Apie šešiolika autonominio laikotarpio metų po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos

Kuo Mažajai Lietuvai ypatingi 1923-1939 metai?

Šiais metais, minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, daug kalbama apie krašto istoriją, tačiau neretai dėmesys fokusuojasi arba į laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo, Versalio sutarties nutarimus, arba į 1923 m. sausio įvykių politinį, karinį kontekstą.

O autonominio krašto istorija jau Lietuvos sudėtyje 1923-1939 m. yra nustumiama į pokalbių ir diskusijų paraštes, nors šis 16 metų laikotarpis buvo labai dinamiškas ir įdomus, pilnas įtampų ir sugyvenimo pavyzdžių tarp vietos gyventojų: vokiečių ir lietuvių, lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių lietuvių.

Nėra abejonių, jog Klaipėdos krašto gyventojų kasdienybę, jų laikyseną Lietuvos ar Vokietijos atžvilgiu formavo ne tik krašto situacija po 1923 m., tačiau ir kitoks krašto gyventojų mentalitetas, jų politinės, ekonominės, kultūrinės nuostatos, kurias suformavo kelių šimtmečių Klaipėdos krašto priklausymas Prūsijos kunigaikštystei, karalystei, nuo 1871 m. - Vokietijos imperijai.

Dar iki Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos krašto vokiečiai vietinėje spaudoje ganėtinai kritiškai pasisakė prieš galimą krašto patekimo į Lietuvos sudėtį perspektyvą, daugiausia akcentuodami Lietuvos ekonominį silpnumą, religinius ir kultūrinius skirtumus tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos gyventojų.

Po 1923 m. tie skirtumai niekur neišnyko, o neretai, veikiami politinės Lietuvos ir Vokietijos kovos dėl įtakos Klaipėdos krašte, dar labiau išryškėdavo.

Kaip Vokietija reagavo į Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos?

Nors iki 1923 m. Vokietija neoficialiuose diplomatiniuose kuluaruose palaikė Lietuvos idėją prisijungti Klaipėdos kraštą, tačiau po šio Lietuvos sėkmingo karinio ir diplomatinio žingsnio įgyvendinimo Vokietijos laikysena Klaipėdos krašto atžvilgiu radikaliai pasikeitė.

Ji, nenorėdama prarasti savo įtakos tarp krašto vokiečių ir puoselėdama perspektyvą, susiklosčius palankiai politinei situacijai, kraštą vėl susigrąžinti, įvairiomis, daugiausia finansinėmis, priemonės rėmė ir stiprino krašto vokiškas politines, kultūrines draugijas ir organizacijas, periodinę spaudą.

Pagrindine krašte vokiečių įstaiga, kuri dirigavo vokiškų organizacijų veiklai, per kurią buvo skirstomos lėšos krašto vokiškumui palaikyti, buvo Vokietijos generalinis konsulatas Klaipėdos kraštui.

O pagrindine Lietuvos interesams atstovavusi įstaiga Klaipėdos krašte buvo Klaipėdos krašto gubernatūra, kurios vadovą, gubernatorių, skirdavo Lietuvos Respublikos prezidentas.

Devynių Klaipėdos krašte dirbusių gubernatorių veikla buvo ganėtinai sudėtinga, nes jie, iš vienos pusės, turėjo atliepti Lietuvos valstybės interesus, iš kitos pusės, negalėjo nekreipti dėmesio į aktyvų krašto vokiečių veikimą, jų ambicijas išlaikyti politinį ir kultūrinį dominavimą, todėl šešiolika autonominio laikotarpio metų buvo nužymėti įtampų tarp krašto valdžios institucijų: gubernatoriaus, krašto gyventojų rinkto seimelio ir direktorijos.

Jau pirmojo krašto seimelio rinkimų, įvykusių 1925 m. spalio mėnesį, rezultatai aiškiai signalizavo, jog Lietuvai ir lietuviams krašte įsitvirtinti bus ganėtinai sudėtinga, nes iš 29 Seimelio vietų, lietuvių atstovai telaimėjo 2 mandatus. Vėlesni seimelių rezultatai lietuvių atstovams buvo ne ką geresni. Išrinktuose šešiuose seimeliuose lietuvių atstovai yra turėję daugiausia 5 atstovus.

Kas lėmė tokius rezultatus?

