Andrius Martinkus: Mintys apie Vydūną ir karą

Vieną savo ankstyvųjų veikalų, parašytą 1907 metais ir pavadintą "Žmonijos kelias", Vydūnas užbaigia žodžiais: "Žmonija, tu palaiminta! [...] Žmonijos kelias - tai pati Amžinybės giesmė. [...] O žmonės! Esame patys varpai!

Tegaudžia jie! Ir patys nutilkim ir tylume, amžinybės tylume klausykimės ir regėkime.

Patys atsiverdami amžinajai begalinei Akivaizdai."1

Praėjus keturiems dešimtmečiams, išgyvenęs du pasaulinius karus, patyręs kalinio dalią, traukimosi iš Karaliaučiaus metu vos nenuskendęs, netekęs viso savo turto ir - svarbiausia - tėvynės, Vydūnas karo sugriautoje Vokietijoje rašo veikalą "Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas" (išleistas Detmolde 1948 m.), kurio paantraštė - "Kada karų nebebus" - liudija mąstytoją išsaugojus tą šviesų tikėjimą žmonija.

Bet kodėl žmonija kenčia nuo karų? Atsakydamas į šitą klausimą, Vydūnas yra toks pat nuoseklus, koks jis yra nuoseklus savo tikėjime žmonija. Ir po Pirmojo, ir po Antrojo pasaulinio karo Vydūno atsakymas yra iš esmės tas pats.

Po Pirmojo pasaulinio karo (1920 m.) išleistame veikale "Tautos gyvata" Vydūnas rašė: "Žmonės buvo nukrypę į gyvenimo paviršių.

Buvo pasidaręs ypatingas gyvenimo supratimas. Visas jo turinys rodės materiniu.

"2 Esant tokiam gyvenimo supratimui, politinės valdžios tikslas buvo matomas materialinės galios didinime.

O šio tikslo siekimas kitų sąskaita, bandant "praryti" kitus, ir sukėlė, pasak Vydūno, Didįjį karą Europoje.

Ir po Antrojo pasaulinio karo Vydūnas rašė, jog didieji šių laikų karai labai skaudžiai įrodo, kad "dabartyje žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas".

Pasak Vydūno, karai kyla dėl to, kad plūduriuojame "gyvenimo paviršiuje", materializme, daiktiškume.

"Žmonės, tautos žudosi, tarsi tai būtų svarbiausias jų gyvenimo uždavinys. Tuo smarkiau tos žudynės vykdomos, kuo nuoširdžiau žmonės yra prisikibę prie daiktiškumo."3

O kas dabar vyksta pasaulyje? Vyksta Trečiasis pasaulinis karas.

Tik dar nėra panaudotas branduolinis ginklas. Ir tas karas nėra oficialiai paskelbtas.

Bet Trečiasis pasaulinis karas jau vyksta. Ir jis prasidėjo ne 2022 metų vasario 24 dieną, kai Rusija pradėjo Ukrainoje tai, ką ji vadina "specialia karine operacija".

Tai, kad vyksta Trečiasis pasaulinis karas, pasakė popiežius Pranciškus dar 2014 metais.

Trečiasis pasaulinis karas vyksta.

Ukrainoje jau žuvo dešimtys tūkstančių karių (iš abiejų kariaujančių pusių) ir tūkstančiai civilių. Milijonai pabėgėlių.

O Rusijos dujos per Ukrainos vamzdžius į Europą ir toliau teka. Kas tai yra, jei ne "ypatingas gyvenimo supratimas"? Ypatingas gyvenimo supratimas, kurio turinys yra labai materialistinis.

Bet Ukraina yra tik vienas iš Trečiojo pasaulinio karo frontų. Būtų galima kalbėti apie kovą už ir prieš "tradicines vertybes" (pavyzdžiui, šeimos sampratą). Šita kova yra neatsiejama Trečiojo pasaulinio karo dalis.

Kaip mes galime žinoti, "kas žmogus iš tikrųjų yra", jeigu nežinome, kiek yra lyčių?

Bet dėl laiko stokos šito aspekto čia negvildensime.

Ypač, kad Vydūno laikais šita problema dar nebuvo tokia aktuali. "Ypatingas gyvenimo supratimas" dar nebuvo taip toli pažengęs.

Bet kas buvo aktualu jau ir Vydūno laikais - tai Rytų ir Vakarų klausimas.         

