Epitafija Biržos gatvės atminimui

Už statybinės tvoros žemė atvėrė buvusio vieno svarbiausių Klaipėdoje, po Antrojo pasaulinio karo galutinai sunaikinto Biržos gatvės kvartalo likučius.

Apie šią svarbią, kadaise gyvybe pulsavusią bei užmarštin nugrimzdusią uostamiesčio urbanistinę salelę „Vakarų ekspresui“ papasakojo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius prof. dr. Vasilijus Safronovas.

Ką reiškia Biržos gatvės kvartalas Klaipėdos istorijos pažinimui ir kodėl svarbu priminti, kalbėti apie tai XXI amžiuje?

Na, šiais laikais dažnai viską aiškiname pasitelkę psichologijos terminus. Padarysiu tai šiuokart ir aš. Man Klaipėda yra miestas, kuriame justi atminties ir tapatybės trauma. 

Man Klaipėda yra miestas, kuriame justi atminties ir tapatybės trauma.

Trauma, iš kurios bent jau dalis miesto bendruomenės jau senokai ieško būdų vaduotis. 

Bet vadybininkiškas ir biurokratinis mąstymas tam neretai kliudo, skatindamas veiksmus, kurie traumą toliau palaiko ar net gilina.

Biržos gatvės kvartalo sunaikinimas pokariu; ilgos dvejonės, ką daryti su Atgimimo aikšte, po 1990-ųjų; Vasario 16-osios šventimas aikštėje, kuri buvo suprojektuota Leninui, ir netgi šiandienis siūlymas galutinai viską sunaikinti įrengiant parkingą – visa tai man yra tos pačios klaipėdietiškosios traumos simptomai.

Kuo ypatinga buvo Biržos gatvė?

Du šimtus metų – nuo XVIII a. vidurio iki XX a. vidurio – tai buvo tam tikras miesto centras, veidas, jo vizitinė kortelė. 

Biržos gatvė buvo tam tikras Klaipėdos miesto centras, veidas, jo vizitinė kortelė.

Aleksandro aikštė, kaizerio Vilhelmo paminklas ir „Borusijos“ monumentas, rotušė ir apskrities valdyba, biržos pastatas su pagrindiniu miesto knygynu ir kitomis parduotuvėmis – visa tai buvo čia, nedideliame plote, kuris ėmė formuotis XVI amžiuje.

Kada ir kaip susiformavo ši gatvė, net savotiškas kvartaliukas?

XVI amžius buvo pirmasis Klaipėdos augimo laikotarpis. Tada pradėta užstatyti ne tik dabartinį Senamiestį, bet ir Priemiestį kitapus upės, kur miestiečiai irgi turėjo sklypų. 

Tai buvo viena urbanistinė struktūra, kurią skyrė tiltas per upę.

XVII a. pradžioje miestas tapo tvirtove. Miestiečių sklypų kitapus tilto per vandenį nebuvo kaip ginti, tad pylimais apjuosti ir įtvirtinti nutarta tik tą dalį Klaipėdos, kuri buvo kairiajame Dangės krante.

Po 1678 m. gaisro, kai Priemiestis per švedų apgultį sudegė, nutarta priešais tiltą supilti raveliną ir iškasti vandens griovį. 

Tad buvusio kvartalo vietoje atsirado vandens apsuptas žemės pylimas. Jis tarnavo iki Septynerių metų karo (1756-1763 m.), kai miesto gynybinė linija buvo patraukta nuo upės į šiaurę, maždaug į dabartinės Simono Daukanto gatvės liniją.

Raveliną nukasus, vandens griovį užpylus, vieta greitai užstatyta. Naujos statybos čia simbolizavo XVIII a. viduryje staigiai pradėjusios augti Klaipėdos ambicijas.

Visas gatvių tinklas, išlikęs iki XX a. vidurio, susiformavo būtent tada. Pagrindinė arterija, jungusi dabartines Herkaus Manto ir Tiltų gatves, gavo pavadinimą Börsenstraße (Biržos gatvė). 

Jis pirmą kartą minimas 1840 m. plane, kaip ir pavadinimas Börsenbrücke (Biržos tiltas). Bet abu, tikėtina, atsirado truputį anksčiau.

Bene garsiausias pats Biržos pastatas. Kas jame veikė?

Birža buvo specialiai pastatytas objektas. Jis, davęs vardą tiltui ir gatvei, stovėjo dabartiniame skvere tarp šiuo metu išraustos aikštės ir upės.

Pirmoji birža baigta 1777 m., bet savo „išvaizdą“ tas pastatas keitė kelis kartus. Paskutinį kartą – 1908–1909 m., kai jį rekonstravo pagal garsaus Vokietijos architekto Franzo Schwechteno projektą.

Pirminė biržos funkcija – pirklių gildijos būstinė. Joje jie skelbdavo savo komercinius pasiūlymus, stebėdavo rinkų situaciją ir sudarydavo finansinius sandorius. 

Vėliau funkcijų gerokai padaugėjo. XX a. pr. pastate buvo ir reprezentacinė miesto salė, ir vieni didžiausių Klaipėdoje prekybos namų „F. Laß & Co.“, ir pagrindinis miesto knygynas. Be to, vyninė, kavinė, parduotuvės, butai.

Kokią Biržos gatvę išvydo sovietų kariai 1945 m. žiemą?

Apgriautą ir likusią be žmonių. Kvartalas nukentėjo nuo bombardavimų dar 1944 m. rudenį. Bet 1944 m. pabaigoje darytos nuotraukos rodo, kad visi pastatai dar buvo išlikę, tik be stogų.

Griovimas suintensyvėjo po to, kai tarybinė armija įžengė į Klaipėdą. 1946-ųjų nuotraukose kvartale jau styro tik pastatų konstrukcijos.

