Kęstutis Balčikonis apie Klaipėdos genius loci, fluxus ir antifluxus

Pristatant Kęstutį Balčikonį iš pradžių reikėtų pasakyti, kad jis yra žymaus dailininko, Lietuvos dailės instituto profesoriaus Juozo Balčikonio (1924-2010) ir talentingos scenografės Reginos Songailaitės-Balčikonienės sūnus, kolegų nepralenktas batikos meistras.

Žinomiausias jo kūrinys 88 kv. m batikos darbas „Vytis saulės spindulių fone“, sukurtas pagal skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 m. monetoms sukurtą Vyčio atvaizdą, jau trisdešimt metų puošia Seimo salę. Čia jis buvo iškilmingai pakabintas vietoje sovietinio LTSR herbo paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.

K. Balčikonis buvo vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, gynusių ir saugojusių tuometinę Aukščiausiąją Tarybą, vėliau apie devynerius metus tarnavo Lietuvos savanorių kariuomenėje. Jo kūrybinių darbų yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Ką jūs kuriate dabar?

Dailininkui pensijos nėra, bet man sunku viską susiorganizuoti. Stengiuosi, kad mano kūriniuose būtų siužetas, bet mėgstu kurti ir abstrakcijas, ir marinistinius peizažus. Nemėgstu tik portreto žanro. Manau, kad jis - ne man. Šiuo metu kuriu daugiausia abstrakcijas su tam tikrais ženklais.

Apie ženklus būtų ilga kalba. Manau, kad baltų ženklai yra tos pačios runos, kuriomis senojoje Europoje buvo kalbama.

Ekskursiją „Anti-fluxus“ po Klaipėdos senamiestį dailininkas Kęstutis Balčikonis pradeda grodamas lūpine armonikėle. Jurgos PETRONYTĖS nuotr.

Visai neseniai pradėjau dalyvauti pleneruose su landšafto architektais, dalyvavau tapybos plenere Bitėnuose. Gavau paramą - tai sukūriau darbą „Angelo ir demono konfliktas“ parodai „Vakarų vėjai“.

Kiek seniau sukūriau darbą su Perkūnu festivaliui „Mėnuo Juodaragis“.

Man nėra didelio skirtumo tarp pagonybės ir krikščionybės. Kiekvienoje pusėje yra lazdos perlenkimų. Man atrodo, kad Perkūnas yra ne dievas, o vienas iš angelų.

Manau, kad visas žmonijos gyvenimas yra ėjimas į santykį su vieninteliu Dievu. O dvasių gali būti daug.

Viena mylimiausių Kęstučio Balčikonio kūrybos temų - marinistinis peizažas. Asmeninio albumo nuotr.

Turite savo svarbius ritualus?

Darau gydomąją mankštą, kurią suderinu su malda. Mano malda nėra labai konkreti. Mano močiutės viena sesuo buvo vienuolė. Ji man aiškino, kad malda - tai pokalbis su Dievu. Nežinau, ar mano malda yra pokalbis, ar ne, bet taip įsivaizduoju.

Aš dažnai laikausi taisyklių, nors nežinau, kodėl. Bet iš kitų nereikalauju, kad jie taisyklių laikytųsi.

Taisykles sukuria visuomenė, hipiai jų nepaiso. Minėjote, kad pats save hipiu laikote.

Vadinčiau tas taisykles moralės normomis. Pavyzdžiui, „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų“.

Neseniai buvo jūsų gimtadienis. Kaip paminėjote?

Aš nešvenčiu savo gimtadienio. Ta proga nuvažiavau į Neringą, Palangą susitikau su brangiais žmonėmis.

Kęstučio Balčikonio tekstilės ir grafikos darbai įprasmino ne vieną reikšmingą šalies vietą.

Ar gido veikla jums kaip profesija, saviraiška ar pramoga?

Aš turiu daug profesijų. Viena iš jų - gido veikla, bet iš tiesų ji - daugiau nei pramoga. Mano pirma profesija yra dailininkas, antra - jūrininkas. Daug esu jūrai ir dėl jūros atidavęs.

Daug kur esu gyvenęs, net tokiuose dideliuose miestuose kaip Čikaga, tačiau manau, kad mano vieta yra Lietuvos pajūris ir dar man labai artima yra Žemaitija. Aš užaugau Kartenoje, gyvenau Melnragėje, Palangoje, dabar - Kalotėje, man labai patinka Klaipėdoje, bet prie vietos neprisirišu.

Laive man taip pat labai patiktų gyventi, bet laive žiemą šalta ir nėra galimybės kurti.

