Jekaterina Zlaja: „Bėgant amžiams nesikeičia tik meilė“

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gerbėjai jau rugsėjo 17, 18, 19 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose mėgausis Sergejaus Prokofjevo šokio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“, sukurto pagal to paties pavadinimo Williamo Shakespeare'o pjesę, premjera.  

Spektaklį Klaipėdoje kuria tarptautinė statytojų komanda: patyręs klasikinių baletų „restauratorius“, baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė J.Zlaja (Rusija), šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis.  

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ruošiatės jau antram spektakliui?  

Kai sutikau atvykti į Klaipėdą antram spektakliui, žinojau, kad vykstu į miestą, kuris man patinka, ir dirbsiu su komanda, kurią vertinu kaip profesionalus.

Tai padėjo man apsispręsti. Žinoma. Ne į visus teatrus sutinku atvykti antrą kartą. Renkuosi. Bet pas jus sutikau. 

Ir aišku būsimo spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ tema mane „užkabino“. Man patiko būtent choreografo Kirilo Simonovo sumanymas, nors jis mane kvietė kartu dirbti ir kitame spektaklyje, Petrozavodske.

Šioje „Romeo ir Džuljeta“ žinau apie ką kalbėti. 

Papasakokite, kaip pavyko naujai pamatyt visiems itin gerai pažįstamą skaudžią Romeo ir Džuljetos meilės istoriją? Ką akcentuosite labiausiai? 

Svarbiausias mūsų spektaklio akcentas - Romeo ir Džuljetos jausmai, o šeimų konfliktas lieka tarsi istorijos fonas.

Juk nuolat vyksta koks nors karas - tarp klanų, tarp kitaip manančių. Ir nesvarbu kur ir dėl ko tai vyksta, mūsų gyvenime svarbiausia meilė, kaip ir šiame spektaklyje.  

Būtent meilės tema inspiravo scenografiją ir kostiumų spalvinės gamos pasirinkimą. Visa šokėjų trupė bus aprengta pilkai ir taps pilka mase, fonu.  

Viena iš scenų - klanų kautynės. Vyrai su suknelėmis. Kodėl? Nes vyrai šiais laikais kartais puola į moterims priskiriamą isteriją, todėl jie su suknelėmis.

Šiame laikmetyje viskas susimaišė: moterys vadovauja ir perima vyriškas savybes, vyrai pamažu perima moteriškas savybes ir isterikuoja.   

Į šį pasaulį mes pažvelgsime Džuljetos akimis, o ši asmenybė spektaklyje ypatinga.

Gal ji autistė, gal dar kažkuo kitokia? Visa tai išvysite jos šokyje. Džuljeta pasaulį jaus savaip ir labai jautriai. Ji žiūri į šitą pilką masę ir joje randa kažką išskirtinio – Romeo. Įsiplieskia meilė.

Jis jai tampa ir šviesa, ir pasauliu. Kostiumai padės išryškinti Romeo ir Džuljetos išskirtinumą: jų rūbai bus ryškiausi, išsiskiriantys iš visų. Spektaklyje rasite daug paslėptų kultūrinių kodų tiek spalvose, tiek formose.  

Džuljeta bus pavaizduota kaip autistė, nes autistiškų žmonių savo aplinkoje sutinkame vis dažniau. Ir matome, kad tai žmonės pasaulį matantys kitaip, žymiai jautriau, nei kiti žmonės.

Jie nežino agresijos. Jie į viską reaguoja jausmais.

Jausmais kalbėsime ir apie meilę, kurią šiandienos pasaulio žmonės prarado. W. Shakespeare'as mums pristato „Romeo ir Džuljetos“ meilę. Mes spektaklyje po ja koduosime meilę, kurią žmonės pradangino internete, ekologijos problemose, kasdienybės nepasitenkinime... Ir net tikėjimą Dievu.

Jis mūsų spektaklyje taps tarsi viską iš šono stebinčiu asmeniu. Juk žmonėms dažnai iškyla klausimas: kodėl Dievas neva viską stebi, žino ir nieko nedaro.

Spektaklio finale, kai miršta įsimylėjėliai, didžiulės Dievo Motinos statulos sparnai nulūš, nusileis.

Ir mes suprasime, kad kai meilė dingsta: tarp mamos ir vaiko, vyro ir moters, žmogaus ir gamtos, tarp šalių. Viskas tarsi netenka prasmės. Atsiveria tuštuma.

