Karalienės Luizės pėdsakų Tauralaukyje detektyvas

„Vakarų ekspresui“ atlikus išsamų tyrimą bei apklausus amžininkus, pasikonsultavus su profesionaliais istorikais, miškininkais išaiškėjo, kad tikrasis Luizės ąžuolas - sunaikintas, tačiau tapo žinoma tiksli jo ir greta 1900 m. pastatyto, taip pat nebeišlikusio paminklo su bronzine karalienės atvaizdo plokšte vieta.

Tiek paveldosaugininkai, tiek turistinių maršrutų po uostamiesčio lankytinas vietas kūrėjai įsitikinę: visuomenę klaidinantis žymuo turi būti pašalintas, viešojoje erdvėje paskleista informacija - pakoreguota, o tikrajai Luizės ąžuolo ir paminklo vietai pažymėti sukurtas ir pastatytas naujas atskleidžiantis dramatišką šių praeities reliktų likimą stendas.

Privataus žemės sklypo Tauralaukyje, kuriame augo tikrasis Luizės ąžuolas ir stūksojo paminklas, savininkai neatmeta galimybės, kad ateityje autentiškoje vietoje galėtų būti atstatytas paminklas ir šalia pasodintas naujas ąžuoliukas, taip įprasminant vieną mįslingiausių ir įdomiausių Klaipėdos istorinių vietų.

Istoriniai faktai

Bėgdama nuo tuo metu vienos galingiausių pasaulyje pirmojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto kariuomenės 1807-1808 m. Prūsijos karališkoji šeima laikinais savo namais buvo pasirinkusi tuometį Mėmelį, kuris buvo tapęs ir laikinąja visos Prūsijos karalystės sostine.

Šis laikotarpis, kai dabartinėje Klaipėdoje gyveno ir po jos apylinkes keliavo karalius Friedrichas Wilhelmas III (valdė Prūsiją 1797-1840 m.) ir jo žmona Luizė (1776-1810), paliko įdomius, savitus pėdsakus.

Remiantis grafienės S. M. von Voss atsiminimais, 1807 m. rugpjūčio 3 d., švenčiant karaliaus F. Wilhelmo III gimtadienį, vakarojama buvo Tauralaukyje.

Apie karališkosios šeimos, o ypač - Luizės simpatijas šiai abipus Dangės upės esančiai vietai buvo akcentuojama XX a. pr. Antai žymus Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis 1900 m. išleistoje knygoje pažymi, kad karalienei buvo rengiamos dažnos iškylos į užmiestį. Ji labai mėgo bei vertino kraštovaizdžio grožį.

O anuomet Mažojo Tauralaukio teritorijoje, prie buvusio tilto per Dangę, augo veikiausiai įspūdingas šimtametis ąžuolynas, kuris galėjo priminti gimtinėje likusį didelį Tiergarteno parką Berlyne. J. Sembritzkis Tauralaukiui suteikė papildomą reikšmę pažymėdamas, jog karalienė Luizė „vasarą beveik kasdien vykdavo į Mažąjį Tauralaukį, kur vakarieniaudavo po ąžuolu, vėliau pavadintu Luizės, arba Karaliaus, ąžuolu, ji vaikščiodavo parke ir t. t.“.

Anot to paties istoriko, Tauralaukį karališkoji pora aplankė bei surengė pietus net savo paskutiniąją buvimo Mėmelyje dieną 1808 sausio 18 d.

Bene pirmą kartą vizualiai legendinis Luizės ąžuolas matomas 1890 m. darytoje nuotraukoje, kurioje drauge su raitomis lietuvaitėmis pozuoja Vokietijos kaizeris Wilhelmas II. Už jų nugaros - šimtametis ąžuolas. Nuotraukos originalas saugomas Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Jos apačioje vokiškai parašyta: „Jo Didenybės kaizerio Wilhelmo II vizitui į Mėmelį atminti 1890 m. rugpjūčio 25 d. Karalienės Luizės ąžuolas, Tauralaukis.“

Faktą, kad būtent prie Luizės ąžuolo buvo pasitiktas kaizeris, patvirtina ir 1890 m. šį įvykį nušvietusi spauda, 1905 m. išleistas turistinis vadovas, vėlesni įrašai.