Esu nomadas, vadinu save valkata. Beje, mano bičiulis alpinistas Paulius Normantas taip pat save valkata vadino. „Bomžai“ - ne valkatos, nes jie labai prisirišę prie vietos. Kiekvienas turi savo konteinerį. Aš neturiu.

Kas nulėmė tokį jūsų gyvenimo būdą?

O kas jūsų lemia? Niekas nežino. Toks esu.

Kodėl jūsų ekskursija yra „Anti-fluxus“ o ne „fluxus“?

Paklausykite „Fluxus manifesto“, kurį Jurgis Mačiūnas parašė 1967 m. (hipių laikais):

„Išvalyti pasaulį nuo buržuazinio silpnumo, “intelektualios„, profesinės ir komercializuotos kultūros. IŠVALYTI pasaulį nuo mirusio meno, imitacijos, dirbtinio, abstraktaus, iliuzionistinio meno. IŠVALYTI PASAULĮ NUO “EUROPANIZMO„! SKATINTI REVOLIUCINIUS POTVYNIUS MENE. Išaukštinti gyvąjį meną, antimeną, iškelti NEMENIŠKĄJĄ REALYBĘ, kad ją suprastų visi žmonės, o ne tik kritikai, diletantai ir profesionalai. Kultūrinius, socialinius ir politinius revoliucionierius suburti į vieningą frontą bendriems veiksmams.“

Ar jums neprimena skambaus šūkio „Visų tautų proletarai vienykitės!“?

J. Mačiūnas dar siūlė sudeginti „Moną Lizą“, bet aš to nedarysiu. Sudeginčiau šitą manifestą, bet ir to nedarysiu, nes po to reikės vėl jį spausdinti kitai ekskursijai.

1967 m. aš buvau nepilnametis, tada gal viskas kitaip atrodė. Dabar esu prieš „fluxus“.

Nematau jokio „fluxus“ šiuolaikiškumo. „Fluxus“ yra tokia seniena, kurią reikėtų išmesti.

Ponas Landsbergis pritarė, nes J. Mačiūnas buvo jo klasės draugas. Bet J. Mačiūnas iš tiesų tais laikais nedarė nieko, kas nebūtų uždrausta Sovietų Sąjungoje. Jeigu tais laikais tai, ką darė, buvo priimtina, ar tai gali būti progresyvu šiais laikais?

Todėl mano ekskursija yra „antifluxus“.

Kęstučio Balčikonio kūrinys „Krašto dvasia“ sukurtas plenere Bitėnuose. Petro SKUTULO nuotr.

„Anti-fluxus“ ekskursiją pradedate grodamas lūpine armonikėle. Kodėl?

Mano senelis nuo 1925 iki 1930 metų gyveno Klaipėdoje, mokėsi konservatorijoje, grojo lūpine armonikėle, mokėjo septynias kalbas.

Kai aš mažas buvau ir mane į Klaipėdą atsiveždavo, daug pasakodavo apie praeitį.

Senelis sakė, kad prieš karą grįstomis gatvėmis važinėdavo dviračiu ir grindinys buvo taip sudėtas, kad riedėdavo kaip per asfaltą. Pasak istorikų, to senojo grindinio per visą Klaipėdą gal 20 procentų belikę.

Tiek pat procentų manyje yra to senelio kraujo, bet dvasia jis man buvo artimiausias.

Kaip jums atrodo, Klaipėda yra „fluxus“ ar „antifluxus“ miestas?

Klaipėda yra labai „fluxus“ miestas, bet ne gerąja prasme. Kiek kartų Klaipėda degė? Daug kas mėgsta kalbėti apie vokišką architektūrą Klaipėdoje, bet jos nėra.

Viduramžiais, kaip buvo pastatyta Mėmelburgo pilis ir aplink ją kūrėsi aptarnaujantis miestelis, žemaičiai ją vidutiniškai kas penkerius metus sudegindavo. Nors tada dar degtukų nebuvo.

1852-1854 metais visą miestą nusiaubė gaisras, po kurio viskas buvo atstatyta. Apie kokią seną vokišką architektūrą galima kalbėti?

Galiausiai miestas buvo tragiškai subombarduotas Antrojo pasaulinio karo metu.

Galime kalbėti nebent apie miesto gyvybingumą, nes jis nuolat atstatomas.

Už tai, ką turime dabar, galime dėkoti tik buvusiam Vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui, kuris sukvietė architektus, dailininkus ir pasakė: „Atkurkite senamiestį.“ Atkurtas jis kitoks, nei buvo prieš karą.

