Dmitry Krymov: „Teatras - tarsi eilė tamsių kambarių prieš mane. Ir tai labai įdomu“

Prieš atvykdamas į Lietuvą, paskutinį spektaklį, taip pat A. Čechovo motyvais, praėjusį pavasarį režisierius pristatė JAV, Filadelfijoje. Šiuo metu D. Krymov gyvena Niujorke, vadovauja savo įkurtai teatro laboratorijai „Krymov Lab NYC“.

Susitikus su D. Krymovu krinta į akis jo laikysena - jis kalba tyliu, švelniu balsu, atrodo labai santūrus, net melancholiškas, nors netikėtai nustebina staigaus ir aštraus humoro šuoru. Režisierius kalbėdamas apie savą teatro sampratą akcentuoja būtinybę kalbėti šiandieniam žmogui esminės svarbos klausimais, bet tuo pat metu netapti publicistikos erdve.

Kaip jaučiatės Klaipėdoje? Teko girdėti, kad lietuviškas pajūris jums nėra svetimas?

Lietuva man labai miela, visą vaikystę praleidau Lietuvoje, su tėvais stovyklaudavome prie ežerų, nakvodavome palapinėse, plaukiojome baidarėmis. Čia niekada nepatyriau nieko blogo. Lietuvoje turėjome daug draugų ir su jais praleidome nemažai laiko.

Grįžtu čia kaip į savo vaikystės šalį. Be to, čia turėjau progą pamatyti savo tėtį (žymų teatro režisierių Anatolijų Efrosą .- Autor. past.) visai kitokį, negu jį mačiau jo darbo vietoje Maskvoje.

Grįžtate savotišku nostalgijos maršrutu?

Lietuvių režisieriai Maskvoje dar visai neseniai buvo pirmose gretose, labai gerbiami. E. Nekrošius, M. Karbauskis, O. Koršunovas, R. Tuminas - Maskvos teatriniame pasaulyje jie buvo labai vertinami ir priimami kaip savi.

Viskas, apie ką kalbu, liečia laikotarpį iki karo. Tai irgi tam tikros nostalgijos ženklas.

Skaitant įvairias jūsų spektaklių apžvalgas, priėjus iki „New York Times“ ir supratus jūsų veiklos apimtis, gal iš mažos šalies komplekso, bet kyla klausimas - kaip nutiko, kad esate Klaipėdoje? Kas lėmė, kad atvykote į šį nedidelį nedidelės šalies miestą?

Mane pakvietė Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. Kvietė jau seniai, bet vis negalėjau, nes buvau labai užimtas Maskvoje.

Turėjau kokius penkis pradėtus darbus, o tai reiškia planus dvejiems trejiems metams į priekį. Bet tada viskas labai staigiai pasikeitė. Iki to momento jau buvau spėjęs atvažiuoti į Klaipėdą, susipažinti su teatru ir aktoriais. Man čia labai patiko.

Tomas tuo vizitu buvo paspendęs labai gerus spąstus. Kai viskas Rusijoje apsivertė, Tomas buvo pirmas žmogus, su kuriuo santykiai prasitęsė labai natūraliai.

Gerbiu jį ne tik dėl to, kad yra simpatiškas žmogus, puikaus teatro vadovas, bet ir dėl to, kad tuo sunkiu metu nesakė „palaukim“, „ne dabar, tu gi supranti“ - taip daug kas kalbėjo - o jis, priešingai, sakė „nagi, darom, aš čia“.

Ir tai buvo toks draugiškas gestas, kad tą akimirką vedė iki ašarų, emociškai palietė labai giliai. Dabar džiaugiuosi, kad taip susiklostė.

Gal galite pasidalinti, kokie kūrybiniai principai jums yra svarbiausi?

Teatru galima pasakyti kažką labai stipraus, pasiekiančio širdies, sielos, proto ir intelekto gelmes. Teatras labai įdomus instrumentas.

Daug metų tapiau, tai - dieviškas užsiėmimas, kažką reiškia, kai už savo nugaros jauti Rembrandtą, Matissą, Chagallą, Picassą. Bet teatras turi didesnes poveikio galimybes, jis nėra amžinas, jis greitas. Tai ir yra jo stiprybė.

Man atrodo, kad iki galo dar nepažinau ir neperpratau teatro instrumento, jis man vis dar paslaptingas. Žinoma, daug išmokau per tuos 20 metų, kai dirbu režisieriumi.

Vis dėlto dar turiu jausmą, kad prieš mane visa eilė tamsių kambarių. Ir tai labai įdomu.

Akimirka iš spektaklio „Fragmentas“. Domo RIMEIKOS nuotr.

Kurdamas spektaklį Klaipėdos dramos teatre atspirties tašku pasirinkote A. Čechovą. Kodėl būtent šis autorius, kuo jis jus traukia?

Sukūriau jau keturis ar penkis spektaklius pagal A. Čechovą. Jis keistas autorius. Nežinau, kuo tai paaiškinti, bet su juo nenuobodu. Kažkada tėtis pasakojo, kad baigė kurti spektaklį pagal „Tris seseris“ ir iškart būtų galėjęs kurti dar vieną spektaklį pagal „Tris seseris“, tik visiškai kitaip. Tada negalėjau to suprasti, bet dabar jau suprantu.

A. Čechovas keistas, arba tokiu tapo po didžiulių eksperimentų su jo kūryba visame pasaulyje - nuo labai realistinių pastatymų iki, pavyzdžiui, vokiško ekspresionizmo. Jis jau seniai tapo teatrinių bandymų lauku.

