Česlovas Stonys apie grįžimą į teatrą: "Jeigu norėčiau, kažin ar priimtų. O jeigu priimtų, kažin ar norėčiau"

Aš suvokiau, kad jo teatre rasiu, kad ir kokio dydžio gaučiau vaidmenis – mažus ar didelius, tai, ko beviltiškai ieškojau ir kaip aktorius, ir kaip žiūrovas kituose teatruose – savo darbo ir pastangų prasmę.

Pas Joną Jurašą beprasmių spektaklių nebuvo. Dar daugiau.

Ta jo pateikiama prasmė vedė į protą ar, švelniau tariant, atvėrė akis ne vienam ir ne dviem, o tūkstančiams žiūrovų. Ir vedė iš proto sovietinę valdžią.

1970 –ais metais Jonas Jurašas Kauno dramos teatre pastatė J Glinskio pjesę „Grasos namai“. Valdžios ir cenzūros maitvanagiams užkliuvo viskas: ir tekstas, ir mizanscenos, ir ištisos scenos.

Puolė visi. Kultūros ministerija su Lionginu Šepečiu priešaky, LKP CK su partijos ideologijos sarginiu šunimi Sigizmundu Šimkumi, Kauno miesto partinė valdžia ir, galiausiai, paties Kauno dramos teatro partinė organizacija, tiksliau, patys aktyviausi partijos eiliniai.

O svarstyti tikrai buvo ką. Puikūs J.Glinskio tekstai, geniali J.Jurašo režisūra, tobuli aktoriniai darbai.

Įdomiausia, kad spektaklį svarstė ne Meno taryba, kaip buvo įprasta, ne kūrybinis kolektyvas, o teatro partinė organizacija.

Nei režisieriaus, nei scenografės, nei pjesės autoriaus niekas nekvietė. Jie – antraeiliai. Čia susirinko svarbesni...

Teatro partsekretorius A.Tarasevičius, teatro direktorius R. Tumpa, aktorius A.Žekas, dar vienas kitas mažiau aktyvus, bet klusniai rankas kilnojantis partietis. Buvau ten ir aš, partietis su „griežtu papeikimu, įrašant į asmens bylą“.

Susidorojimui  dirigavo , kaip ir priklauso, duetas – partsekretorius ir direktorius. Verdiktas – labai blogas spektaklis.

Negalima rodyti. Argumentai? Antitarybinė Strazdelio ir Cenzoriaus scena, rekrūtų ėmimo scena žemina rusų tautą, tokio finalo, apskritai, būti negali.

Rekrūtų ėmimo scena buvo tokia: Į bažnyčią, kurioje meldžiasi jauni vyrai, įsiveržia būrys žandarų, apjuosia vyrus geležine grandine ir ištempia, kaip gyvulius, laukan, vežimui į rekrūtus.

Aš klausiu:

- Kurioj vietoj čia tas baisus rusų tautos žeminimas?

Komunistas Žekas:

- O žandarai tai rusai. Kokioje šviesoje mes juos rodom? A?

Tarasevičius su Tumpa pritariamai linksi galvom. Suprask, teisingai draugas Žekas aiškina.

  Aš nesuprantu. Klausiu:

- Palaukit. Nesuplakit rusų tautos. Rusų tauta buvo draugas Vladimiras Iljičius Leninas ir rusų tauta buvo Muravjovas korikas, caras ir visi jo bendražygiai. Man rusų tauta nevienalytė.

- Žekas:

- Nu žinoma, tai mes tą suprantam, bet paprasta liaudis to nesupras.

Aš:

- Stop. Čia draugas Žekas kažką ne taip sako. Kiekvieną dieną ir per radiją, ir per televiziją, ir laikraščiuose aš skaitau ir girdžiu, kad paprasta liaudis kaip tik ir yra geriausia , išmintingiausia meno vertintoja. Neklystanti. Gal užmiršot, ką pasakė Vladimiras Iljičius Leninas? „Menas priklauso liaudžiai“. Aš tuo tikiu. O ką, gal draugas Žekas netiki?

Žekas, įraudęs, kaip į verdantį vandenį įmestas vėžys, sukriokia:

- Tu apsimetinėji, tu vaidini!

Aš: 

- Užprotokoluokite, prašau, kad komunistas Antanas Žekas mane įžeidinėja.

Nežinau, ar susirinkime sekretoriavęs užfiksavo tą mūsų dvikovą. Tikriausiai – ne.