Mirusi meilė – miręs Dievas. Taip mes perskaitėme „Romeo ir Džuljetos“ istoriją. 

Mes, kūrėjai, daug dėmesio skirsime šviesoms, nes suprantame, kaip įtaigiai jos veikia žiūrovus. Tarkim, kai scenoje vyksta muštynės: visi kostiumai pilki, ir tu nebesupranti, kas ir prieš ką kovoja.

Ir tai nesvarbu, nes nesantaika tampa svarbiausiu veikėju. Šios situacijos baisumą norisi perteikti žiūrovams įvedant raudoną spalvą, kuri iliustruoja grėsmę, nerimą. 

Ar tai pirmas jūsų kūrybinis susitikimas su „Romeo ir Džuljeta“? 

Aš statau pirmą kartą. Tiesa, dar studijuojant teko prisidėti prie „Romeo ir Džuljetos“ ištraukos pastatymo dramos teatre.

Sprendimas buvo labai įdomus: paremtas vaikų ir tėvų santykiais. Veikėja Džuljeta spektaklyje dalyvavo kaip projekcija, kuri atsirasdavo kitų veikėjų delne.

Savo delnuose ją matė Romeo, glaudė tėvai. Dramos teatro sprendimai labai skiriasi nuo istorijos pasakojimo choreografija.  

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ mes daug dėmesio skirsime jausmams: įsimylėjėliai susitinka, plyksteli meilė, jie susituokia.

Labiausiai akcentuosime įsimylėjimo sceną, kurioje Romeo ir Džiuljeta panirs į vandenį. 

Tai perteiksime videoprojekcijos pagalba finalinio Džuljetos šokio metu. Vanduo - tai jausmų simbolis. Jausmai - tai stichija į kurią gali pasinerti.

Panirdami į vandenį – jie panyra į jausmus, leidžia sau jausti! Dėl to mes ir bijome jausmų, nes galime juose paskęsti. Įsimylėjėliai nebijo. 

S. Prokofjevo muzika: kiek scenografui svarbi muzika kuriant scenografiją? Kaip jūs ją girdite ir suprantate? 

Svarbi. Aš audialė, nesvarbu, kad esu dailininkė. Garsas man labai svarbus. Šią muziką perklausiau daugybę kartų ir pagal ją kūriau scenografiją: aš piešiau, o K. Simonovas pasakojo, kaip jis viską įsivaizduoja.  

K. Simonovui gimė mintis apie ypatingą Džuljetą. Mes viską turime: turtus, šeimas, bet tapome tokie uždari. Kuriame sienas, vis daugiau sienų: atsitveriame nuo kitų.

Ypatingieji žmonės: nesvarbu ar tai autistai, ar kitaip įvardintieji – jų nekuria. Jie tiki pasauliu.

Mes autistiškumą paėmėme kaip kabliuką. Autistui nesvarbu, tarkim, dekoracijų pakeitimas scenoje, jam svarbu – tai palydintis jausmas. W. Shakespeare'ui  laikmetis nesvarbu – 1960 m., 1970 m. ar kt. Keičiasi pastatų tipai ar drabužių mados.

O kas nesikeičia: meilė, pyktis ir mirties baimė. Kaip prieš šimtus metų pykomės, taip ir šiandien... 

Klaipėdietiška Romeo ir Džuljetos istorija bus klasikinė ar šiuolaikiška? 

Aš nesu klasikinės scenografijos kūrėja.

Jei 2019 m. gruodį matėte Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukurtą šiuolaikinės choreografijos Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas" (choreografas K. Simonovas, scenografai ir kostiumų dailininkai - J. Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas – autoriaus pastaba), žinote, kad klasika – tai ne apie mane (juokiasi).

Bus scenų, kurios visai ne klasikinės. Ir Muzikinio teatro baleto trupė – ne klasikinė. Bet kartu su K. Simonovu esu stačiusi S. Prokofjevo „Juokdarius“.

Tai buvo klasikinis šokio spektaklio pastatymas su puantais ir kitais klasikinio baleto atributais.  

Bet aš esu novatorė. Transformatorė. Noriu, kad žiūrovas pamatytų „Romeo ir Džuljetą“ ir suprastų, kad tai jam artima. Tarkim, šventikas Padrė Lorenso mūsų pastatyme apjungs klasikos ir šiuolaikinio pasaulio simbolius.

