Industrinės archeologijos tema: nauja, mažai pažįstama, bet aktuali

Anot konferencijos organizatorės, KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojos dr. Raimondos Nabažaitės, susitikimas buvo produktyvus. Pranešėjų nagrinėti atskiri objektai iškėlė daug klausimų, kaip turėtume elgtis su industrinio laikotarpio objektais, ko imtis, kad problemas ne tik konstatuotume, bet ir jas spręstume.  

Ką talpina sąvoka „industrinė archeologija“? 

Diskutuota tiek apie industrinės archeologijos sąvoką, tiek apie chronologines ribas ir šios srities poreikį Lietuvoje.  Svarbu pažymėti, kad imtis šios temos analizės paskatino dabartinė situacija, kai archeologijos paveldo tvarkybos reglamente archeologinio objekto chronologinės ribos  yra brėžiamos ties 1800 m. Tokia apibrėžtis natūraliai formuoja  manymą, o kartu ir elgseną, jog vėlesnio laikotarpio materialieji palikimai nėra verti tyrinėjimo ir saugojimo, kitaip tariant „įpaveldinimo“. Toks požiūris ne visada yra teisingas. Nors konferencijos tema tarsi suponuoja išskirtinai archeologinį požiūrį į objektus, tačiau taip manyti būtų klaidinga. Jis yra tarpdisciplininis, apimantis tiek žemėje esančius paminklus, tiek dar stovinčius ir formuojančius miestovaizdžio siluetą. Kaip pabrėžta konferencijoje, pastarųjų likimas yra jautrus, nes praradusiuosius savo funkciją gali ištikti archeologizacijos (nykimo) procesas. Tokių objektų konversijos naujiems poreikiams – būtų siekiamybė  (pavyzdys – Klaipėdos XIX a. istorinis dujų fabrikas ir jo pritaikymas Senovinių automobilių muziejui).  

 „Archaelogia Urbana“ –  miestų archeologijai skirto ciklo trečiasis  renginys šiemet išsiskyrė dalyvių institucine įvairove. Be universitetų (Klaipėdos,  Dailės akademija), muziejų (Šiaulių „Aušros“, Nacionalinis muziejus LDK valdovų rūmai, Lietuvos nacionalinio muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras) ir bibliotekų (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), dalyvavo viešojo sektoriaus įstaigos, vykdančios tiek taikomuosius mokslinius tyrimus (VšĮ „Architektūros tyrimų centras“, MB „Penkios kėdės“), paveldo išsaugojimo veiklas (VšĮ „Klaipėdos krašto kultūros paveldo išsaugojimo fondas“, VšĮ „Tekantis vanduo“), tiek architektūros projektavimo darbus (MB „Studio altitudes“).  

Industrinis paveldas – ne tik pastatai 

Konferencija neapsiribojo vien tik  pranešimais. Industrinių objektų lankymas buvo integrali renginio dalis. Pirmąją konferencijos dieną KU buvo apžiūrėtos Universiteto  užkonservuotos  XIX a. silkių rūšiavimo sistemos dalys, kurios ištrauktos 2016 m.  vykdant archeologinius tyrimus Klaipėdos senamiestyje. Išskirtinai šios konferencijos dalyviai galėjo susipažinti su istorinio dujų fabriko konversija iš vidaus, pamatyti kuriamo Senovinių automobilių muziejaus užkulisius, kuriuos aprodė pats savininkas Augustinas Jankevičius ir projekto gyvendintojas dr. Arvydas Urbis.  Kitą dieną dalyviai rinkosi prie seniausio Lietuvoje burlaivio „Olga“, apžiūrėti ir  įvertinti galimybes jį atkurti. Lietuvos jūrų muziejus dalyvius supažindino su karinio laivo „Sūduvis“ istorija, laivo vidumi, kuris, daugelio dalyvių nuostabai, yra atviras empiriniam tyrinėjimui. Ekskursijos paskutinė stotelė – senoji Klaipėdos elektrinė, kurioje dar veikia UAB „Klaipėdos energija“, atskleidusi net klaipėdiečiams nematytą inžinerinį lobyną.   

Saugoti ir atkurti? Kaip? 