Susirinkimo vairą ryžtingai perėmė direktorius Romualdas Tumpa: „Vsio“ (Viskas) Jurašas turi išimti rekrūtų ėmimo sceną ir finalą. Kategoriškai. Be ginčų. Kitaip – premjeros nebus.

Na, o dėl Strazdelio ir Cenzoriaus scenos tai, - Tumpa padarė didelę pauzę, šitą jis mokėjo genialiai daryti, - tai...

Glavlito (cenzūros) vadui ta scena patiko, net pasidžiaugė, kad jo profesijos atstovas pirmą kartą bus parodytas scenoje.

Tai mes kaip ir neatsakom. Ar ne? O visa kita, kaip sakiau. Galų gale čia ne mes sprendžiam. Yra už mus didesnių... 

Ir tikrai. Norėdamas išgelbėti spektaklį J.Jurašas buvo priverstas paklusti. Nei rekrūtų ėmimo scenos, nei genialaus finalo premjeroje nebuvo.

Bandysiu papasakoti koks tai buvo finalas, nors puikiai suprantu, kad tai beviltiška. Beveik tas pats, kaip pamėginti papasakoti muziką.

„Grasos namų“ finalas toks: scenoje generolas Žaba (akt. K. Genys) ir Žandaras (akt. A.Budnikas). Žandaras rankoje už uodegos laiko žiurkę. Tardymo scena. Generolas Žaba kreipiasi į žiurkę, tarsi tai būtų poetas Strazdelis: „Tai ką, žiurke, graužeisi po Rusijos imperijos pamatais? „Ir t.t. ir pan. Klausinėja žiurkę, kaltina,  . Pagaliau žandaras išsigandęs sušunka: „Jūsų Šviesybe, jis padvėsė, jis nebegyvas“.

Tuo metu pasigirsta užkulisiuose stovinčių vyrų giedama Strazdelio giesmė „Pulkim ant kelių“.

Tyliai, tyliai, vos girdimai. Generolas įsiutęs griebia nebegyvą žiurkę, meta šalin ir pro sukąstus dantis iškošia „Rupūžės, jie ir dvėsdami sugeba mums pridergt“.

Generolas blaškosi, bando suprast iš kur sklinda giesmė. O giesmė skamba vis garsiau. Jį apima baimė, perauganti į paniką.

O giesmė vis garsyn ir garsyn. Generolas Žaba griebia nagaiką, ima plakti nematomą garsą, tarsi skambantį iš visų pusių.

O giesmė dar garsyn ir garsyn. Generolas plaka rimbu orą, sienas, grindis, plaka tarsi išprotėjęs, pervargęs, netekęs jėgų krenta ant žemės, jį trauko konvulsijos, jis vis dar bando užmušti giesmę, o giesmės garsas užpildo visą sceną, visą teatrą, išsiveržia už teatro ribų, kyla iki dangaus.

Dramaturgas J.Glinskis, režisierius J,Jurašas, dailininkė J.Malinauskaitė, aktoriai, visi teatro žmonės tarsi išrėkia vieną vienintelę ir amžiną tiesą: „Jūs galite užmušti kūrėją, bet jūs niekada nenužudysite Giesmės, nesunaikinsite Kūrinio“.

Generolas Žaba , netekęs jėgų , guli ant grindų. Leidžiasi uždanga. Skamba „Pulkim ant kelių“. Mes visi, giedoję giesmę, verkiam...

Šio finalo žiūrovai nematė. Uždraudė. Pakeitė kitu. Rusų tautos nepažemino. Pažemino lietuvių tautą. 

Istorija su „Grasos namais“ tuo nesibaigia.

Tais laikais Tarybų Lietuvos televizijoje buvo tokia literatūrinė laida, kurią vedė garsi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, nepaprastai šviesus žmogus, tauri asmenybė Laima Abraitytė.

Pamačiusi „Grasos namus“ scenoje, mokytoja L.Abraitytė nutarė apie spektaklį papasakoti televizijos žiūrovams.

Suderino su teatru ir pakvietė aktorių A.Voščiką ir mane suvaidinti Strazdelio ir Cenzoriaus sceną televizijoje, tiesioginiame eteryje.

Atsimenu, kad į Vilnių su A.Voščiku važiavom reisiniu autobusu kalendami dantimis. Buvo šalta žiemos diena. Autobusas nešildomas.

Šildė tik džiaugsmas, kad Lietuvos žmonės turės galimybę pamatyti bent vieną šio puikaus spektaklio sceną. Džiaugėsi laidos vedėja L.Abraitytė, dėkojo tą sceną transliavę ir žiūrėję televizijos darbuotojai.

