Ėvė, nenorėjusi būti Ieva

Kas toji Mažoji Lietuva, kokie joje papročiai ir tradicijos menkai buvo žinoma, tuo labiau - nebandyta gilintis netgi tuomet, kai toji Mažoji Lietuva susijungė su Didžiąja. Į Klaipėdą ir šitą kraštą nesiveržė iš Lietuvos sodžių ir kaimų kilę ir jau spėję Europos sorbonose, oksforduose prasilaužti, netgi tapti šviesuliais, o ir  sietynais.

Bent jau literatūrinį "frontą" Klaipėdos krašte laikė Ėvė. Aplink ją spietėsi ne tik literatai, bet ir žmonės gal būt tolimi nuo literatūros, užtat godūs žinių apie Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos praeitį.

O Ieva Simonaitytė ne tik sava kūryba - romanais ir apysakomis - buvo tas gyvasis ir skaidrusis šaltinis. Šviesaus atminimo kraštotyrininkas, fotografas Bernardas Aleknavičius, įnikęs į Mažosios Lietuvos istoriją, žinoma, su I. Simonaityte susidraugavo. Įvairiomis progomis, o ir be jų dažnai su rašytoja susitikdavo.

Ne tik fotografuodavo, bet ir be galo, be krašto ją "tardydavo". "Dažnai tų pokalbių klausydavausi. Kai įsigijau diktofoną, neįspėdama esu tuos pokalbius paslapčia įrašiusi.

Tuomet juk dar nebuvo tokių griežtų reikalavimų kaip dabar",- pasakojo Bernardo žmona Antanina Aleknavičienė, atlydėdavusi sutuoktinį ne tik fotografuoti, bet ir kalbėtis su Ėve.

Ne kiekvieną rašytoja prisileisdavo. Bernardas buvo vienas iš tų "pateptųjų", vėliau išleidęs ir fotoalbumus su Ievos Simonaitytės portretais, Mažosios Lietuvos lietuvininkų istorijomis ir atvaizdais. Pasak p. Antaninos, jos rašytoja neaprėkdavo, lazda nestuksendavo, supikdyta dėl neatsargaus žodžio, ar nepatikusio svarstymo.

"Nenorėdama trukdyti pašnekesiams, tylėdavau. Tad Ėvės piktų replikų nesu patyrusi.  Užtat Bernardas gaudavo pylos. Tokia ūmi ji buvo, o Bernardas - ne konfliktinis ", - pasakojo ji.

Ir prisipažino diktofoninius įrašus perdavusi Ievos Simonaitytės bibliotekai.

Kaip ir B. Aleknavičius yra atidavęs savo archyvus tai pačiai bibliotekai. Kuo labiau tolsta Ievos Simonaitytės gyventoji ir kūrybos epocha, tuo labiau vertingi tie archyvai lietuvių literatūros istorijos tyrinėtojams.     

Bekraštė jūra

Kai, artėjant I. Simonaitytės 125 - osioms gimimo metinėms kreipiausi į Ievos Simonaitytės bibliotekos buvusį vadovą, rašytoją, beje, ir I. Simonaitytės premijos laureatą Juozą Šikšnelį, ką jam reiškė lietuvininkės rašytojos kūryba, žodžių neieškojo, jie liejosi patys: "Ji  man kaip bekraštė jūra,- įbrendi ir plauki, vos spėdamas dairytis į šalis.

Manyčiau, jog be Simonaitytės kūrybos neįmanoma suprasti šio krašto, ne tik suprasti, bet ir PAMILTI. Galima sakyti, kad Simonaitytės kūrybos dėka Klaipėda man tapo antrąja gimtine."

Mokykliniai įspūdžiai

Nors tiesioginio kontakto akis į akį su Ieva Simonaityte nesu apturėjusi, bet, žinoma, kulniuodavau į bibliotekas pamatyti tą rašytoją, kurios apysakas ir romanus pagal lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų padiktuotus sąrašus privalėdavau perskaityti vasaromis.