Spaudoje („Tilžės Keleiwis“, 1900 08 11) teigiama, kad prie Luizės vardu pavadinto ąžuolo XIX a. pab. buvo pastatytas medinis stulpas, pagerbiant F. Wilhelmą III su užrašu „Dem Andenken des 3. August 1807“ (liet. „1807 m. rugpjūčio 3 d. atminti“). Šiam ėmus nykti ar nuvirtus 1900 m. Draugija Klaipėdai ir jos apylinkėms pagražinti pastatė kitą paminklinį akmenį, kurio priekinėje plokštumoje pakartotas minėtas įrašas.

Tai buvęs kelių metrų aukščio mažosios architektūros kūrinys: aptvertas metaline tvora, su didelių, skaldytų riedulių krūva, ant kurios puikavosi vientisas, pailgas akmuo nugludinta viena puse. Ant jos - bronzinė plokštė su bareljefiniu karalienės Luizės atvaizdu.

Luizės ąžuolas ir paminklas stovėjo šalia vienas kito: tai įrodo ir senos (pvz., išsųsta 1901 m.) atvirutės, kuriose nufotografuoti abu šie objektai bei parašyta „Luisen Eiche u. Denkstein“ (liet. „Luizės ąžuolas ir atminimo akmuo“). 

Luizės ąžuolo vieta (nupieštas medis ir parašyta „Luiseneiche“) nurodyta ir 1910 m. (išleistas 1912 m.) Mėmelio žemėlapyje: jis pažymėtas į šiaurės vakarus nuo buvusios kavinės (vokiškai vadintos „Gasthaus“) pastato šalia Dangės kilpos „kaklelio“.

Ąžuolą „atrado“

Laiko tėkmėje tiek Luizės ąžuolas, tiek paminklas nuskendo ir liko tik ikonografinė medžiaga, žemėlapiai, istoriniai įrašai knygose, leidiniuose ir t. t. Apie šių istorinių reliktų likimą žinios buvo itin skurdžios: aišku tik tiek, kad paminklas sunaikintas sovietmečiu.

2014 m. išleistoje žinomo Vakarų Lietuvoje leidėjo ir krašto istorijos tyrinėtojo Kęstučio Demerecko knygoje „Klaipėdos istoriniai parkai ir želdynai“ 65 psl. įdėta autoriaus daryta gyvo, dabar augančio ąžuolo nuotrauka su prierašu „Luizės ąžuolas šiandien nepagrįstai užmirštas“.

Kitaip tariant, K. Demereckas nurodė konkretų dabar augantį ąžuolą ir priskyrė jį legendiniam 1890 m. nuotraukoje užfiksuotam Luizės ąžuolui.

2019 m. prie šio medžio savavališkai buvo pastatytas ir medinis stulpelis su lentele bei įrašu „Prūsijos karalienės Luizės ąžuolas“. Šis medis, kaip Luizės ąžuolas, nurodant jo koordinates, atsirado ir turistams, krašto tyrinėtojams, gidams skirtoje svetainėje www.krastogidas.lt.

Tačiau net 1910 m. išleistame žemėlapyje plika akimi matyti, jog tikrasis paminklinis medis buvęs į šiaurės vakarus nuo „Gasthaus“ pastato, o K. Demerecko priskirtas yra keliasdešimt metrų į pietvakarius nuo aiškiai žemėlapyje pažymėto minėto pastato.

„Vakarų ekspresui“ pats leidėjas K. Demereckas aiškino, kad vokiečių kartografai esą suklydo ir ąžuolą žemėlapyje pažymėjo ten, kur esą buvęs paminklas Luizei. Neva medis ir atminimo akmuo buvę skirtingose vietose.

„Paminklas buvo pastatytas prie tako, vedančio iš dvaro sodybos Luizės ąžuolo link. Aš iškėliau hipotezę, kad tas ąžuolas - išlikęs, jis yra gyvas ir sveikas. Ir aikštelė prie jo yra, kaip ir 1890 m. nuotraukoje, kur išsirikiavę žirgai.