Deja. Tai buvo priešlaikinis džiaugsmas. Suvaidinom šeštadienį, o pirmadienį Tarybų Lietuvos Radijo ir Televizijos pirmininkas Jonas Januitis paskelbė verdiktą: „Laima Abraitytė su savo literatūrine laida iš televizijos išvaroma“. Januitis buvo ištikimas ir patikimas sovietinės valdžios kiemsargis.

Jo portretas iki šiolei puikuojasi LRT  šalia kitų, tikrai garbingų ir gerbtinų Lietuvos televizijos kūrėjų.

O šitas?! Keistos atgautos Nepriklausomybės grimasos.

Kiekvieną kartą praeidamas pro tą portretą išgyvenu deja vu. Tai ne aš grįžtu į praeitį, tai praeitis grįžta į mane. Ir nupurto. Tai jau buvo. Ir vėl yra? Ar dar tebėra?!

1972-ais metais Jonas Jurašas pastatė paskutinį savo spektaklį Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“. Ir tai buvo pabaiga.

Labiausiai užkliuvo viso spektaklio metu pjesės personažo Dailininko (akt. V.Šinkariukas) tapytas Barboros portretas, kuris finale buvo parodytas.

Gal tai istorinė tiesa, o gal tik graži legenda, bet manoma, jog Vilniaus Aušros Vartų Šv. Mergelė Marija buvo tapoma pagal Barboros atvaizdą.

Valdžia įtūžo. Kaip Jurašas išdrįso viešai rodyti Šventą paveikslą?!

Ar jis nežinojo, kad „banditai“ (patys būdami tikrieji banditai taip jie vadino Lietuvos partizanus) prieš mūšį ateidavo pasimelsti ir prisiekti Dievui ir Tėvynei pas Aušros Vartų Mariją.

Jurašą išvarė. Pačia aukščiausia, pačia skambiausia savo režisūrinio meistriškumo gaida savo kūrybinį kelią Kauno dramos teatre užbaigė Jonas Jurašas, visam likusiam gyvenimui savo talentinga vaidyba žmonių širdyse ir atmintyje įsiamžino Rūta Staliliūnaitė – Barbora ir Kęstutis Genys – Žygimantas.

Ir visam likusiam niekingam gyvenimui įsiamžino be gailesčio laisvę, tiesą ir lietuvybę galabijusieji – Lionginas Šepetys, Sigizmundas Šimkus ir begaliniai didelė Kremliui ištikimų sarginių šunų ir šunyčių ruja, visokiausi zimanai, kuoleliai, januičiai, aničai, minkevičiai ir t.t. ir t.t.

  Juokdarį „Barboroj Radvilaitėj“ aš suvaidinau vieną vienintelį kartą. Per premjerą.

Atrodo, kad Grušas, tarsi žinodamas kas įvyks Kauno dramos teatre į Juokdario lūpas įdėjo tokį tekstą: „Nebūkit, broliai, juokdariai, kada pasauly blogis viešpatauja“.

Nusiėmiau Juokdario kepurę su gaidžio skiautere ir išėjau... iš scenos ir iš teatro. Visam laikui. Likti teatre, kur aktorė Rūta Staliliūnaitė, vaidinanti Barborą Radvilaitę buvo priversta, sakant monologą, kreipinį „O, Lietuva“ pakeisti į „O, Tėvyne“, nes tiems kultūros banditams žodis „Lietuva“ skambėjo kaip keiksmažodis, tokiam teatre likti buvo neįmanoma.

Tada tu būtum jau nebe juokdarys, o šlykštaus nusikaltimo bendrininkas.

Tokiu būti aš niekada nenorėjau ir nenoriu. Nedaryti kartais kur kas svarbiau, negu daryti. Arba dar paprasčiau ir aiškiau; „Geriau nieko, negu nieką“.

Viena žymi artistė neklausiama ir neagituojama nei iš šio, nei iš to staiga man pareiškė: „Matai, aš negaliu išeiti.

Aš labai myliu teatrą“. Aš su ja nediskutavau. Tik pasakiau: „Matai, kokia skirtinga būna meilė. Tu iš meilės teatrui pasilieki jame, o aš iš meilės teatrui jį palieku“

Daug metų važinėdamas su Kaziu Saja po Lietuvą susitikimuose sulaukdavau klausimo: „Ar nežadat sugrįžti į teatrą?“

Kad nevarginčiau žmonių ilgais išvedžiojimais visada atsakydavau taip: „ “.