Antanas Mončys – tolimas ir artimas

Atsisakęs ketinimo vykti gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kurias pasirinko didžioji dauguma į Vakarus pasitraukusių kretingiškių, jis liko gyventi Europoje arčiau savo tėvynės.

Savo laiškuose A. Mončys prisipažindavo, kad jį slegia savo krašto ilgesys ir jam trūksta bendravimo su tautiečiais.

1951 m. Paryžiuje įvykusiame Europos krepšinio čempionate Pirmą vietą laimėjo SSSR rinktinė, kurioje vieni lyderių buvo lietuviai Stepas Butautas ir Justinas Lagunavičius.

Bandymas su jais nors kiek pakalbėti nepavyko, nes aplinkui buvo daug apsaugos, o ir patys žaidėjai komandoje buvusių sovietinių „politrukų“ buvo prigąsdinti , tad jie bet kokių kontaktų su vietiniais žmonėmis, juo labiau emigrantais iš Lietuvos, vengė.

Lietuvoje likusi šeima apie Antano likimą sužinojo tik 1955 m. per „Amerikos balso“ radiją išgirdusi apie Paryžiuje surengtą jo kūrybos parodą.

Po kurio laiko pavykus užmegzti ryšį, prasidėjo atsargus susirašinėjimas laiškais, kurie galėjo būti kontroliuojami sovietinio saugumo.

Kad išvengtų šios kontrolės, Lietuvoje likę skulptoriaus artimieji stengdavosi jam adresuotus laiškus perduoti per į Paryžių vykstančius Lietuvos kultūros, meno ir sporto atstovus, nors tai daryti sovietinė valdžia draudė.

A. Mončio dovaną Balsių šeimai iki šiol saugo duktė Dalia Balsytė. D. Balsytės nuotr.

Bene pirmasis iš okupuotos Lietuvos A. Mončį 1964 m. aplankė žinomas Lietuvos kompozitorius Eduardas Balsys (1919–1984), apie ką primena iki šiol jo dukters Dalios Balsytės (gim. 1954 m.) namuose saugoma nedidelė marmurinė skulptūrėlė.

E. Balsys 1941–1945 m. Kretingoje dirbo mokytoju, čia surado savo gyvenimo meilę dar moksleivę Adelę.

Jo žmona kretingiškė A. Jasinskaitė-Balsienė (1926–1997) gerai pažinojo A. Mončį, su kuriuo mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje.

E. Balsys Kretingoje reiškėsi kaip energingas muzikas: vadovavo gimnazijos mišriam chorui, vyrų kvartetui, kuriame bosu dainavo A. Mončys, tad susitikus daugiau kaip po 20 metų, šiems žmonėms buvo apie ką pakalbėti ir ką prisiminti.

E. Balsys, 1962–1972 m. buvęs Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas, o 1963–1967 m. – Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos deputatas, nors komunistų partijai ir nepriklausė, turėjo galimybę išvykti į užsienį ir tuo dažnai kartu su savo žmona naudojosi.

Tai buvo privilegija, taikoma sovietinei nomenklatūrai ir žinomiems kultūros, meno ar sporto žmonėms.

Vykstama visuomet būdavo per Maskvą su grupe, po daugybės instruktažų, prižiūrimiems KGB pareigūnų, kurie stebėdavo, kad nebūtų be jų leidimo bendraujama su vietiniais žmonėmis, o taip pat, kad niekas nesumanytų pasilikti Vakaruose.

A. Mončys Paryžiuje 1972 m. R. Kazakevičiaus nuotr.

Nežiūrint to, E. Balsiui su žmona pavyko susitikti su A. Mončiu, ir taip Lietuvą pasiekė jo pirmoji skulptūrėlė.

Skulptorius, nors gyveno gana kukliai, garsėjo savo dosnumu ir vaišingumu, stengdavosi savo svečiams iš Lietuvos ar išeiviams padovanoti savo darbelį ar piešinį ir tuo nuoširdžiai džiaugdavosi.

Viename savo 1966 m. rašytų laiškų savo tautiečiui , gyvenančiam JAV, jis rašė: „Esu laimingas, kad atkreipėte dėmesį į mano darbą: man kartais darydavosi liūdna, kad mano kūryba nueidavo pas svetimtaučius ir beveik nieko – į lietuviškas rankas.“

A. Mončys, gyvendamas Paryžiuje, išliko tikru užsispyrusiu žemaičiu, nes taip niekada ir netapo Prancūzijos piliečiu, nors gyvenime tai sukeldavo įvairių nepatogumų.

Perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje šokęs tautinių šokių kolektyve, 1953 m. Paryžiuje jis įkūrė tautinių šokių ansamblį, kuriam vadovavo apie 15 metų, pats kūrė choreografiją.

Jame šoko ir dainavo vietos lietuviai, taip pat iš JAV ir Kanados į Paryžių atvykusios studijuoti lietuvės studentės.

Pasisiuvę tautinius rūbus, prie kurių tobulinimo savo ranką pridėjo ir Antanas, ansambliečiai dalyvaudavo Sorbonos universiteto rengiamose Tautų šventėse, įvairiose Prancūzijos regionų šventėse ir mugėse.

Jose didžiausią pasisekimą turtėjo šokiai „Kalvelis“ – kalvių šokis, „Rugučiai“ – rugiapjūtės šokis, „Mikita“ – šokis su lazdomis, „Kepurinė“ – šokis su skrybėlėmis.

