Henrikas

Mano senelis buvo vokiečių kareivis, labai geras kareivis, turiu pasakyti. Jo muškieta, sidabrinis ordinas su kryžiumi ir portretas buvo su pasididžiavimu saugomi tėvų namuose. Tėvas visą laiką pasakojo mums, vaikams, apie senelio žygdarbius, kartkartėmis dar pridurdamas, kad Jurgis, vyriausiasis brolis, būtinai turi tapti tėvynės gynėju.

O aš - ne. Neatitikau herojaus įvaizdžio, mat nuo vaikystės buvau silpnas, neaukštas ir ne vienas Kalėdas švenčiau karščiuodamas. O kai būdamas vienuolikos pradėjau skaityti iš klasės draugo pasiskolintas nuotykių knygas, susigadinau ir regėjimą.

Taigi, būdamas smulkaus sudėjimo, silpnokas, aš atrodžiau kaip tikra Jurgio priešingybė.

Nenuostabu, kad tėvas pasiimdavo jį su savimi žvejoti, kartais net kelioms dienoms, po kurių, Jurgio padedamas, važiavo į turgų parduoti laimikį.

Be to, brolis turėjo daug draugų, su kuriais galėjo visai dienai dingti iš namų ir sugrįžti, kai Erika, jauniausia sesė, jau miegojo.

Jurgis gyveno įdomų gyvenimą, kol aš tik skaičiau Žiulio Verno romanus, įsivaizduodamas save knygų herojų vietoje.

Gali pasirodyti, jog aš pavydėjau broliui, bet tai netiesa. Buvau patenkintas savo gyvenimu: mane mylėjo mama ir abi sesės, sekmadieniais po mišių gaudavau baltos duonos su medumi, o kartais net ir šokolado...

Bet po mamos mirties viskas pasikeitė. Kartu su ja praradau rūpestį, meilę, dėmesį ir tą šiltą šeimos jausmą.

Kunigunda, vyriausioji sesuo, ištekėjo už vilniečio ir išvažiavo su juo, o Jurgis pradėjo dirbti krautuvėje, svajodamas apie savo verslą.

Ir aš neatsilikau: ėmiau pardavinėti populiarius vokiškus laikraščius gatvėje, nes tėvas pradėjo kilnoti stiklelį ir mums trūko pinigų.

Namuose, kur gimtąją mamos kalbą pakeitė vokiečių, beveik nebuvau, nes susiradau rimtesnį darbą - tapau žurnalistu.

Nebaigiau universitetų ir ryšių tarp publicistų neturėjau, bet buvau apsiskaitęs, todėl pradėjau rašyti nedidelius straipsnius beveik už dyką.

Publicisto kelio nemečiau, todėl po dvylikos metų darbo redakcijoje padariau nemažą pažangą - mano straipsniai puošė laikraščių viršelius, o aš pats atrodžiau kaip tikras žurnalistas: su ūsais, apvaliais akiniais ir užrašų knygute švarko kišenėje.

Nors ir buvau materialiai apsirūpinęs, draugų beveik neturėjau, o merginos manęs vengė, mat buvau rūsčios veido išraiškos, ypač kai rašiau.

Tačiau visa tai tapo smulkmenomis, kai buvo pasikėsinta į mano krašto laisvę.

- Henrikai, nesapnuok! Judėk greičiau, - paragino mane pulko vadas, ir aš, patogiau pasiėmęs šautuvą, nuskubėjau paskui bendrapulkį.