Karas Ukrainoje - globalios priešstatos tarp Rytų ir Vakarų dalis. Jo nušvietimas Lietuvos pagrindinėje žiniasklaidoje nepakyla virš to, ką Vydūnas vadino "gyvenimo paviršiumi".

Tam, kad priartėtume prie gilesnio dabar pasaulyje vykstančių procesų supratimo (ir tam, kad blaiviau vertinti Lietuvos padėtį šiuose procesuose) reikėtų skaityti rimtesnius tekstus.

Vienas tokių tekstų yra Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje (1918 m.)išleista garsi Osvaldo Špenglerio knyga "Vakarų saulėlydis".

Jos pagrindinė idėja yra gerai žinoma, todėl čia jos plačiau neaptarinėsime.

Pakaks tik pasakyti, kad šiandien ji yra ne mažiau aktuali nei buvo prieš šimtą metų.

Vakarų saulė iš tiesų leidžiasi.

Norėčiau priminti kitą tekstą, parašytą dar vykstant Pirmajam pasauliniam karui (1917 m.), bet išleistą jau po karo 1919 metais.

Tai Stasio Šalkauskio knyga "Dviejų pasaulių takoskyroje".

Vydūnas yra vienas šioje knygoje labiausiai minimų ir cituojamų autorių. (Daugiau cituojamas tik lenkų poetas Adomas Mickevičius.)

Ko gero, galima teigti, kad "Dviejų pasaulių takoskyroje" yraaukščiausias iki tol išsakytas Vydūno nuopelnų Lietuvos kultūrai įvertinimas.

Šio įvertinimo svarba ir simbolinė reikšmė, be viso kito, yra ir tame, kad čia Didžiosios Lietuvos atstovas, katalikas, pagerbia Mažosios Lietuvos atstovą, protestantą-liuteroną.

Savo knygoje Šalkauskis kalba apie Lietuvos - Lietuvos valstybės, lietuvių tautos - egzistavimo prasmę, Lietuvos pašaukimą, arba, kaip jis formuluoja, "tautinį lietuvių idealą". Ir tas idealas, pasak jo, yra "dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, sintezės įgyvendinimas savitomis tautinėmis lietuviškomis formomis". Ir būtent Vydūno kūryboje Šalkauskis mato vieną ryškiausių šio idealo įgyvendinimo pavyzdžių.

(Kiti Šalkauskio pateikiami pavyzdžiai yra Mykalojus Čiurlionis ir Aleksandras Dambrauskas - Adomas Jakštas.)

Grįžkime prie Vydūno minties, jog didieji šių laikų karai labai skaudžiai įrodo, kad "dabartyje žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas". Ir Vydūno, ir Šalkauskio požiūriu, žmogus yra žmonijos narys būdamas konkrečios tautos nariu.

Todėl yra prasminga kelti klausimą, ar vienos arba kitos tautos supratimas, kas ji yra, koks jos pašaukimas, prisideda prie taikos žmonijoje skleidimo?

O gal atvirkščiai - prie karo kurstymo?

Teisti kitus visada lengviau negu būti kritiškam sau pačiam. Ir Rytuose, ir Vakaruose - pilna teisėjų.

Todėl kalbėsiu apie Lietuvą. Savo knygoje Šalkauskis teigia: "Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga.

Ir priešingai, iš pradžių dėl vienų Rytų, o paskui dėl Vakarų viešpatavimo jos gyvenime radosi vis didesnis griaunamųjų veiksnių skaičius, tad galų gale tai pražudė valstybę."4

Kaip, turint prieš akis šitą Šalkauskio mintį, galima apibūdinti Lietuvą valdančiųjų laikyseną dabartinės globalios priešstatos sąlygomis?

Atsakymas akivaizdus - kaip visišką pusiausvyros tarp Rytų ir Vakarų sugriovimą savo politikoje ir civilizacijoje.

Valdantieji ir propagandos mašina teigia, kad dėl susiklosčiusios padėties žmonijoje kaltas yra Rytus užvaldęs blogis. Rusiją užvaldęs blogis. Baltarusiją užvaldęs blogis. Kiniją užvaldęs blogis.

BET GALIMAS IR KITOKS POŽIŪRIS

Prancūziškai rašęs lietuvių poetas, mistikas ir diplomatas Oskaras Milašius 1933 metais išleido Apreiškimo Jonui (Apokalipsės) aiškinimus.