Miestovaizdžio transformacijos, marinistinių objektų saugojimo problemos, pokyčiai sakralinėje ir privačioje sferoje bei  prieitos ribos (o gal jau peržengtos?) paveldosaugoje – buvo atraminės diskusijų ir atskirų pranešimų ašys. Industrinės archeologijos problematiką Lietuvoje pristatydamas dr. Gintautas Zabiela, akcentavo poreikį  remtis  Vakarų Europos metodologine patirtimi,  o  istorikas  dr. Vasilijus Safronovas priminė, kad skirtingi pramonės revoliucijos mastai ir raiška Lietuvoje skatina išdiskutuoti sąvokos turinį ir apsibrėžti, kokiuose chronologiniuose rėmuose apie tai  kalbama, nes  nuo XVIII a. iki dabar išskiriamos 4 industrinės revoliucijos. Antrindama kolegoms, jog problema nėra paprasta,  prof. dr. Dalia Klajumienė apie pramonės revoliucijos Lietuvoje kitoniškus aspektus dalinosi remdamasi pavydžiais iš gausiai peržiūrėtos periodinės literatūros, kuri į mokslininkės akiratį pateko rengiant fabrikinės produkcijos krosnių ir koklių žinyną. XIX a. Klaipėdos  dujų fabriko konversiją pristatęs dr. Arvydas Urbis savo pranešime ne kartą pabrėžė, kad norėdami suprasti ir paaiškinti  pramoninius objektus pirmiausia turime suprasti technologiją, kartu nuogąstaudamas, kad  šiuokart aptariamas objektas  išlaikė tik architektūrinį pavidalą. Inžineriniai įrenginiai neišliko, o mažos apimties archeologiniai tyrimai objekto technologinį pažinimą mažai papildė. Architektė Gerda Antanaitytė, pratęsdama architektūrinės dalies aptarimą, dalijosi patirtimi apie ieškotus sprendinius maksimaliai išsaugoti esamą autentiškumą ir nelengvą užduotį suprojektuoti konstrukcijas senovinių automobilių muziejui. Archeologijos objektams architektūrinius tyrimus atliekanti Vitalija Vėževičienė konferencijos temą nagrinėjo pasiremdama vieno sklypo (šiuokart Šv. Stepono bažnyčios kvartalo) analize: parodydama jo daugiasluoksniškumą, rastų objektų įvairovę ir funkcijų kaitą (nuo kapinių iki šiuolaikinių reaurbanizacijos procesų), įvardino ir praradimus, kai archeologų atidengti  senieji industriniai objektai (konkrečiu atveju lokali elektrinė) neatlaikė dabartinių statybų poreikių.  

Konferencijoje pristatytus marinistinius objektus jungė ne tik silkių tema, bet  ir  pranešėjų aptartos restauravimo problemos, atkūrimo sunkumai. Justas Šniuolis, kalbėdamas apie seniausio (1906 m.) Lietuvoje burlaivio „Olga“ (silkių „lagerio“)  atstatymo projektą,  pabrėžė ekspertų trūkumą ir  stagnacija dvelkiantį institucijų požiūrį. Jis kėlė klausimą, ar šis Lietuvai svarbus marinistinis projektas negalėtų tapti kryptimi tobulėti Lietuvai išmokstant naujų dalykų? Šią problemą akcentavo Akvilė Poškienė ir dr. Raimonda Nabažaitė, pristatydamos išsaugotos  XIX a. silkių inžinerinės sistemos dabartinę situaciją ir šio objekto reikšmę Lietuvai.  

Pranešimuose  – ir nepatogios temos 

Dėmesį nuo miestovaizdžio objektų į pokyčius sakralinėje erdvėje perkėlė dr. Arminas Štuopys, kalbėdamas apie antkapinius paminklus, jų gamintojus, geografinį paplitimą. Jo atlikta analizė palietė ir nepatogias temas, tokias kaip galimas versijas apie pokaryje vykdytą paminklų pasisavinimą iš Rytų Prūsijos pergabenant juos į dabartinės Lietuvos teritoriją. Archeologų randami privačios kultūros artefaktai konferencijoje atskleisti nagrinėjant rūkymui skirtų pypkių pokyčius (dr. Atas Žvirblys), namų šildymą krosnimis (dokt. Jūratė Paškonytė), Vermachto karių kasdienybės daiktus (Milda Samulionytė-Zikarienė). Pranešimų pabaigoje karštą diskusiją inspiravo dr. Mindaugo Brazausko ir Vitalijos Vėževičienės aktualizuota senųjų grindinių saugojimo arba dangų atkūrimo problematika, o restauratoriaus Rimvydo Derkinčio įžvalgos parodė, kad kiekvienoje profesijoje riba tarp sprendimų ir etikos yra labai plona.  

Konferencijoje pristatytų temų pagrindu parengtą straipsnių rinkinį rengiamasi išleisti 2025 metais.