O tos nuotraukos, senosios atvirutės, kur paminklas stovi prie seno medžio, tai ten - ne ąžuolas, gal alksnis koks. Paminklas nebuvo pastatytas prie pat Luizės ąžuolo. Jį atradau remdamasis 1890 m. nuotrauka, nes abu medžiai turi panašią, išsirangiusią šaką, tad radau medžio formos atitikmenų“, - savo versijos laikėsi K. Demereckas.

Vienas iš informacinės lentos prie šio ąžuolo pastatymo 2019 m. iniciatorių, 2020 m. įkurtos Klaipėdos miestiečių draugijos vadovas Benas Volodzka „Vakarų ekspresui“ pripažino, kad dėl Luizės ąžuolo yra daug diskusijų.

"Tačiau vis vien 2019 m. Tauralaukio gyventojų iniciatyva buvo pažymėtas Luizės ąžuolas, remiantis to meto prieinama informacija ir tikintis, kad tai sukels dar didesnį susidomėjimą šia vieta. Tiesa, kad K. Demereckas taip pat prisidėjo prie šio istorijos paminklo nustatymo dar anksčiau.

Jeigu išties paaiškėtų ir būtų tikrai patvirtinta, kad Luizės ąžuolas yra neišlikęs ir būtų imtasi naujos iniciatyvos pasodinti vardinį Luizės ąžuolą, tai būtų sveikintina ir priartėta arčiau istorinės tiesos.

Tam būtų reikalinga istorikų visapusiška argumentuota diskusija dėl Luizės ąžuolo vietos nustatymo, atlikti išsamūs tyrimai", - sakė jis.

B. Volodzka pridūrė, jog lentelė prie menamo Luizės ąžuolo buvo skirta tam, kad žmonės žinotų, kad ši vieta turi istorinę prasmę. Paklaustas, ar jis ją pašalintų paaiškėjus, kad paženklintas visai ne tas medis ir tokiu būdu yra dezinformuojama visuomenė, klaipėdietis neatsakė.

Neatitikimų puokštė

Tas ar ne tas paženklintas, toje ar kitoje vietoje augo tikrasis Luizės ąžuolas - visa tai galima sužinoti įvairiais būdais. Vienas jų - medžio amžius. Tiek K. Demerecko karalienei priskirtas medis, tiek fiksuotas 1890 m. augo panašioje gamtinėje aplinkoje, humusingoje upės pakrantėje, derlingoje žemėje.

„Vakarų ekspresui“ net keli patyrę miškininkai tikino, kad 1890 m. nuotraukoje matomam medžiui, sprendžiant iš šalia esančių žmonių, žirgų vaizdo, galėjo būti apie 150 metų. Vadinasi, dabar Luizės ąžuolui būtų mažiausiai 280 metų.

Galima palyginti: K. Demerecko nurodyto ąžuolo kamieno apimtis 1,3 m aukštyje - 367 cm. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. saugomu botaniniu paveldo objektu paskelbto Paupio ąžuolo kamieno apimtis - 3,6 m ir jam - apie 200 metų (yra oficiali lentelė šalia medžio).

Kretingos rajone augančio ir valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu paskelbto Tamožinės ąžuolo amžius - apie 300 metų, o kamieno apimtis - 471 cm (informacinio stendo duomenys). Visi šie ąžuolai auga panašiomis gamtinėmis sąlygomis, derlingoje dirvoje, prie upių.

„Vakarų ekspreso“ paprašytas palyginti 1890 m. fiksuotą ir 2014 m. K. Demerecko knygoje nufotografuotą ąžuolus, Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio girininkas Kęstutis Dikšas rėžė kategoriškai: tai - ne tie patys medžiai.

„Pirmiausia vokiški žemėlapiai būna itin tikslūs ir tokia didelė klaida, kad medžiu pavadintas paminklas, kone neįmanoma. Tad remiantis 1910 m. žemėlapiu K. Demerecko Luizės ąžuolu pavadintas medis auga ne toje vietoje, kur pažymėtas “Luiseneiche".

Ąžuolas į senatvę auga lėčiau, dažniausiai apie 200-300 metus viskas sulėtėja. Į diametrą plečiasi, bet pradeda nuskursti, šakos iš viršūnės pradeda džiūti, atsiranda kamieno puvinys.