Šioje paskutinėje krikščionių Šventojo Rašto knygoje pasakojama apie pasaulio pabaigos įvykius.

Apie lemiamą gėrio ir blogio, Dievo ir šėtono kovą, kurią laimės, aišku, Dievas.

Rašoma, kad pasaulio pabaigoje šėtonas perduos "savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią" iš jūros išnyrančiam žvėriui, kuriam bus "suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms". (Apr. 13) Apokalipsės žvėryje Milašius įžvelgia nuorodą į konkrečią valstybę - į Jungtines Amerikos Valstijas.

Milašius Apokalipsėje įžvelgia nuorodą ir į Rusijos komunizmą bei marksizmo materializmą. Tai - "netikras pranašas", apie kurį rašoma Apokalipsėje.5 Bet netikras pranašas tarnauja žvėriui.

Tai reiškia, kad yra pirminis blogis, ir yra antrinis blogis. Milašius taip nusako šių blogių eiliškumą. "Amerikos materializmas sutapatinamas su Slibinu, Šėtonu."6 "Rusijos mechanizmai ir penkmečio planai - tai naivūs Amerikos materializmo vaikai."7

Amerikos MATERIALIZMAS.

Milašius taip rašė 1933 metais. Iki Antrojo pasaulinio karo. Iki branduolinio ginklo atsiradimo. Iki vadinamosios pasaulinės JAV hegemonijos atsiradimo.

Prieš devyniasdešimt metų iki dabartinės situacijos pasaulyje.

Kas daugiau vertas pasitikėjimo - intelektualas, pasirinkęs tarnavimą Lietuvai ir nekeitęs savo pasirinkimo visą gyvenimą, ar karingi balsai, reikalaujantys "pergalės mūšio lauke", balsai, kurių dažnas priklauso perbėgėliui iš komunistų į liberalus?

Esame laisvi rinktis atsakymą.

Klaipėdos universiteto renginys skirtas Vydūnui.

Todėl Vydūno mintimis ir baigsiu savo kalbėjimą. Baigsiu tuo, kuo pradėjau. Baigsiu Vydūno mintimis apie žmoniją. Ir apie tautą.

Vydūnas. "Mūsų uždavinys". Tilžė. 1911 metai. "Lietuvių tauta turi prisidėti prie bendro žmonijos kilimo.

Ji turi įnešti į žmonijos gyvenimą tam ypatingus akstinus. Tik tuomet ji turi teisę išlikti.

Tik tuomet ji yra gyva žmonijos šaka."8

Vėlinių metas. Mirusiųjų prisiminimo, maldos už mirusius metas. Miršta ne tik žmonės. Miršta ir tautos.

Per trisdešimt "laisvės" metų lietuvių tauta prarado daugiau negu milijoną savo narių. Lietuvių tauta yra viena sparčiausiai nykstančių tautų pasaulyje. Iš tų, kurios turi savo "valstybes".

Nenoriu nei teisti, nei moralizuoti. Tik dar prisiminti Vydūną.

Vydūnas. "Tautos gyvata". Tilžė. 1920 metai. "Berods ir dingsta tūlos tautos. Yra tai ženklas, kad jos netiko kūrybos darbui. [...] Pagaliau ir tautos tegali būti priemonės kūrybos tikslui, kurios ištarnavusios pranyksta."9

Prieš šimtą metų parašyti žodžiai. Bet šiandien jie yra ne mažiau svarbūs negu tada.Aišku, tiems, kurie girdi.

Literatūra:

1 Vydūnas, Raštai, T.2, Vilnius, Mintis, 1991, p. 121-122

2 Vydūnas, Tautos gyvata, Tilžė, Rūta, 1920, p. 75     

3 Vydūnas, Raštai, T.2, p. 443

4 Stasys Šalkauskis, Raštai, T.4, Vilnius, Mintis, 1995, p. 170

5 Milosz, L'Apocalypse de Saint-JeanDechiffree, Paris, Horse Commerce, 1933, p. 52-55

6 Ten pat,p. 62

7Ten pat, p. 55

8 Vydūnas, Mūsų uždavinys, Tilžė, 1911, p. 158

9 Vydūnas, Tautos gyvata, Tilžė, Rūta, 1920, p. 146