1947–1948-ųjų nuotraukose matome jau „išvalytą“ erdvę, apimančią ir dabartinį skverą, ir aikštę, ir paplatintą gatvės ruožą.

Tiesa, „išvalyta“ ne iki galo, nes keli namai toje erdvėje liko ilgėliau. Turiu galvoje ne tik buvusią gaisrinę ar buvusią apskrities valdybą. 

Į rytus nuo buvusios rotušės triaukštis su mansarda gyvenamasis namas prie dabartinės Danės gatvės stovėjo dar iki 1967 m.

Kodėl pokariu buvo sunaikinta ši erdvė?

Jau 1946 m. projektuotojai čia numatė aikštę. Gatvių tinklą pradėta transformuoti, pastatų likučius nuo žemės paviršiaus šalinti būtent dėl šios priežasties. Ir Biržos tilto ašis buvo pasukta dėl to paties.

Ar buvo įmanoma išgelbėti šį istorinį reliktą?

Viskas yra įmanoma, bet gal ne to meto sąlygomis. Pirmaisiais metais po karo čia žaidė ideologiniai interesai. 

Tada užsimota įrengti paradinę sovietinio miesto erdvę. Iki galo tai įgyvendinti pritrūko jėgos, bet pastatai buvo išgriauti.

Kai po kelių dešimtmečių mieste atsirado paminklosaugininkų, jie pradėjo kelti balsą. 1975 m., kai ne tai aikštę, ne tai klombomis užsodintą skverą pasiūlyta plėsti ir paversti Leninui skirta reprezentacine erdve, Paminklų konservavimo institutas rengė Senamiesčio regeneravimo projektą. Jau tame projekte raginta aikštės rekonstrukcijos atsisakyti, nedidinti dirbtinai barjero tarp dviejų senojo miesto dalių.

Bet minėto instituto ekspertų balsas tada į dangų nenuėjo, ir čia atsirado Lenino statulai skirta aikštė. Po to vėl griuvo pastatai. 

Gaisrinės neapsaugojo ir faktas, kad pastatas buvo sovietiniame kultūros paminklų registre.

Valdininkai Paminklų konservavimo instituto darbuotojus „ramino“ dar ir šiandien dažnai nuskambančia fraze: „Ko čia lendate, juk tai ne Senamiestis.“ 

Kaip šiandien žinome, iš tiesų tai yra toks pats Senamiestis, kaip ir tai, kas likę kairiajame upės krante. Tik dešiniakrantė dalis subjaurota ir suniokota.

Jūsų nuomone, kaip galima būtų įprasminti Biržos gatvės atminimą?

Atminimą galima įprasminti, kai turime lavoną. Klaipėda man regisi kaip vis dar gyvas organizmas. 

Bet tai organizmas, kuris turi rimtų problemų ir kuriam labai trūksta profesionalios pagalbos.

Tai, kas numatyta daryti išraustoje aikštėje, tokios pagalbos tikrai nepridės. Ne kiekvieni archeologiniai tyrimai reiškia visišką kultūrinio sluoksnio ir praeities liekanų sunaikinimą.

Bet šiuokart užsakovas sako: ištirkite viską tam, kad tai būtų galima sunaikinti. Manau - tai dviguba klaida.

Pirma, 21 milijonas mokesčių mokėtojų pinigų bus palaidoti mažai kam reikalingame požeminiame garaže. 

Antra, bus sunaikinti istorijos likučiai, nes visa tai, ką archeologai rado (pastatų sienas, grindinius), reikės demontuoti.

Tie pastatų likučiai turi istorinę vertę?

Vertė yra, be jokios abejonės. Pirmiausia - kultūrinė. Saugoti atodangas prasminga tik tuo atveju, kai atsisakoma požeminio parkingo idėjos. Bet vadybininkiška logika to neleidžia.

Aikštę rekonstruoti būtina. Dėl to abejonių maža. Tai darant, pažymėti senąjį gatvių tinklą irgi būtina. Bet parkingas pribaigs šią vietą. 

Galutinis istorijos ištrynimas – tai, ko nesugebėjo padaryti net sovietinė valdžia – bus padaryta dabartinės valdžios užsakymu. Tik anksčiau viską diktavo draugas komunistas, o dabar diktuoja ponas pinigas.

Alternatyva autentikai, kurią mums pasiūlys, – muziejinis 3D senojo miesto maketas. Čia kaip vietoje kokybiško daikto tau pasiūlo pigią kinišką kopiją.

Kaimyninė Lenkija taip pat labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau lenkai sugebėjo ne naujai užstatyti, o visiškai atstatyti ištisus prieškarinių vokiškų pastatų kompleksus. Pavyzdžiui, Elbinge. Kodėl Lietuvoje neinama šiuo keliu?

Priežasčių labai daug. Bet pagrindinės – psichologinės. Dažnas vis dar nepažįsta savęs ir savo praeities šiame mieste. 

Tie, kas pažįsta, neretai vengia pripažinti, kas esame iš tiesų. 

Darnaus ryšio su ikikarine praeitimi niekaip nenorime palaikyti nuolat, paversti tai kasdiene, visai bendruomenei galiojančia praktika.

Iš to gimsta neadekvatūs veiksmai, kai tas pats užsakovas vienoje vietoje atstatinėja senovę imituojančias pilis ir bažnyčias, o kitoje užsako senovės liekanų griovimą, vadindamas tai „plėtra“. Vienoje vietoje ekspertų balsą užsakovas girdi, kitoje vietoje tų pačių ekspertų balsą ignoruoja. 

Deja, visos bendruomenės psichologinės gerovės sąskaita.