Jei būtų išlikęs tikrasis Luizės ąžuolas, jis dabar šiek tiek primintų Stelmužės ąžuolą, kurio kamienas iškorėjęs nuo puvinio, skylėtas, šakos nuo viršūnės išlūžusios.

O matomas K. Demerecko nuotraukoje - galingas, stiprus, perspektyvus, augs sveikas dar ilgai ilgai. Tikslus amžiaus nustatymas galimas tik išgręžiant kamieną tūrio grąžtu", - teigė jis.

Knygos „Klaipėdos miesto istorija“ autorius, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vasilijus Safronovas „Vakarų ekspresui“ teigė, jog Luizės ąžuolu pavadintas medis ir paminklas stovėję greta vienas kito. Tą rodo ir to meto atvirukai, ir turistiniai gidai po Klaipėdą. O 1890 m. nuotraukoje yra užuominų apie tai, kad joje tikrai pavaizduotas Luizės ąžuolas.

„Šita nuotrauka daug kur eksploatuota. Jonas Vanagaitis almanache “Kovos keliais„ 1938 m. ją publikavo su prierašu “Klaipėdos krašto lietuvaitės-sportininkės„. 2000 m. išleistoje Domo Kauno knygoje “Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai. 1885-1940 metų ikonografija„ nurodoma, kad nuotrauka iš Šilutės Hugo Šojaus muziejaus rinkinio.

D. Kaunas ją paskelbė su tokiu prierašu: “Lietuvės merginos pasitinka Vokietijos kaizerį Wilhelmą II prie karalienės Luizės ąžuolo Tauralaukyje„. Pažvelgę į patį Šilutės muziejaus eksponatą, matome, kad ant nuotrauką įrėminančio pasporto yra įrašas vokiečių kalba:

“Jo didenybės kaizerio Wilhelmo II apsilankymui Mėmelyje 1890 m. rugpjūčio 25 d. atminti. Karalienės Luizės ąžuolas Tauralaukyje.„ Iš viso to aišku, kad kaizeris buvo pasitiktas prie Luizės ąžuolo, taip parašyta ir šio įvykio aprašymuose 1890 m. spaudoje“, - teigė istorikas.

Jo įsitikinimu, K. Demerecko teiginiui, jog Luizės ąžuolas ir atminimo akmuo stovėję atskirose vietose, o ne šalia vienas kito, prieštarauja ne tik vaizdai senosiose atvirutėse.

„1905 m. išleistame ir vėliau perleistame “Vadove po Klaipėdą ir jos apylinkes„, kurį parengė Draugija Klaipėdai ir jos apylinkėms pagražinti, buvo paskelbta iliustracija su Luizės atminimo akmeniu prie Luizės ąžuolo. Tai negalėjo būti klaida, nes atminimo akmenį pastatė ta pati draugija.

Dalykas, kurio išties nežinome, yra tai, ar karalienė Luizė tikrai sėdėdavo būtent po tuo medžiu, kuris Luizės ąžuolu vadintas amžių sandūroje? Reikia suvokti, kad karalienės Luizės kultas Vokietijos imperijoje kilo XIX a. pab.

Šio amžiaus ir XX a. sandūroje klaipėdiečiams tapatinimasis su karalienės Luizės simboliu buvo toks svarbus, kad Luizę bandyta paversti net tam tikru Klaipėdos „prekės ženklu“. Todėl galėjo būti ir taip, kad pavadinimas „Luizės ąžuolas“, apie kurį pirmoji užuomina mus pasiekia iš 1890 m., buvo pritaikytas atsitiktiniam ąžuolui apytiksliai toje vietoje, kur 1807 m. poilsiavo Prūsijos karališkoji šeima“, - teigė istorikas.

Jis nesiėmė vertinti K. Demerecko knygoje Luizės ąžuolu pavadinto medžio autentiškumo.

Kitame „Vakarų ekspreso“ numeryje skaitykite šio istorinio detektyvo tęsinį: amžininkų dėka pirmą kartą viešai bus atskleistas paminklo Luizei likimas, sužinosite turizmo specialistų nuomonę.