Kas paveldės Klaipėdos krašto lietuvininkų palikimą

„Jie būdavo kepimo milteliais iškildinti, aguoniniai, gliumziniai, keksai, kokį tik nori pašmekiuot gali“, – šišioniškių tarme, į kurią per šimtmečius įsigėrė vokiški skoliniai, iš vaikystės atsimena Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė, etnologė Indrė Skablauskaitė.

Viešint pas senelius žemaičius Saugų kaime, sekmadieniais tų gardėsių atnešdavo tantės – kaimynės lietuvininkės. Iš jų nejučia perėmė tarmę, o pyragai buvę visai kitokie, nei iš Švėkšnos močiutės parvežtas žemaitiškas – paprasta balta bulka...

Nors taip pat užaugo žemaičių šeimoje, lietuvininkų tarmės ir pasaulio skonį prisimena ir Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Vaida Galinskienė – atmintin jis įsirašė gimtajame Svencelės kaime, per Kuršių marias žvelgiančiame į nerijos kopas.

Kai prieš Velykas tantikės iš Vokietijon pasitraukusių giminių sulaukdavo siuntinių su sovietmečiu neregėtais šokoliadiniais kiaušiniais, už daržų ravėjimą „tikrojo šokoliado“ kliūdavo ir vaikams: „Oj, koks skanums buva...“

Prisimena ir ypatingą kvapą, kuris grįžtant iš mokyklos iš tolo pranešdavo, kad tantės svečiuojasi pas mamą: „Anodija, eteris, kap mes vadinam, akmendrupė. Ant cukraus užsipils ir laižys, čiulpės kap katės. Ypač moteriškos mėgo.“

Klaipėdos krašto lietuvininkų pasaulis, kone apčiuopiamas šišioniškių tarme pasakojamuose atsiminimuose, prieš Antrąjį pasaulinį karą dar buvo pilnas gyvybės, bet nacių ir sovietų okupacijų metais beveik sunaikintas. Jo likimas – dalis Mažosios Lietuvos tragedijos.

1939 m. nacistinei Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, iš jo nepasitraukę lietuviai tapo beteisiai, aktyvesnieji masiškai suiminėti, kalinti koncentracijos stovyklose.

Artėjant frontui, 1944 m. Reicho valdžia evakavo 90 proc. civilių gyventojų, o tuos, kurie nesitraukė į Vokietiją, įsakyta šaudyti.

Žvėriškai išžudę per 300 tūkst. civilių Karaliaučiaus krašto gyventojų, tarp jų apie 130 tūkst. – lietuvių kilmės, sovietai trynė Mažosios Lietuvos vardą iš žemėlapių, istoriografijos, vadovėlių.

Klaipėdos krašte dar likę lietuvininkai laikyti antisovietiniais, apie 5 tūkst. jų, istoriko Artūro Hermano (Arthur Hermann) skaičiavimu, ištremti 1949–1951 m.

Tuščiuose namuose įsikūrusiems žmonėms iš kitų Lietuvos regionų buvo svetima senųjų klaipėdiškių kultūrinė ir religinė tradicija, buitis.

Dabar jau mirusi rusniškė Trautė Bakutienė su nuostaba I. Skablauskaitei pasakojo apie pažintį su dzūkais: jie galvoję, kad žuvis yra mėsa, su ja virdavę visas savo sriubas – ir kopūstienę, ir germolėnę (morkų)...

Mūsų laikais šišioniškių tarme kalbančių žmonių beliko saujelė – 2010–2012 m. tyrimą atlikęs kalbininkas dr. Jonas Bukantis suskaičiavo 106. „Dabar jau daug jų išėję į aukštąjį kalnėlį, kaip sako lietuvininkai. Duok, Dieve, kad būtų 60“, – spėja I. Skablauskaitė.

Bandant gaivinti nykstančią tarmę ir totalitarinių režimų ištrintą istorinę atmintį, Hugo Šojaus muziejuje įrengta interaktyvi ekspozicija, šeštadieniais rengiami lietuvininkų tarmės mokyklėlės užsiėmimai. „Mes sakome ne pienas, duona, o pėns, dona, ne čia, o šiš.

