėlė Loreta. Šokti mokyklos ansambliuke buvo didelė garbė.

"Paskata buvo, žinoma, ekonominė. Maniausi padirbėti pusmetį, gal metus, o įstrigau penkiolikai metų. Išauginti vaikai jau gyveno savo gyvenimus: sūnus buvo sukūręs savo šeimą, duktė mokėsi aukštojoje.

Beje, sūnus sielvartavo dėl mano pasirinkimo išvykti. Gal po pusmečio pajutau, kad Smiltynėje likęs vyras pradėjo tolti. Atstumas yra didelis išbandymas. Mudu to egzamino neišlaikėme", - apgailestavo p. Loreta.

Ji dabar gyvena tame pačiame Smiltynės name, kaip ir sesuo Vilma Donelaitė-Gvozdevienė.

Lankydamasi Smiltynės 18-ajame name, buvusioje Miškų ūkio kontoroje, išsiteiravau ir apie Donelų dukterų likimus. A. Donelienė, daugelį metų dirbusi ūkio buhaltere, išdidžiai pareiškė turinti aštuoniolika atžalų. Jas ir laikanti didžiausiu užgyventu turtu. Bet apie tuos turtus - tęsinys kitą savaitę. Kur išsibarstė Smiltynėje gimusių, brendusių seserų Loretos, Ritos ir Vilmos vaikai?

Nors buhalterių Donelų dukterys augo trise, bet draugių irgi reikėjo. Viena geriausių Loretos draugių buvo Marytė. Loretos Donelaitės - LAURINAITIENĖS archyvų nuotr.