Visa A. Čechovo dramaturgija susideda iš momentų, kuriuos galima apibūdinti kaip neįmanomus bandymus pasiekti laimę, ir jie amžini, bent jau mano nuomone.

Gal galite pasidalinti Klaipėdoje kuriamo spektaklio ištakų istorija - kodėl būtent šis A. Čechovo kūrinys, kuo jis jus kvietė ir ką jame įskaitėte? Ar idėją atsinešėte su savimi, ar ji atsirado susipažinus su Klaipėdos dramos teatru ir jo aktoriais?

Spektaklio idėja atėjo kartu su manimi. Jei dabar pažiūrėsite į spektaklį, tai jo santykį su A. Čechovu galima prilyginti anūko ir senelio santykiams - bandote sugretinti jų portretus ir lyg matyti kažkoks panašumas, bet iš tiesų jie labai skirtingi. Lyg ir galima nujausti giminišką ryšį, bet tai jau kitas žmogus.

Nežinau, kuo tai baigsis, bet aktoriams net pasiūliau vadinti vienas kitą savo tikrais vardais - Regina, Darius...

Tai ne „Trys seserys“, tai kartais kažkodėl panašu į „Tris seseris“. Tai - mažas epizodas, dėl to ir spektaklio pavadinimas „Fragmentas“. Šiame epizode kažkas atsispindi iš „Trijų seserų“, bet nėra tiesioginio jų siužeto. Atsispindi nuotaikos, noras išsigelbėti artėjant katastrofai, nors apskritai tas noras yra beviltiškas ir liūdnas. Ir štai klausimas, kaip tą bejėgiškumą atspindėti šiandien.

Bejėgiškumas išliko, laimės troškimas išliko, laimės trūkumas taip pat išliko. Bet kaip tai išreikšti, kad publika žiūrėtų kūrinį apie save? Ji ateina žiūrėti A. Čechovo, bet iš tiesų nori matyti save. Ji neateina į muziejų, teatras nėra muziejus, čia, aišku, kalbu apie teatrą, kuris man įdomus.

Žmogus ateina žiūrėti spektaklio apie save. Jis ryte atsikelia ir skaito arba žiūri naujienas, nuo kurių dreba visu vidumi, esu tikras, visi ir visur tą daro, aš taip pat. Ir tada tas žmogus ateina į teatrą.

Kodėl pasirinkote būtent gaisro momentą?

Tai klausimas apie tai, kaip gimsta idėja. Atsakymo nėra. Idėjos kažkaip atsiranda, įkvėpimas materializuojasi. Nežinau, negaliu atsekti, tai tiesiog atėjo į galvą. Bet ji subrendo po susitikimo su Klaipėdos dramos teatro aktoriais.

Jūsų karjera teatre prasidėjo ne nuo režisūros, bet nuo scenografijos. Ir dabar kalbinti aktoriai minėjo, jog scenografija scenoje yra lygiavertės svarbos su visais žmogiškais personažais. Kaip jūs įvardintumėte, kas jums yra spektaklyje scenografija, kokią galią ji turi?

Geriausia dekoracija šiandien - tuščia scena. Kas vyks, nežinau.

Viskas atsiranda dirbant ir tokia kūrybos paslaptis reikalinga dėl publikos, kad ji patikėtų prieš jos akis vykstančiu žaidimu. Kad patikėtų, jog tai ne klastotė. Publika turi patikėti sumaniai sugalvotu žaidimu, vykstančiu prieš jos akis.

Grįžtant prie „Fragmento“, šiame spektaklyje scena nėra tuščia, kartu su scenografe Irina Komissarova prigalvojome visai nemažai. Bet labai tikiuosi, kad netikėtumo momentas veiks, scenografija vystysis kartu su spektakliu.

Atvykote su idėja, bet nemažai vietos palikote improvizacijai, kaip pats sakote, žaidimui, kiek spektaklio išauga tokia laisva forma? Ir ar pats žinote, kuo viskas baigsis?

85 procentais žinau. Mano atsivežta pjesė, ką joje surašiau, neleidžia nuklysti, tai - karkasas, bet jo viduje labai daug erdvės improvizacijai. Pati improvizacija yra labai viliojantis dalykas ir kartu pavojingas. Viskas priklauso nuo to, kas ja užsiima. Sumani improvizacija yra nuostabus dalykus.

Kokie yra sumanios improvizacijos bruožai?

Ji neturi visiškai atsitraukti nuo ištakų, žinote, palyginti galima su jėgos aitvarais. Jie atsiplėšia nuo bangos, pakyla, bet kiek pasklendę vėl lenta paliečia bangą. Taigi improvizacija yra žaidimas su klasikais, kartu su jais, kaip su draugais. Mums reikia pakilti, bet ir vėl paliesti bangą.

Kam nusiteikti į „Fragmentą“ ateisiantiems žiūrovams?

Būti atviriems nuotykiui. Man svarbu, kad niekas nežinotų, kas vyks ateinančią minutę. Pradžia neturi išduoti, kas vyks kitą minutę, antra minutė turi neišduoti trečios ir taip toliau iki pat pabaigos, iki visiškai nenuspėjamo galo.

Pabaigoje publika turi klausti. „Ir viskas?“ - „Taip, viskas.“ - „O kodėl?“ - „Tiesiog viskas. Todėl.“