Neturime vietininko, tad esame ne dvare, o į dvarą, miegame ne lovoje, o į liovą. Tariame minkštą l, tad ne Šilutė, o Šiliutė“, – aiškina mokyklėlei vadovaujanti I. Skablauskaitė. Kitokie ir žodžiai: birželis – sėjinis, bulvės – ropės; daug germanizmų: sūris – kėžas, kumpis – šinkis, dešra – vurškis, varškė – gliumzis, o lauko išvietės pavadinimas skamba kone iškilmingai – purtimangas.

Mokantis tarmės, susipažįstama su krašto senbuvių buitimi ir papročiais.

Daug kas lietuvininkų stubose buvo kitaip nei žemaičių trobose: ne moliniai, o porceliano ar fajanso indai, knygos – gotiškomis raidėmis, liuteroniškas Kūčių stalas – su ramia sąžine valgomais mėsiškais valgiais.

Nuotaką lietuvininkai apkaišydavo ne rūtom, bet mirtom, o atėję atsisveikinti su pašarvotu mirusiuoju, prie kūno nebudėdavo. Švęsdavo ne Užgavėnes, o Šiupinio šventę be jokių persirengėlių ir valgydavo per ją ne blynus, o šiupinį.

2013–2019 m. nuolat, o vėliau negavus finansavimo su pertraukomis veikusi mokyklėlė išugdė 30 šišioniškių tarmės puoselėtojų. Kas ją lanko?

„Daug kultūros, švietimo darbuotojų, bet ne vien. Žmonės, kurie myli šį kraštą, nori žinoti, kur gyvena, kieno pastatais naudojasi, ant kieno žemės vaikšto. Atmintis yra pamatas, kurį turime perduoti savo vaikams“, – sako I. Skablauskaitė.

Būtent vaikams Klaipėdos krašto lietuvininkų dvasią, pačios pažintą vaikystėje, jau kelis dešimtmečius perteikia mokytoja V. Galinskienė. Šilutiškių būrelyje, kurį ji išmokė šišioniškių tarmės – ir genetiką Vilniaus universitete studijuojanti Lukrecija Lazaraitytė.

Ji džiaugiasi galėdama prisidėti prie nykstančios tradicijos išsaugojimo: „Kai prašo – pasakyk porą žodelių, sakau: gėr deinikė, ir visiems įdomu, kad tai reiškia laba diena. Mano tėvai ir draugai stebėjosi, iš manęs pirmą kartą išgirdę. Jei Vilniuje paklausia, ar esu iš Žemaitijos, atsakau: ne, aš – iš Mažosios Lietuvos.“

Vardindama šišioniškių tarme kalbančius jaunuolius – savo išugdytus šio krašto tradicijos paveldėtojus ir ambasadorius – V. Galinskienė prisimena, kaip vaikystėje tantė Madlynė paėmusi už rankos ją vedžiojo po kapelius, pasakodama apie žmones, kurių vardai užrašyti gotišku šriftu.

Iš tančių ir unkolių, dikčium (labai) dažnai užeidavusių į tėvų stubikę, kartu su tarme ji perėmė įsipareigojimą skelbti žinią apie Mažąją Lietuvą: „Dėl tų žmonių, kol esu, turiu ir kalbėt, pasakoti, nes anei jau nepapasakos“.

Mirus lietuvininkams kartais kartu su jais būdavo palaidojamos ir jų „Mišių knygos“ – pamokslų rinkiniai, vadinti mišknygėmis. Taip liuteronų bendruomenė elgdavosi, jei žmogus neturėjo palikuonių. Ir Hugo Šojaus muziejus, ir mokytoja V. Galinskienė turi po tokią knygą...

lStraipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiemet minint UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20-metį, vis plačiau sklinda žinia apie unikalias mūsų šalyje puoselėjamas tradicijas.

Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Kas paveldės Klaipėdos krašto lietuvininkų palikimą

Tekstas Rasos Kalinauskaitės, nuotraukos Irmanto Gelūno

Senieji pamario gyventojai sakytų, kad artėja ne gruodis, o kalėdis, ir vaišintų ne kava, o kafija (gal net ne cikorijų, gilių ar miežių, bet tikrų kavos pupelių!) su kuriuo nors iš savo skaniųjų pyragų. „Jie būdavo kepimo milteliais iškildinti, aguoniniai, gliumziniai, keksai, kokį tik nori pašmekiuot gali“, – šišioniškių tarme, į kurią per šimtmečius įsigėrė vokiški skoliniai, iš vaikystės atsimena Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė, etnologė Indrė Skablauskaitė. Viešint pas senelius žemaičius Saugų kaime, sekmadieniais tų gardėsių atnešdavo tantės – kaimynės lietuvininkės. Iš jų nejučia perėmė tarmę, o pyragai buvę visai kitokie, nei iš Švėkšnos močiutės parvežtas žemaitiškas – paprasta balta bulka...

Nors taip pat užaugo žemaičių šeimoje, lietuvininkų tarmės ir pasaulio skonį prisimena ir Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Vaida Galinskienė – atmintin jis įsirašė gimtajame Svencelės kaime, per Kuršių marias žvelgiančiame į nerijos kopas. Kai prieš Velykas tantikės iš Vokietijon pasitraukusių giminių sulaukdavo siuntinių su sovietmečiu neregėtais šokoliadiniais kiaušiniais, už daržų ravėjimą „tikrojo šokoliado“ kliūdavo ir vaikams: „Oj, koks skanums buva...“ Prisimena ir ypatingą kvapą, kuris grįžtant iš mokyklos iš tolo pranešdavo, kad tantės svečiuojasi pas mamą: „Anodija, eteris, kap mes vadinam, akmendrupė. Ant cukraus užsipils ir laižys, čiulpės kap katės. Ypač moteriškos mėgo.“

Klaipėdos krašto lietuvininkų pasaulis, kone apčiuopiamas šišioniškių tarme pasakojamuose atsiminimuose, prieš Antrąjį pasaulinį karą dar buvo pilnas gyvybės, bet nacių ir sovietų okupacijų metais beveik sunaikintas. Jo likimas – dalis Mažosios Lietuvos tragedijos. 1939 m. nacistinei Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, iš jo nepasitraukę lietuviai tapo beteisiai, aktyvesnieji masiškai suiminėti, kalinti koncentracijos stovyklose. Artėjant frontui, 1944 m. Reicho valdžia evakavo 90 proc. civilių gyventojų, o tuos, kurie nesitraukė į Vokietiją, įsakyta šaudyti. Žvėriškai išžudę per 300 tūkst. civilių Karaliaučiaus krašto gyventojų, tarp jų apie 130 tūkst. – lietuvių kilmės, sovietai trynė Mažosios Lietuvos vardą iš žemėlapių, istoriografijos, vadovėlių. Klaipėdos krašte dar likę lietuvininkai laikyti antisovietiniais, apie 5 tūkst. jų, istoriko Artūro Hermano (Arthur Hermann) skaičiavimu, ištremti 1949–1951 m.

Tuščiuose namuose įsikūrusiems žmonėms iš kitų Lietuvos regionų buvo svetima senųjų klaipėdiškių kultūrinė ir religinė tradicija, buitis. Dabar jau mirusi rusniškė Trautė Bakutienė su nuostaba I. Skablauskaitei pasakojo apie pažintį su dzūkais: jie galvoję, kad žuvis yra mėsa, su ja virdavę visas savo sriubas – ir kopūstienę, ir germolėnę (morkų)...

Mūsų laikais šišioniškių tarme kalbančių žmonių beliko saujelė – 2010–2012 m. tyrimą atlikęs kalbininkas dr. Jonas Bukantis suskaičiavo 106. „Dabar jau daug jų išėję į aukštąjį kalnėlį, kaip sako lietuvininkai. Duok, Dieve, kad būtų 60“, – spėja I. Skablauskaitė.

