Gamtos fotografas Marius Čepulis apie „Nepatogaus kino“ Žaliąją programą: filmai paukščių neišgąsdino

Nes jos filmai svarbūs žiūrovams, o programos sudarytojai vis atranda kūrinių, apie Žemę kalbančių naujomis išraiškomis ir nagrinėjančių vis naujus klausimus. Keičiantis planetai, keistis privalės ir žmogus – konstatuoja šios programos filmai.



Marius Čepulis, vienas iš Žaliosios konkursinės programos žiuri narių, prisipažino, kad pusę šių filmų pažiūrėjo gulėdamas slėptuvėje ir belaukdamas paukščio, kurį buvo suplanavęs tądien nufotografuoti.

„22 valandas nebuvo ką veikti, nes paukštis atskrido tik vieną valandą iš viso šio laiko. Filmai paukščių neišgąsdino – lengva muzika, nedaug kalbų“, – juokauja M. Čepulis.



Tačiau jį patį kai kurie filmai sukrėtė. „Ąžuolų vienatvė“ (rež. Fabiana Fragale, Kilian Kuhlendahl, Jens Mühlhoff) pasakoja apie Vokietijos miške, 20 metrų virš žemės gyvenančius ir mišką saugančius protestuotojus.

Vienas jų žūsta – ši istorija pasakoja apie tai, kokios didelės kainos kartais reikalauja protestai. „Žiūrėdamas filmą norėjau daug keiktis“, – prisipažįsta M. Čepulis.



„Kilo labai slogus įspūdis apie žmoniją. Kažkoks siaubas, negalėjau ramiai žiūrėti, turėdavau vis nusisukti nuo ekrano ar persukti filmą. Šlykštus buvo ne filmas, o žmonių santykis.

Jei tam, kad miškas būtų išsaugotas, paaukojama žmogaus gyvybė, tada mūsų pasaulis – šūdų krūva“, – M. Čepulis nevynioja žodžių į vatą.



Filme „Žiogų respublika“ (rež. Daniel McCabe) tarsi mitinės būtybės iš dangaus leidžiasi žiogų pulkai.

O žmonių sukurti mechanizmai, tarsi iš mokslinės fantastikos puslapių, juos siurbia vidun – Ugandoje renkamas laukinių žiogų „derlius“, vėliau sėkmingai naudojamas maistui.

„Filmas apie grobuonišką žmogaus santykį su gamta, pasinaudojimą ja. Man pačiam, kaip biologui, buvo labai įdomu – niekada negalvojau, kad žiogus galima šitaip naktimis gaudyti“, – sako M. Čepulis.



„Visa, kas kvėpuoja“ (rež. Shaunak Sen) yra pirmasis filmas, laimėjęs geriausio dokumentinio filmo apdovanojimus ir Kanų, ir Sandenso festivaliuose.

Jis pasakoja apie brolius, kasdien gelbėjančius, slaugančius ir atgal į pasaulį išleidžiančius juoduosius peslius – jų užterštame mieste paplitusius plėšriuosius paukščius.

„Tai visiškai nepriminė dokumentinio filmo – jis praktiškai yra meninis. Tačiau bijau, kad žmonės jį neteisingai supras, nes pirmiausiai turėtumėme gelbėti ne paukščius, o savo aplinką.

Svarbu skleisti mintį, kad gelbėti reikia ne paukščius, o jų buveines. Filmas sukelia daug gerų apmąstymų“, – sako M. Čepulis.



Sizifo darbas 2023-aisiais yra plastiko rinkimas, jis yra mūsų šiukšlė, kuriai patys tarnaujame – tarsi tai nori pasakyti filmas „Svetimkūniai“ (rež. Nikolaus Geyrhalter).

Režisierius žiūrovą nukelia į skirtingas vietas: Nepalo kalnus, prabangius kurortus ant jūros kranto, dykumos viduryje vykstantį „Burning Man“ festivalį. Tarp tų vietovių bendra tik viena – kova su nesibaigiančiomis šiukšlių krūvomis.

Jos mums jau atrodo tokios pat natūralios, kaip ir kalnai ar upės.



Filmas „Paskutinis žmogus“ (rež. Ivalo Frank) žiūrovą nukelia į Grenlandiją – vietą, kur, naujausių atradimų duomenimis, kilo gyvybės Žemėje pradžia. Šiandienos Grenlandija – vis greičiau tirpstančių ledynų kraštas.

Režisierė atskleidžia būties kraštutinumus: gyvybę kaip mokslinį faktą ir gyvybę kaip šiandien kvėpuojančias asmenybes su unikaliais požiūriais bei norais.

„Buvo įdomu išgirsti kai kurias mokslininkų diskusijas apie bakterijas. Pasaulis priklauso bakterijoms ir virusams, o mes, žmonės, čia esame trumpam įsiterpę tik todėl, kad anaerobinės bakterijos mūsų kūnus pasirinko kaip vietą joms gyventi“, – svarsto M. Čepulis.



Būtent šioje programoje nugulė ir lietuviška premjera – Ispanijos ir Lietuvos bendros gamybos filmas „Domingo Domingo“ (rež. Laura García Andreu). Prie jo prodiusavimo prisidėjo žinomas lietuvių dokumentalistas, režisierius, prodiuseris Arūnas Matelis.

Šiame filme ekscentriškasis Domingas sumąsto nugalėti kapitalizmą: pergudrauti tarptautines įmones, praturtėti iš apelsinų ir kiekvieną dieną gyventi taip, tarsi ji būtų sekmadienis.

Beje, „domingo“ lietuvių kalba reiškia „sekmadienį“, tad būtent būtent šią dieną, spalio 22-ąją, ir įvyks lietuviškoji šio filmo premjera.



Geriausias Žaliosios konkursinės programos filmas bus paskelbtas jau spalio 19 d, o nugalėtojui atiteks ne tik titulas, bet ir 1000 eurų premija, kurią įsteigė ilgametis šios filmų programos partneris – atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“.

O festivalis iki spalio 29 d. tęsis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Marijampolės kino teatruose, daugiau nei 230-yje miestų ir miestelių bibliotekų bei kiekvienuose namuose – žiūrovai beveik visus filmus gali žiūrėti ir „Nepatogaus kino“ namų kino platformoje sau patogiu metu. 



10-yje teminių programų „Nepatogus kinas“ žiūrovą kalbina daugybe klausimų: apie mūsų santykius su kūnu, planetos būklę, skirtingus meilės veidus, nusikaltimus žmonijai, savęs paieškas ir kt.

Tačiau vien filmais „Nepatogus kinas“ neapsiriboja – nuo spalio 18 d. pirmą kartą Lietuvoje festivalio metu bus pristatyta išplėstinės realybės (XR) programa „NK-Interactive“. Žiūrovai turės išskirtinę progą patirti ryškiausius, plačiai įvertintus pastarųjų metų XR kūrinius: virtualios realybės filmus, žaidimus, video instaliacijas. 



Festivalio filmų ir renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt. Kaip ir kasmet, žiūrovai gali išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti festivalio pasą į visus filmus, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą.

Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti festivalio bilietus prieš pat seansą žiūrovai gali ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie festivalio.