Skaitydavau tik iš meilės  lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Teresei Maksimavičienei, vėliau ir kai kuriems kitiems pedagogams. Mokyklinės programos Ėvės kūrinius sunkokai, bet įveikiau.

Nesusižavėjau. Ką, būdama paauglė, galėjau suprasti apie giluminius žmogaus jausmų klodus? Tuo labiau, siejamus su šeimų troškimais pralobti - žemėmis, pinigais, o dažnai per vedybas pasidabinti ir gerbiamų šeimų karūnomis...Nuobodu.

Universitete I. Simonaitytės kūrybai nebuvo skiriamas toks dėmesys, kaip, tarkim, Kristijonui Donelaičiui. Gal jos kūrybinės epopėjos ir būtų pakraščiu nuslydusios.

Gelbėjo Lietuvos televizijos filmas "Vilius Karalius", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Klaipėdos dramos teatro aktorius Kęstutis Žilinskas. O jis tuo metu buvo namo priešais kaimynas. Tai kaip nežiūrėsi "Viliaus Karaliaus"?

Štai tuomet ir pagavo šišas skaityti ne tik "Vilių Karalių", bet ir „Aukštujų Šimonių likimą“,"Pikčiurnienę", žinoma, ir autobiografinius romanus.

Jau turėjau šiokių tokių Mažosios Lietuvos istorijos žinių, kažkiek buvau prisilietusi ir prie lietuvininkų gyvenimo istorijų. I. Simonaitytės kūryba gulė į bent kiek išpurentą dirvą. Ir todėl plėtė ne tik emocinį akiratį. Tiesiog įsitikinau I. Simonaitytės talento didybe.

Jei galėčiau sau leisti prabangą vėl iš naujo visa tai skaityti, manau, rasčiau kuo žavėtis dar aistringiau.

O gal ir pasisemti vaizdingo I. Simonaitytės žodyno. Geitaeigiame, greitabėgiame gyvenime daugeliui mūsų jis yra susiaurėjęs iki keliolikos žodžių, santraukų ir santrupų.  

 Kai buvo draudžiama viešai minėti Mažosios Lietuvos vardą

Tik jau žymiai vėliau susitikimuose su rašytoja (tuomet išleistų knygų pristatymai nelabai buvo praktikuojami)jos pasakojimai, kaip gimė vienas ar kitas kūrinys, suintriguodavo.

Biografinės kartais tik nuotrupos, o kartais kone jos gyvenimo epai paveikdavo tiek, kad atkardavo žandikaulis.

Bet tiesioginis kontaktas, kaip nutiko Domui Kaunui, Vytautui Kalteniui, Bernardui Aleknavičiui, taip ir neužsimezgė net lankantis jos namuose Priekulėje. Juk tapti rašytoja ambicijų neturėjau.

Gyvenimo, o ypač Mažosios Lietuvos (sovietmečiu tą pavadinimą minėti ir spaudoje drausdavo...)nepažinojau, istorinių aplinkybių klosčių - tuo labiau.

Tad ant sprando klausinėti nesikardavau, tenkindavausi tuo, ką atsakydavo kitiems. Ir galvodavau - kieta ta Ėvė.

Nors - kas yra neįgalumas, ribotas judėjimas  taip patneturėjau jokio supratimo. Tuo labiau, kad turėjo volgą ir vairuotoją. Sėda į tuomet prabangiausiu laikomą automobilį ir birbia į Klaipėdą, Vilnių ar kur jai reikia.

Dažnai palėkdavo ir į Vanagų bažnyčią. Nors teigdavo esanti netikinti, joje dvasininkai rašytoją pasitikdavo itin pagarbiai, pasodindavo jai patogiausioje kojoms vietoje - kunigai ją mėgo ir mylėjo.

Gal už kūrybą, o gal už paaukotus tiems laikams milžiniškus 600 rublių Vanagų bažnyčiai užlaikyti... 

(Bus daugiau)