„Ir dažnai nežinau, kur tas mano pasaulis mane veda“

 Vytauto Mačernio kūryboje galime pastebėti nemažai apmąstymų, kurie yra susiję būtent su egzistencialistine pasaulėžiūra. Manau, viena svarbiausių priežasčių, kodėl ši tema rašytojui buvo itin svarbi, yra tas faktas, jog 1940 m. V. Mačernis Vilniaus universitete pasirinko studijuoti filosofijos specialybę. Rašytojas turėjo įgimtą pomėgį domėtis filosofija, todėl ir jo kūriniuose aiškiai matome egzistencializmo filosofijos įtaką, pesimistinį įsitikinimą, kad nieko nėra pastovaus, o žmogaus gyvenimo variklis – nuolatinė kova, nusivylimas ir kančia. Ši problema tuo metu buvo itin aktuali ne tik menininkams, bet ir visai žmonijai. Ir tai yra viena iš problemų, kuri neramina ir mus, XXI amžiaus žmones.

Daugelis žmonių, ypač jaunimas, šiomis dienomis susimąsto apie savo gyvenimo prasmę, vietą pasaulyje, nuolatinę kovą su gyvenimo sunkumais ir iš to kylančią kančią. Viename savo laiškų draugei, gimnazijos laikų meilei Danguolei Jackevičiūtei poetas rašė: „Aš kartais pajuntu ir slogią baimę, ir ūmų saulės patekėjimą ir dažnai nežinau, kur tas mano pasaulis mane veda. Kodėl man kalvos, vasaros ir pjūtys arba šaltas nakties vėsumas vaidenasi, aš nė pats nežinau.“  Daugelis mūsų vis bandome suprasti pasaulį, atrasti save, suvokti savo būtį. Ir tai nėra labai greitas procesas. Tai suvokti ir atsakyti į šiuos klausimus užtrunka nemažą laiko tarpsnį. Kartais mums gali prireikti pusės gyvenimo, o kartais net ir per visą savo gyvenimą žmonės neranda atsakymo į egzistencinius klausimus.

Taigi galima teigti, jog V. Mačernio egzistencialistiniai kūrinių motyvai yra svarbūs ir šiomis dienomis. Žmogus kelia tuos pačius klausimus, susiduria su tomis pačiomis nesaugumo, nerimo būsenomis, išgyvena bendražmogišką kančią.