Derėtis su prancūzais - užrištomis akimis

Šįkart - neeilinio operacijos dalyvio, vos 23 metų klaipėdiškio Jono Gervino (1900-1957) pasakojimas, atskleidžiantis bergždžias lietuvių pastangas derėtis su Klaipėdos kraštą nuo 1920 m. administravusios Prancūzijos valdžios patikėtiniais uostamiestyje. Žinia, sausio 14-15 d. neišvengta kraujo praliejimo, aukų iš abiejų konfliktavusių pusių.

Tačiau prieš tai jaunuoliui kartu su bendražygiu buvo patikėta itin svarbi užduotis: net kelis kartus vykti į miestą, susitikti su prancūzų kariniais vadais ir bandyti išvengti ginkluoto konflikto. Šis žygis jiems patiems vos nesibaigė tragiškai, mat vietoje diplomatinės akistatos sulaukta grasinimų būti sušaudytiems ir įmestiems į Dangės upę.

Debiutavo areštu

Iš dabartiniame Klaipėdos rajone, Dreižių kaime, gimusio J. Gervino pateiktos informacijos galima spręsti, jog šis jaunuolis į Kaune kruopščiai planuotą karinę operaciją užimant Klaipėdos kraštą buvo įsitraukęs dar 1922 m. ir palaikė ryšius su tuomete laikinąja Lietuvos sostine. Apie tai jis pats užsimena teigdamas, jog tų metų pabaigoje Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (MLGK) pastarajam pavedė kraštą aprūpinti atsišaukimais. Turimos omenyje platintos nedviprasmiško turinio skrajutės.

„Broliai Šauliai! Pasauliniam karui besibaigiant, Ruso naguose buvusioji Didžioji Lietuva savo sūnų pastangomis išsivadavo iš vergovės jungo. <…> Mažoji Lietuva buvo atskirta nuo Vokietijos ir mums buvo žadėta, kad Lietuvos Respublikai susitvarkius ir mums bus leista prie senosios savo močiutės prisiglausti. <…> Apsivylėme! <...> Mes, Mažosios Lietuvos gyventojai, palikome vergai ir įpuolėme į neapsakomą skurdą. <...> Laikas būtų ir mums prie Lietuvos glaustis. <...> Svetimšaliai pradėjo negirdėtai mus spausti, neleidžia mums laisvai susirinkti, draudžia mums lietuviškus atsišaukimus bei lapelius platinti <...>“, - skelbiama Šilokarčemoje (Šilutėje) 1923 m. sausio 7 d. išspausdintame atsišaukime.

Jo pabaigoje aiškiai pareiškiama, kad yra griebiamasi ginklo, pasiryžtant iškovoti laisvę arba mirti. Žmonės kviečiami prisijungti prie kovotojų.

„Ta proga buvau Šilutėje areštuotas ir man surašytas protokolas. Sausio mėn. pirmose dienose reikėjo su tam tikru uždaviniu išvažiuoti Kaunan. Negalint “Manifestas - Visiems gyventojams Klaipėdos Krašto„ Klaipėdoje spausdinti, turėjau reikalingas raides Kaunan nuvežti ir darbą ten atlikti“, - apie savo užduotis pasakojo J. Gervinas.

Į derybas su prancūzais buvo pasiųsti vos per 20 metų turėję jaunuoliai. Asociatyvioje 1923 m. nuotraukoje - karinės operacijos savanoriai su žaliais raiščiais ant žastų. MLIM archyvai.

Norint patekti į Didžiąją Lietuvą, reikėjo kirsti pasienio punktą Bajoruose (dab. Kretingos pietvakarinė dalis), į kuriuos jaunuolį palydėjo Vyriausiojo MLGK narys, šaulys Jurgis Brūvelaitis.

Apie kelionę į Kauną neužsimenama, tačiau detaliai pasakojamas vadinamųjų Klaipėdos krašto sukilėlių maršrutas link uostamiesčio.

„Mano būrys sausio 10 d. ties Toliais (kaimas apie 3 km į šiaurės rytus nuo Kretingalės - aut. past.) perėjo sieną. Tą dieną atvykome iki Trakių kaimo (į pietus nuo Tolių - aut. past.), kur išstatę sargybas norėjome mažumą pailsėti. Dar nesutemus buvo sulaikytas iš Klaipėdos atvažiuojantis automobilis, kuriame sėdėjo trys žandarai (prancūzų karo policija - aut. past.). Šalia šautuvų vežėsi jie su savimi ir vieną kulkosvaidį, kad apgynus Bajorų kaimą nuo “lietuviškų plėšikų„. Taip jie patys pasakė. Jie buvo palikti po apsauga, o antrą dieną išsiųsti į Bajorus“, - prisiminimais dalijosi 1923-iųjų sausio įvykių amžininkas.

Sausio 11-ąją jis iš Trakių kartu su būriu patraukė į Klaipėdą ir apsistojo Ginduliuose. „Ten pat paliko iki sausio 15 d. ir vyriausioji vadovybė“, - atskleidė jis.