Kaip ir šiuolaikiniame pasaulyje: kai keliauji po skirtingas šalis matai, kad šiuolaikinė žmonių apranga apjungia klasiką ir šiuolaikinės mados detales. Šis transformacijų pasaulis jungia istoriją ir internetą. Tai unikalus laikmetis. 

Aš tokia. Teatras žinojo ką kviečia kurti (juokiasi): kokį choreografą ir kokią scenografę.  

Kaip vyksta pasiruošimas spektakliui? 

Rudenį lankiausi Klaipėdoje, nes reikėjo atrinkti medžiagas. Buvo būtina tiksliai sudėlioti visą milžiniškų spektaklio darbų mastą ir numatyti etapus kas, kada ir kaip vyksta.

Viena, kai dailininkas viską dėlioja fantazijoje, o visai kita, kai imasi tai įgyvendinti. Jis tampa tarsi siuvėju su daugybe rankų.

O teatras tai daugybė rankų. Internetas mūsų srityje tikra gyvenimo dovana, nes gali būti toli, tačiau viską suderinti vaizdo pokalbių pagalba.  

Šiuo metu spektaklio rūbai jau beveik pasiūti, kuriami aksesuarai, derinamos detalės. 

Spektaklis didelės apimties, tai ir medžiagų prireiks didžiulių kiekių? 

Taip, didžiulių kiekių pilkų ir baltų atspalvių medžiagos. Dvi ar trys spektaklio veikėjų sudėtys. Juos aprengti bus nuotykis. Darbinis nuotykis.

Keturiolika miestiečių, abiejų veikėjų šeimų nariai, ir t.t. Kostiumų bus daugiau nei KVMT kurtam šokio spektakliui „Spragtukas“. Prireiks ir specialių kaukių. Kuriame ir istorinius kostiumus, kuriuos siuvant reikia ypatingo kruopštumo.  

Dirbate vienoje komandoje su pasaulyje žinomu choreografu Kirilu Simonovu ne pirmą kartą. Kaip gimsta tokie tandemai? Kuo jie pagrįsti? Juk talentingų kūrėjų yra daug, bet ne visi gali dirbti kartu. 

Neseniai dirbau prie dramos pastatymo su garsia režisiere Marina Brusnikina. Bendras darbas su choreografais kartais varginantis, neslėpkime.  

K. Simonovas - didis kūrėjas ir dirbti su juo nelengva. Jis turi savo poziciją, aš į ją stengiuosi įsiklausyti. Bet man tai patinka, nes tokiu būdu sugebu nuveikti kažką kas viršija mano jėgas ir galimybes.

Yra spektaklio dailininkų, kurie tiesiog įgyvendina kūrėjo idėjas. Mes su K. Simonovu susitinkam kaip du lygiaverčiai partneriai su savo nuomonėmis: daug diskutuojame kol randam bendrą vardiklį. Ir kartais aš su juo nesutinku dirbti (juokiasi). Ištveriu ribotą spektaklių kiekį, o paskui - turiu pailsėti.

Savęs auginimo procesas - sudėtingas dalykas, sutikite. Imu pertraukėlę ir džiaugiuosi, kad K. Simonovas man tai leidžia. Ir jis mane kviečia dirbti kartu tik prie didžiulių, rimtų pastatymų.

Yra kasdieniai pastatymai, o yra išskirtiniai, kaip šis Klaipėdoje. Sukūrėme Klaipėdoje „Spragtuką“ – ilsėjomės, o dabar - „Romeo ir Džuljetą“.  

Ilgai laukiau kokią koduotę turės „Romeo ir Džuljeta“ ir ji mane įtraukė, sužavėjo. Kaip mes ir diskutavome su K. Simonovu, šis spektaklis bus tarsi dialogas su žiūrovu.

Tai tarsi apie mano ar kažkieno kito šiandienos pasaulio suvokimą, išgyvenimus.

Yra teatrai, kurie kuria spektaklius tarsi šou, bet tame aš nerandu minties, moralo, nesuprantu apie ką jie.

Man čia, kaip ir „Spragtuke“, reikia gilios ryškios temos: maža mergaitė bijo ją gąsdinančio pasaulio, tačiau svajoja apie princą ir tai išsipildo.

Kūrėjui smagu kurti tai, kas jam artima. Daug važinėju ir kuriu skirtinguose miestuose visoje Rusijoje, stebiu tendencijas.

Pastebiu, kad geriausiai pasaulyje įvertinami filmai ar spektakliai turintys temas, kurios paliečia žmonių sielas, ne kūnus. S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ muzika – geniali.