Tokiems politiniams rezultatams turėjo įtakos tiek stiprios vokiečių pozicijos įvairiose politinėse, ekonominėse krašto gyvenimo sferose, tiek ir ne visais atžvilgiais sėkmingai iš Lietuvos pusės vykdyta krašto atlietuvinimo politika.

Ypač skausmingai žodį „atlietuvinimas“ priimdavo aktyvieji krašto lietuvininkai, puoselėję ir tikėję krašto susiliejimo su Lietuva idėja ir bendru lietuvininkų ir lietuvių iš Didžiosios Lietuvos veikimu, stiprinant krašte lietuviškumo sklaidą ir jo pozicijas tarp vietos gyventojų, ypač save įvardijusių klaipėdiškiais, svyravusiais tarp vokiškumo ir lietuviškumo.

Tačiau kaip liudija archyviniai dokumentai, vieningam lietuviškumo frontui krašte susidaryti trukdė neretos įtampos tarp vietos lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių lietuvių, dirbusių įvairiose centro valdžios įstaigose, pramonės įmonėse ar atlikusių sezoninius darbus žemės ūkyje ar Klaipėdos mieste.

Vietos lietuvininkai nuogąstaudavo, jog atvykusieji neretai nepaisydavo vietos kultūrinių ir tikybinių tradicijų, lietuvininkais nepasitikėdavo dėl jų ilgaamžio gyvenimo vokiškoje aplinkoje. Neretai lietuvininkai ir lietuviai dalyvaudavo skirtingų kultūrinių draugijų veiklose.

Draugijos, kurios buvo lietuvininkiškos kilties, pradėjusios savo gyvavimą dar iki Pirmojo pasaulinio karo („Sandora“, „Santara“ jaunimo draugijos), daugiausia ir po 1923 m. suburdavo vietos lietuvininkus.

Tuo tarpu lietuviai iš Didžiosios Lietuvos spiesdavosi draugijose, kurios krašte buvo įkurtos didlietuvių iniciatyva: „Darbininkų ir amatininkų susivienijimas“, Lietuvos šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinė ir kitos.

Vokiškos draugijos buvo kur kas skaitlingesnės. Tam pirmiausia turėjo įtakos vokiškų draugijų ilgesnė veiklos patirtis, nes, pvz., kai kurios dainavimo draugijos Klaipėdos mieste ir krašte veikė jau nuo XIX a. vidurio ar antros pusės.

Ypač gausios krašte buvo vokiečių sporto draugijos: plaukimo, irklavimo, lauko sporto; taip pat populiarios tarp vietos gyventojų buvo ir kareivių draugijos, kurios vienijo Pirmajame pasauliniame kare ar ankstesniais metais Vokietijos pusėje kariavusius vyrus, dalis kurių buvo tapę karo invalidais, gaudavusiais iš Vokietijos invalidumo išmokas ar kitokias finansines paskatas.

Kokios pozicijos laikėsi to meto spauda?

Vokietijos ir Lietuvos interesus krašte reprezentavo ir spauda vokiečių bei lietuvių kalbomis. Vokiškąjį polių atspindėjo Klaipėdoje leisti „Memeler Dampfboot“ ir „Lietuviška ceitunga“ lietuvių kalba, o pagrindinis Lietuvos valstybės interesų skleidėjas buvo nuo 1924 m. pradėtas leisti „Lietuvos keleivis“.

Ketvirto dešimtmečio pradžioje, kai, sustiprėjus Lietuvos valstybės kovai prieš nacionalsocialistinių idėjų sklaidą Klaipėdos krašte ir siekiant stiprinti lietuviškumą, bandyta pakeisti „Lietuviško keleivio“ šriftą (nes ligtolinis gotiškas šriftas buvo tapatinamas su vokiškosios kultūros sklaida) lotyniškais rašmenimis, vietos gyventojai tai suvokė kaip jų tradicinės rašto ir spaudos kultūros keitimą, jų kultūrinio tapatumo laužymą.

Per visą autonominį laikotarpį daugiatautė krašto kultūrinė veikla buvo labai marga ir įvairialypė. Spausdinti leidiniai, periodika, veikusios kultūrinės, sporto draugijos iliustravo lietuviškojo ir vokiškojo poliaus raišką, kuri atliepė ir sudėtingą autonominio Klaipėdos krašto politinę raidą, sugyvenimus ir įtampas.