Bandant gaivinti nykstančią tarmę ir totalitarinių režimų ištrintą istorinę atmintį, Hugo Šojaus muziejuje įrengta interaktyvi ekspozicija, šeštadieniais rengiami lietuvininkų tarmės mokyklėlės užsiėmimai. „Mes sakome ne pienas, duona, o pėns, dona, ne čia, o šiš. Neturime vietininko, tad esame ne dvare, o į dvarą, miegame ne lovoje, o į liovą. Tariame minkštą l, tad ne Šilutė, o Šiliutė“, – aiškina mokyklėlei vadovaujanti I. Skablauskaitė. Kitokie ir žodžiai: birželis – sėjinis, bulvės – ropės; daug germanizmų: sūris – kėžas, kumpis – šinkis, dešra – vurškis, varškė – gliumzis, o lauko išvietės pavadinimas skamba kone iškilmingai – purtimangas.

Mokantis tarmės, susipažįstama su krašto senbuvių buitimi ir papročiais. Daug kas lietuvininkų stubose buvo kitaip nei žemaičių trobose: ne moliniai, o porceliano ar fajanso indai, knygos – gotiškomis raidėmis, liuteroniškas Kūčių stalas – su ramia sąžine valgomais mėsiškais valgiais. Nuotaką lietuvininkai apkaišydavo ne rūtom, bet mirtom, o atėję atsisveikinti su pašarvotu mirusiuoju, prie kūno nebudėdavo. Švęsdavo ne Užgavėnes, o Šiupinio šventę be jokių persirengėlių ir valgydavo per ją ne blynus, o šiupinį.

2013–2019 m. nuolat, o vėliau negavus finansavimo su pertraukomis veikusi mokyklėlė išugdė 30 šišioniškių tarmės puoselėtojų. Kas ją lanko? „Daug kultūros, švietimo darbuotojų, bet ne vien. Žmonės, kurie myli šį kraštą, nori žinoti, kur gyvena, kieno pastatais naudojasi, ant kieno žemės vaikšto. Atmintis yra pamatas, kurį turime perduoti savo vaikams“, – sako I. Skablauskaitė.

Būtent vaikams Klaipėdos krašto lietuvininkų dvasią, pačios pažintą vaikystėje, jau kelis dešimtmečius perteikia mokytoja V. Galinskienė. Šilutiškių būrelyje, kurį ji išmokė šišioniškių tarmės – ir genetiką Vilniaus universitete studijuojanti Lukrecija Lazaraitytė.

Ji džiaugiasi galėdama prisidėti prie nykstančios tradicijos išsaugojimo: „Kai prašo – pasakyk porą žodelių, sakau: gėr deinikė, ir visiems įdomu, kad tai reiškia laba diena. Mano tėvai ir draugai stebėjosi, iš manęs pirmą kartą išgirdę. Jei Vilniuje paklausia, ar esu iš Žemaitijos, atsakau: ne, aš – iš Mažosios Lietuvos.“

Vardindama šišioniškių tarme kalbančius jaunuolius – savo išugdytus šio krašto tradicijos paveldėtojus ir ambasadorius – V. Galinskienė prisimena, kaip vaikystėje tantė Madlynė paėmusi už rankos ją vedžiojo po kapelius, pasakodama apie žmones, kurių vardai užrašyti gotišku šriftu. Iš tančių ir unkolių, dikčium (labai) dažnai užeidavusių į tėvų stubikę, kartu su tarme ji perėmė įsipareigojimą skelbti žinią apie Mažąją Lietuvą: „Dėl tų žmonių, kol esu, turiu ir kalbėt, pasakoti, nes anei jau nepapasakos“.

Mirus lietuvininkams kartais kartu su jais būdavo palaidojamos ir jų „Mišių knygos“ – pamokslų rinkiniai, vadinti mišknygėmis. Taip liuteronų bendruomenė elgdavosi, jei žmogus neturėjo palikuonių. Ir Hugo Šojaus muziejus, ir mokytoja V. Galinskienė turi po tokią knygą...

Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“.

Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Šiemet minint UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20-metį, vis plačiau sklinda žinia apie unikalias mūsų šalyje puoselėjamas tradicijas.

Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis.

Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Tekstas Rasos Kalinauskaitės