Iš pradžių - užrištomis akimis, grasinant nušauti, įmesti į upę, o po to - pažadant visokeriopą apsaugą. Tokius nuotykius dviem klaipėdiškiams teko patirti bandant patekti pas vyriausiąjį prefektūros komisarą G. Petisné (centre).

Gavo užduotį

J. Gervinui kartu su kitu klaipėdiškiu, jaunu karininku Jonu Kibelka buvo patikėta svarbi diplomatinė užduotis.

„Tą pačią dieną teko man su draugu Kibelka vykti kaipo parlamentarui pas komisarą Petisné (Gabrielių Petisné, vyriausiąjį prefektūros komisarą - aut. past.). Su savimi turėjome raštą su mūsų reikalavimais ir pasiūlymais, be to, baltą vėliavą ir žibintą. Vykome plentu pro Bachmaną (iki mūsų dienų išlikęs Bachmanno dvaras Paupiuose - aut. past.) iki Dangės tilto ties fanierų fabriku (dab. Liepų g. tilto - aut. past.). Prie tilto mus sulaikė žandarų sargyba“, - prisiminė J. Gervinas.

Tilto sargyba iššovė baltą raketą ir įsakė lietuviams prisiartinti.

„Tas buvo lengvai pasakyta, bet nepadaryta, nes tiltas buvo kryžmai spygliuota viela išpintas. Aštuoni žandarai su atstatytais šautuvais mudu sulaikė. Per tiltą perėję buvome žandarų apsupti, akys užrištos ir nuvesti į sargybos būstinę. Ten mus apklausinėjo garsusis policijos viršininkas Fisch, kuris nuplėšė nuo mūsų rankovių žaliąją apyrankę (specialų raištį su raidėmis “MLS„ ant žasto - aut. past.), mus iškrėtė ir galiausiai pradėjo visokiais būdais kolioti ir keikti“, - pasakojo klaipėdiškis.

Fischas norėjo atimti ir prancūzams nešamą raštą, tačiau nesėkmingai, mat jaunuoliai ėmė priešintis ir reikalauti juos nugabenti pas prancūzų komisarą G. Petisné.

„Užrištomis akimis vedė mus per visą miestą iki prefektūros, kuri buvo Perkasų gatvėje (dab. Sukilėlių g. 12 - aut. past.). Miestelėnai, tą nepaprastą žygį matydami, šaukė, kad vedami sugauti sukilėliai. Prefektūroje buvo mums akys atrištos ir mus priėmė kapitonas Laroche. Už neilgo jis mums pranešė kad Petisné mus priimti negalįs, kadangi įvykus ginkluotiems susirėmimams jo galia perėjusi kariuomenės vado p. majoro Thibaut žinion. Netrukus buvo mums vėl akys užrištos ir mes automobiliu nuvežti į kareivines pas majorą T. Pasikalbėjimas ėjo vokiečių kalba ir buvo gana gyvas“, - prisiminimais 1937 m. dalijosi J. Gervinas.

Tiesa, keliama ir versija, jog jaunuoliai iš tikrųjų nebuvo nugabenti į prefektūrą: juos nuvedė į dab. Herkaus Manto g. buvusią vokiško dienraščio „Memeler Dampfboot“ redakciją.

Vadinamieji sukilėliai Klaipėdos prieigose. Oras rengiantis sausio 15-osios šturmui buvo toks bjaurus, jog ne vienas savanoris peršalo ir vėliau mirė. MLIM archyvo nuotr.

Diplomatinis tenisas

Pokalbis su prancūzų majoru nepriminė agresyvios akistatos su policijos viršininku Fischu.

„Majoras pasakė, girdi, jam esą pranešta, kad “lietuviški plėšikai„ esą užėmę Bajorus ir t. t. Man teko jam atsakyti, dalyką išaiškinti ir mūsų reikalus ginti. Tarpe kitko aš jam pareiškiau: Mes, vietos gyventojai, jokiu būdu esamos padėties ilgiau nebepakęsime. Perėję sieną mes Lietuvoj susiorganizavom ir apsiginklavę grįžome atgal, kad atsiėmus tai, kas mūsų. Jei ne geruoju, tai jėga. Su prancūzų tauta norime taikiai gyventi, todėl siūlome atsitraukti ir mūsų siekių vykdymui nesipriešinti“, - kartu ir stuburą, ir diplomatinius gabumus demonstravo jaunuolis iš Dreižių kaimo.

Jis išsitraukė dar vieną kozirį: norėdamas įrodyti, kad išties vyksta sukilimas, jaunasis pasiuntinys parodė majorui savo asmens dokumentus ir pareiškė, jog yra Klaipėdos krašto gyventojas.

