Trijų ukrainiečių paauglių globėjais tapę lietuviai: vaikai sakė – taip, reikia padėti

Kulinarijos tėvynėje besimokiusios ukrainietės paauglės jau rado darbą vienoje Vilniaus kavinėje, o Sabaliauskų namuose – ramybę.

Sabaliauskai yra vadinamieji laikinieji globėjai, kurių pagalbos prireikė nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje bėgantiems nelydimiems vaikams ir paaugliams.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, be tėvų į Lietuvą iš Ukrainos iš viso atvykę tūkstantis vaikų, tačiau daugelį jų lydi giminaičiai ar šeimų draugai.

Lietuvoje šiuo metu globojami 17-a niekieno nelydimų ukrainiečių vaikų.

„Vaikai sakė – taip, reikia“

Merginas savo namuose Geležiuose priėmę globėjai sako, kad dėl to tarėsi ir su savo vaikais, kurių vienas netgi užleido savo kambarį.

„Kai nusprendėme padėti, tai nebuvo taip, kad savavališkai su vyru nusprendėme – mes pasikvietėme vaikus, su jais kalbėjomės apie situaciją, kad reikia padėti“, – BNS savo namuose pasakojo A. Sabaliauskienė.

„Vaikai sakė – taip, reikia (padėti). Vienas sūnus be jokių diskusijų sakė – taip, aš užleisiu savo kambarį. Jis perėjo pas brolį į kambarį“, – pridūrė ji.

Moteris su vyru teigė galvoję priglausti vieną ar du vaikus, tačiau netikėtai atsirado ir trečia mergina.

Apie ją globėjams buvo pranešta jau keliaujant į ukrainiečių registracijos centrą pasiimti dviejų merginų.

„Sulaukiau dar vieno skambučio iš vaikų teisių ir sakė, kad yra dar trečia mergaitė – jų draugė, visos stovi susikibusios už parankių, verkia, nes nenori išsiskirti. Klausė – ar priimsim?“, – kalbėjo A. Sabaliauskienė.

„Tai buvo sekundžių reikalas, kai pasakiau – taip“, – tvirtino ji.

Kelionė į Lietuvą – ir sausakimšame traukinyje

Visos trys merginos iki kelionės į Lietuvą gyveno Dnipre – per kelis šimtus kilometrų nutolusiame nuo bene nuožmiausių kautynių vieta tapusio Mariupolio.

Jų kelionė į Lietuvą nebuvo lengva.

„Iki Lvivo važiavome 17 valandų“, – pasakojo Eleonora.

Viena iš dvynių – Katia – teigė, kad vagone buvo daugiau nei dvigubai daugiau žmonių nei jame telpa.

Ji tvirtino, kad dauguma žmonių stovėjo, kai kurie sėdėjo perėjimuose, ant lagaminų, buvo susigrūdę.

Galiausiai merginos pasiekė Varšuvą, o iš ten Eleonoros tėčio draugas nuvežė jas iki Vilniaus.

Čia jos netrukus su globėjų pagalba rado darbus ir dirba sostinės kavinėje „7 Fridays“, pamažu mokosi ir kalbėti lietuviškai.

Namuose laukė barščiai ir bandelės

Pasak A. Sabaliauskienės, jau važiuojant pasiimti ukrainiečių, ji sulaukė ir skambučio iš kaimynės, kuri sužinojusi apie merginas puolė gaminti pietus.

„Tuo pat metu puolė virti barščius, kepti bandeles. Tai kai mes su mergaitėmis parvažiavome, jau pas mus atkeliavo pirmi pietūs“, – teigė ukrainiečių globėja.

Jos teigimu, kaimynai, net ir neprašyti, padeda nuolat.

„Mes pagalbos neprašėme, nesiskelbėme. Per šitas dvi savaites net nežinau, kiek kartų kaimynai atėjo su puodais maisto – tai valandėlei, tai višta iškepta. Tiesiog mūsų bendruomenė labai draugiška, stengiasi padėti“, – sakė A. Sabaliauskienė.

„Visi rūpinasi, klausia – kaip mes, pasikviečia į svečius mergaites, kad prasiblaškytų“, – pridūrė ji.

Vis dėlto, merginos sakė norinčios grįžti į Ukrainą ir tikisi, kad jau vasarą tai galės padaryti.

Apie tai, kad tai laikina globa, informuoti ir globėjai. Jų teigimu, institucijų atstovai teigė, kad merginos namo grįžti galės tada, kai ten bus saugu.

Ukrainoje liko tėvai, draugai išėjo kariauti

Sabaliauskų namuose besiglaudžiančios ukrainietės choru pasakoja apie pažįstamus ir draugus, išėjusius kariauti su į Ukrainą vasario pabaigoje įsiveržusia Rusija.

„Mano draugai gina Dniprą, ten pakankamai ramu“, – kalbėjo Julija.

„Igoris Mykolajive, su juo bendraujame“, – pridūrė jos dvynė sesuo Katia.

Vienas Eleonoros pažįstamas – Charkive, kuriame su Rusijos pajėgomis virė nuožmūs mūšiai.

„Vienas draugas išėjo į kariuomenę, tačiau ne viską pasakoja. Jis buvo Charkive, kur vyko žiaurūs kariniai veiksmai“, – sakė Eleonora.

Visos pridūrė, kad jų kariauti išėję draugai yra gyvi.

Ukrainoje liko ir merginų tėvai, kurie, anot jų, išleidę dukras toliau nuo karo jaučiasi gerokai ramiau.

„Mano mama sako, kad gerai, jog išvažiavai ir nematai visko, kas vyksta“, – pasakojo Eleonora.