Įsivaizduojamas šaulio savanorio Algirdo Jesaičio monologas prieš išeinant vaduoti Klaipėdos krašto
1923 m. sausio 6 d., šeštadienis
Gerai. Dabar 5 valanda ryto. Metas eiti iš namų. Lauke dar tamsu, lyg palengva snyguriuoja.
Kaip smagu būdavo matyti apsnigtas Varšuvos gatves vaikystėje. Ta balta skraistė lyg patalas užklodavo visą miestą. Daugybė vaikų išeidavo į kiemus žaisti sniego karą ir statyti pilis. Būdavo linksma tai stebėti. Tačiau šis lietuviškas Kauno sniegas man dar mielesnis. Atrodo, jis turi kitokį kvapą, jis kažkoks baltesnis, tyresnis...
Tėvai dar neišėjo iš savo miegamojo, turbūt miega. Reikia patikrinti. Girdžiu jų tylų alsavimą už durų. Turbūt kietai įmigę. Atrodo, tėvas net knarkia. Puikus metas nepastebėtam išeiti. Atrodo, visą mantą jau susidėjau, lyg ir nieko netrūksta. Kepurė yra, švarkas ir ilgos kelnės taip pat. Ilgi batai? Irgi vietoje, koja užmaskuota. Viskas gerai, turėtų mane praleisti. Iki savanorių registracijos centro pora kvartalų, bet tikriausiai dar bus per anksti. Na, nieko, kiek pasivaikščiosiu ir jau bus laikas. Bet šiandien kažkaip gelia koją. Šlaunis lyg akmeninė, naktį ypač skaudėjo. Gal protezas susidėvėjo... Nesvarbu, lietuviai savanoriai dar ne tokių sunkumų turėjo, tad aš turiu susitelkti į savo tikslą.
Antai, mama sakydavo, jog kiekvienam žmogui svarbiausia yra turėti laisvą savo tėvynę, o iškilus pavojui jos likimui, reikia visomis išgalėmis jai padėti, nes be to žmogus būtų tik bedvasis mankurtas. O kas yra mankurtas? Mama to niekada nepasakė. Bet, kad ir kaip būtų, mane šie žodžiai visada vedė į priekį.
Jau reikia eiti, ko aš dar laukiu? 3 minutės po penktos valandos, pagal planą jau turėjau būti išėjęs.
O gal pasakyti tėvams? Ne, jie maldaus pasilikti, jie neleis man išeiti. Juk jie vis man aiškindavo, jog tik stuomeningi vyrai gali tapti kariais, o tokiems kaip aš tai niekada nebus lemta. Jie sakydavo, kad aš tik gerai besimokydamas galėsiu būti naudingas Lietuvai. Bet aš jau pasiruošęs. Niekas manęs nebesustabdys! Aš visiems įrodysiu, kad galiu ginklu prisidėti prie tėvynės išvadavimo. Jeigu lietuviai Klaipėdos krašte šaukiasi pagalbos, aš negaliu nieko nesiimti. Turiu remtis protu, o ne jausmais! Tokia tikro kario dalia! Svarbiausia - užduotis!
O jeigu mama verks dėl manęs? Gal reikėtų bent paskutinį kartą pažiūrėti į ją pro rakto skylutę? Juk vakar taip nemaloniai prieš naktį išsiskyrėm. Ji buvo tokia nuvargusi, o aš dar trikdžiau ją savo kvailais reikalavimais. Negaliu taip daryti, ji nusipelnė geresnio elgesio.
Ne, ne, ne! Šalin šitas mintis. Kova už Lietuvą - svarbiausia! Visa kita beprasmiška ir nevertinga. Privalau susiimti!
Bet jeigu jie sunerims manęs neradę? Negaliu viso to taip palikti. Gal parašysiu raštelį. Puiku, taip ir padarysiu! Štai pieštukas!
(Rašydamas tyliai skaito) - Mama, tėti, man viskas gerai, aš dabar ginu Lietuvą! Neliūdėkit, tėvynė svarbiausia! Algis.
Manau, taip tiks. Viskas, reikia eiti!
Nors kaip būtų smagu išgirsti prikimusį nuo rūkalų tėvo balsą ir pamatyti spindintį, kaip saulė, mamos veidą.
Vaikystėje, atsimenu, kai saulutė apšviesdavo mamos veidą vasaros popietėmis, ji pati man išties primindavo didelę saulę. Kaip tai kvaila!
Oi, atrodo kažką girdžiu kambaryje. Privalau judintis. Dabar svarbus tik mano tikslas!
Sudie, mylimi tėvai! Sudie, šilti namučiai! Sveika, niūri žiemuže! Sveika, laisva ir laiminga Lietuva!
(Tyliai trinkteli laukujės durys. Laikrodis rodo 9 minutes po penktos valandos ryto.)
Rašyti komentarą