Jos paklausęs tarsi susijungi su nežemišku stebuklu, pasineri į nežemiškas vibracijas.

Tai svarbu, nes mūsų gyvenimas tampa vien buitimi. Bet mes visi intuityviai stiebiamės link kažko nuostabaus, to, kas pakylėja, kas duoda supratimą, kad svarbiau už karjerą, atlyginimą, santykiai su šeima; kad svarbu kažkam padėti ir pačiam sulaukti pagalbos.  

Autizmo palytėta Džuljeta. Ar kuriate panaudodama asmeninę patirtį? 

Teko dirbti kartu su Natalija Vadianova, fondo „Atviros širdys“ vadove. Teko susidurti su specializuotais teatrais, kuriuose kuria negalios palytėti žmonės.

Turiu draugą Markusą ir žaviuosi jo išskirtiniais paveikslais.

Dalyvavau projekte Katare, kur teko daug kontaktuoti su autizmo palytėtais vaikais. Šie vaikai pasauliui dovanoja meilę. Ir tik meilę.

Tai atviri ir visais tikintys žmonės. Bet kai jaučia agresiją, tau atvirai parodo, kad jiems skaudu, baisu. O mes užsidarome ir nerodome jokių jausmų. 

Jausmų rodyti mums greičiausiai neleidžia mūsų protas. Tapome pernelyg protingi? 

Būtent. Protas mums neleidžia rodyti jausmų, bet menas, muzika, paveikslai – paremti širdimi. Viskas kas sukurta protu – tik gražus paveiksliukas, o kas sukurta širdimi gyvuoja per amžius.

Kaip W. A. Mozarto, S. Prokofjevo, P. Picasso, A. Modigliani ir kitų genijų kūriniai. Šie kūrėjai leido sau jausti ir tikrai nugyveno gyvenimą, o ne manė gyvenantys.

Tuo tarpu mes virstame vienodais, kaip mūsų „Romeo ir Džuljetos“ šokėjai vaizduojantys liaudį. Jie nejaučia, nes bijo.

Jie šalti. Tada dingsta Dievas. Mes virstame kompiuteriais (juokiasi). 

Girdžiu, kad Dievas Jums labai svarbus? 

Tikėjimas man labai svarbus. Aš meldžiuosi. Lankausi cerkvėje. Mano prosenelė buvo vienuolė, teisingiau gyvenimo pabaigoje užsidarė moterų vienuolyne Abhazijoje.

Netoli mano namų Šv. Nikolajaus cerkvė ir aš labai mėgstu ten nueiti. Mane žavi ta senovė, tas tyrumas. Žmogaus neapgausi. Jis jaučia. Čia kaip įsimylėjėliai Romeo ir Džuljeta pajaučia bendrystę, pasitiki tėvu Lorenso.

O Lorenso žino kuo jam gresia noras padėti įsimylėjėliams, tačiau vis tiek juos sutuokia.

Šventas žmogus eina prieš galiojančias taisykles: paprašė ir sutuokia, neliepia pagalvoti.

Dievas atviras meilei. Ir jis visada mus pasiruošęs priimti. Čia mes nuo jo slapstomės. O kartais pasaulis nuo mūsų slepia Dievą įvairiomis kataklizmomis.

Laimei mano gyvenime kelias į Dievą visada buvo atviras. Maskvoje yra puikių cerkvių, kur patarnauja net žymūs atlikėjai. Aukštas lygis jaučiamas bendraujant. Žmonės, kurie pažįsta Dievą, atviresni.

Vėl grįžtame prie meilės: tikintys lengviau pasitiki, atleidžia, myli.  Mūsų pasauliui trūksta užuojautos ir gerumo. Mylėkime vieni kitus ir savo artimuosius.

Situacija pasaulyje irgi kalba apie tai: pandemija mus visus sustabdė ir tarsi sako: „Pabūkite namie. Pajauskite. Nebėkite. Sustokite. Visa kita nesvarbu. Svarbu jausmai“.  

„Romeo ir Džuljeta“ pasakos apie meilę iki paskutinio atodūsio. O jūs ja tikite? 

Tikiu. Nors ši meilės istorija baigiasi tragedija. Čia kaip Jėzus buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, Romeo ir Džuljeta miršta vardan meilės, kad parodyti, jog jie gali mirti dėl meilės. Ji egzistuoja.