Šiuo metu Vilniuje gyvenanti Karolina Masiulytė-Paliulienė (gim. 1949 m.), jaunystėje šokusi šiame ansamblyje, iki šiol prisimena tvirtą, šiurkščią Antano ranką, kurios, net ir nematant šokių partnerio, negalėjai supainioti su jokia kita. Ilgainiui A. Mončys tapo žinomu ir matomu ne tik Prancūzijos lietuvių bendruomenėje, bet ir už Atlanto, tarp išeivių iš Lietuvos, kas jam padėjo gauti kūrybinių užsakymų. Žinomas Lietuvos dviratininkas palangiškis Pranas Knieža (gim. 1943 m.), 1968 m. gegužės mėnesį kartu su sovietinės „Dinamo“ draugijos dviratininkų rinktine vykęs į Prancūziją dalyvauti automobilių bendrovės „Peugeot“ organizuojamose lenktynėse, vežėsi A. Mončiui adresuotą laišką, kurį jam perdavė jo tėvai, gerai pažinoję Mončių šeimą.

Po lenktynių kelias dienas dėl šalyje vykusio streiko užsibuvęs Paryžiuje, jis, ištaikęs progą, pavakarę aplankė netoli jo viešbučio gyvenusį skulptorių, kuris buvo maloniai nustebintas tokiu vizitu ir savo artimųjų perduotu storu laišku.

Pokalbis nebuvo ilgas, nes dviratininko galėjo būti pasigesta viešbutyje jo komandos vadovų.

Apie šį susitikimą savo bičiuliui, JAV gyvenusiam kretingiškiui Juliui Veblaičiui, A. Mončys rašė: „Vis daugiau turiu ryšių su seserimis... Jos pasinaudoja proga man perduoti storų laiškų ir šiaip smulkmenų, kas man teikia malonumą.

Buvo užsukęs iš Palangos vienas jaunas dviratininkas, sesers Birutės kaimynas.

Tarp kitko gerai pažinojau jo tėvus. Jis gana plačiai nušvietė padėtį. Jie neša ir žino, kad neša ant savo pečių priespaudos naštą, bet dūšia nėra pavergta ir didžiuojasi, kad lietuviai kokioje nors srityje prašoka kitus...

Gyvenimu nebesiskundžia, „bet jau laisvės, kaip pas jus, pas mus tai nėra“, pasakė jis išeidamas.“

Paryžiaus lietuvių šokių ansamblis apie 1962 m. A. Mončys – 2-oje eilėje trečias iš dešinės. J. Ch. Mončio archyvas

Kaip pasakojo šiuo metu Palangoje gyvenantis P. Knieža, dėl šio susitikimo ir perduoto laiško jam Lietuvoje teko aiškintis su KGB , jis buvo įkalbinėjamas „išpirkti kaltę“ sutikus bendradarbiauti, nes apie tai kažkokiu būdu tapo žinoma sovietiniam saugumui.

1972 m. birželio mėnesį Prancū

zijoje gyvenantį savo brolį Jurgį iš Minsko traukiniu aplankyti išvykęs vilnietis gydytojas Rimgaudas Kazakevičius A. Mončio namuose Vaugirard gatvėje Montparnaso rajone lankėsi kelis kartus, pabuvojo jo studijoje vienuolyno pusrūsyje Lotynų kvartalo Sevro gatvėje, kur 1958–1973 m. buvo jo kūrybinės dirbtuvės.

R. Kazakevičiaus žmona Lena Daukšaitė buvo A. Mončio motinos giminaitė, tad jų bendravimas ir pokalbiai buvo nuoširdūs ir šilti, jam buvo didelis džiaugsmas pasikalbėti lietuviškai.

A. Mončys svečiui parodė savo skulptūras, švilpius, kaukes, vaišino Pietų Prancūzijoje populiariu anyžiniu gėrimu – Pastis, daug klausinėjo apie gyvenimą Lietuvoje, savo artimuosius ir gimines.

Atsisveikindamas jis padovanojo 3 piešinius, molinį švilpį, savo darbų fotoskaidrių rinkinį ir seną prancūzišką farmacinę knygą.

Visa tai R. Kazakevičius ir šiandien saugo savo namuose garbingoje vietoje, kas primena jo viešnagę pas A. Mončį, nors nuo to praėjo jau 50 metų.

Dviratininkas Pranas Knieža (1-as iš kairės) su komandos draugais Prancūzijoje. P. Kniežos archyvas

Seseriai Birutei savo brolį pavyko aplankyti tik 1983 m., kai jie susitiko po 38 metų, įveikus daugybę biurokratinių kliūčių, užpildžius galybę dokumentų, dėl kurių teko vykti net į Maskvą.

Tuo metu Paryžių buvo galima pasiekti tik traukiniu, po kelių parų varginančios kelionės per kelių Europos valstybių sienas, patiriant žeminančias sovietinių pasienio ir muitinės pareigūnų patikros procedūras.

Tai 1989 m. spalį teko patirti ir Lietuvą pasiryžusiam aplankyti A. Mončiui ir jo sūnui Jean Christophe, kai sovietiniams muitininkams pas skulptorių radus keliasdešimt nedeklaruotų sovietinių rublių, buvo konfiskuoti visi savo artimiesiems paremti vežti pinigai – beveik 20 tūkst. frankų, kas sudarė ne vienerių metų jo santaupas.

Į Lietuvą visiems laikams sugrįžus ne tik A. Mončio kūriniams, bet ir jam pačiam amžinojo poilsio atgulus Grūšlaukės kapinėse šalia savo tėvų, jo muziejaus Palangoje ir giminių į Lietuvą aplankyti iš viso pasaulio atvyksta ne tik jo šeimos nariai, bet ir jo talento gerbėjai, kai A. Mončio gyvenimas Paryžiuje ir jo tautiečių apsilankymas sovietmečiu, kaip ir slogus gyvenimas Lietuvoje „už geležinės uždangos“, liko tik žmonių prisiminimuose.