Prancūzai lietuvių siųstą diplomatinį kamuoliuką pamušė į kitą aikštės pusę, tad, gavę atsakomąjį raštą bei lydimi kapitono Laroche su dviem žandarais, pasiuntiniai išvyko atgal iki tuomečio Luizės dvaro (ties dab. Liepų g. 62). Pakeliui „sukilėlių“ teiravosi, kaip su jais elgėsi policija.

„Man pasiguodus, jog mus grasino sušaudyti, į vandenį įmesti ir t. t., kapitonas Laroche pasakė lydintiems policininkams: “Jūs savo galvom atsakote už tuodu vyru!" - dėstoma prisiminimuose.

Į štabą už tilto per Dangę jaunieji diplomatai grįžo be nuotykių, tačiau tokie pavargę, jog virto ant šiaudų ir miegojo „lyg žado netekę už tris nemigo naktis“.

Ką parašė prancūzai, J. Gervinas neatskleidžia, tačiau rašto turinys neturėjo tenkinti lietuvių, mat jau kitą dieną, sausio 12-ąją, abu jaunuoliai antrą kartą vyko pas prancūzus. Šįkart nebe pėsčiomis, o automobiliu, bet ir vėl užrištomis akimis.

„Šį kartą vykome tiesiai į kareivines. Pas majorą T. nuvykę atradom ten susirinkus visus miesto ir krašto atstovus. Šie ponai norėjo prancūzams įkalbėti Klaipėdą atiduoti ne lietuviams, bet lenkams, kurių laivai, sako, jau esą pakeliui į Klaipėdą“, - kortas atskleidė J. Gervinas.

Po ilgo posėdžio majoras Thibaut pareiškė, jog derybos esančios neįmanomos, nes esą jau buvo pralietas kraujas. Taip pat esą jau ir negyvų.

„Iš visko buvo matyti, jog prancūzai stovi po vokiečių įtaka. Galiausiai man majoras T. pareiškė: “Aš turiu įsakymą iš maršalo Focho ir iš Ambasadorių konferencijos Klaipėdą apginti.„ Po šitokio pareiškimo mums nebeliko daug bekalbėti. Atsisveikindami dar kartą pareiškėme, kad mes prieš prancūzų tautą kaipo tokią nieko neturime ir ją gerbiame. Tada grįžome pas savuosius. Šį kartą grįžom per geležinkelio tiltą ir mums paėjus vos keletą šimtų metrų pradėjo šautuvai tratėti“, - įvykių eigą nupasakojo J. Gervinas.

Iškarpa iš 1923 m. sausio 12 d. „Lietuvos žinių“ numerio. Apie Bajorus rašė ir straipsnio herojus Jonas Gervinas. epaveldas.lt

Finalinis akordas

Įvykių liudytojas po nesėkmingų pirmųjų dviejų bandymų derėtis su prancūzais iki pagrindinės, ginkluotos kovos sausio 15-ąją daugiau diplomatinių žaidimų nebežaidė.

„Sausio 13 ir 14 dieną buvo tvarkomasi būsimam lemiamam žygiui. Laukėm atsvykstant Pagėgių ir Šilutės būrių. Sukilėliai tvarkė ginklus, ėjo sargybas, miegojo ir t. t. Buvo ir šiaip visokių nuotykių: narsūs sukilėliai užklupdavo žandarų sargybas, juos nuginkluodavo ir atvesdavo į štabą. Čia sakydavo, jog esą lietuviai nenorį su lietuviais kovoti, turį šeimas ir t. t. Visi suimtieji buvo nugabenti į Bajorus, kur jie apsaugoti valgydavo ir gerdavo“, - detales atskleidė J. Gervinas.

Be kita ko, paminėtos ir itin prastos oro sąlygos: purvą keitė pašalas, bendražygiai šalo, „buvo peršlapę ir daugelis nuo peršalimo vėliau mirė“.

Lemtingąją naktį į sausio 15-ąją ėmė smarkiai pustyti sniegą, tačiau dėl to buvo lengviau pasiekti Klaipėdos miestą.

Po prefektūros paėmimo į lietuviškosios karinės operacijos dalyvių rankas pateko daug prancūziškų šautuvų, kulkosvaidžių ir kt. O štai vadinamieji „piliečių apsaugos“ būriai esą vos pasirodžius „sukilėliams“ savo ginklus sumetė į Dangės upę.

„Po kelių dienų prancūzai prašė jiems vieną kulkosvaidį grąžinti, o mes reikalavome mums grąžinti mūsų ties Sendvariu (išlikęs dvaro kompleksas Tilžės g. 33 - aut. past.) paimtą sunkų automobilį. Man vėl teko vykti į kareivines pas prancūzus derėtis. Bet šį kartą vykau jau neužrištomis akimis. Dabar ėjo pasitarimai su majoru T. jau kitokioj nuotaikoj. Po ilgesnių derybų jis grąžino mums automobilį, o mes jam automatinį šautuvą“, - savo pasakojimą baigia J. Gervinas.

Šaltinis: dienraštis „Vakarai“, 1937 m., Nr. 18