Prieškariniame europietiškame senamiestyje, nes čia nebuvo daug tikrų vokiečių, o daugiau škotų, olandų, protestantų vokiečių iš Austrijos ir darbo liaudies: kuršių, žemaičių, nebuvo gražios architektūros kaip Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, nes Mėmelis buvo pakraščio miestelis.

Tai, ką turime Klaipėdos senamiestyje dabar, yra atkurta pagal seną pavyzdį, imitacija.

„Fluxus“ skelbė, kad reikia naikinti viską, kas sena ir kurti nauja. Klaipėdoje buvo stengiamasi imituoti senovę, išskyrus kai kuriuos elementus. Pavyzdžiui, gatvelės praeityje buvo siauros, vos pravažiuojamos, jokių skverų nebuvo, vos vežimas su vežimu prasilenkdavo.

Pietinė Klaipėdos dalis yra „fluxus“. Ten viskas nauja ir visiems viskas aišku ir suprantama.

„Fluxus“ ideologija skelbė, kad pinigai - blogis. Ką jūs apie tai galvojate?

Kai neturiu pinigų, man yra blogai. Daug ko man trūksta, bet labiausiai trūksta gero užsakymo, kad uždirbčiau pinigų tiek, kad pabaigčiau tvarkyti savo burinę valtį. Taip norėčiau pusę metų ant marių gyventi.

Jūsų ekskursijos kontekstas - meninis. Stabtelime prie populiarių meninių miesto akcentų, pasakojate ir apie jų autorius. Kuris kūrinys jums labiausiai patinka?

Regimanto Midvikio skulptūra „Katinas džentelmeno veidu“. Manau, kad tai - geriausias jo kūrinys.

Arvydas Juozaitis savo knygoje „Klaipėda - Mėmelio paslaptis“ iškelia įdomų klausimą: „Kas yra Klaipėdos genius loci (vietos dvasia)?“ Madrido yra Don Kichotas ir Sanča Panča, Atėnų - deivė Atėnė, Kopenhagos - Undinėlė. O Klaipėdos? Gal Mažvydas, Herkus Mantas, Ieva Simonaitytė. Dažniausiai genius loci nėra istorinė asmenybė, bet jis turi turėti įvaizdį, surištą su ta vieta.

Aš manau, kad „Katinas džentelmeno veidu“ yra Klaipėdos genius loci.

Koks gyvūnas išgyvens mieste po gaisro? Tik katinas.

Kaip buvo atkuriama Klaipėda pokario metais? Sako, kad vietinių čia buvo likę nuo 8 iki 11 žmonių. Aš manau, kad buvo daugiau, bet nesiskelbė, nes bijojo. Privežė tarybinių aktyvistų, kriminalinių elementų iš Rusijos. Buvo ir lietuviškas neginkluotas pogrindis, kurio nariai padirbinėjo dokumentus.

Pagal išnaikintų ar pabėgusių iš šio krašto žmonių dokumentų pavyzdžius buvo daromi tikri dokumentai ir dalinami žmonėms, kurie buvo pabėgę iš lagerio, tremties, išėję iš miško buvę partizanai, kurie neturėjo sveikatos.

Mano tėvo pusbrolis, buvęs partizanas Bronius Pečeliūnas taip tapo Jonu Kalvaičiu. Ukmergėje jis buvo baigęs Mokytojų seminariją, o gavo padirbtą Pedagoginio instituto diplomą, su kuriuo atvyko į Klaipėdą. Mokytojo darbo jis tada negavo, tik statybininko, bet galėjo ramiai gyventi, tik su niekuo iš praeities negalėjo bendrauti. Vėliau jis išvyko į Švėkšną ir tapo mokytoju, vėliau net nusipelniusiu mokytoju.

Tokių žmonių Klaipėdoje buvo daug. Dėdė pasakojo, kad net savo rinktinės vadą Klaipėdoje matė, tačiau prasilenkdavo gatvėje kaip nepažįstami žmonės džentelmeno veidais.

Dar man patinka Algirdo Boso skulptūra „Bokštas“. Ji vaizduoja miesto gyvenimą, kuriame yra karalienių, pažų, juokdarių, katinas džentelmeno veidu, yra meilės laiškų, kuriuos neša karveliai, poezijos ir pinigų... Daug ką šiame bokšte galima įžvelgti, tačiau pakelkite akis į viršų ir pamatysite, kad ant bokšto tupi drakonas. Tai laikas, kuris viską praryja.