Tai bent suskėlė pokštą! Balandžio 1-osios, patekusios į istoriją

Kiek žinoma, žmonės vienas kitą pramogai mulkino dar XVI amžiaus Prancūzijoje. Tais laikais kovo 25-ąją – lygiai savaitę prieš balandžio 1-ąją – pasitikdavo Naujuosius metus, taigi išdaigos buvo tarsi šventės dalis.

Istorijos tėkmėje balandžio 1-oji tapo diena, kai nekalti pokštai leidžiami visiems. Ir taip jau nutiko, kad keli tų pokštų buvo išties epiniai…

1957-ieji: spagečių derlius Šveicarijoje

Tų metų balandžio 1-ąją Didžiosios Britanijos transliuotojas BBC savo „Panoramoje“ pristatė šokiruojantį reportažą, kurį komentavo visoje šalyje žinomas ir gerbiamas vedėjas.

Tris minutes televizijos žiūrovams buvo rodoma, kaip Šveicarijoje nuo medžių skinami spagečiai. Džiaugtasi gausiu derliumi „sėkmingai išnaikinus spagetinį straubliuką“, paskui demonstruoti kadrai iš kasmetės spagečių derliaus šventės.

Rimtas ir solidus diktoriaus balsas už kadro suteikė reportažui, kurį stebėjo daugiau nei 8 milijonai britų, apčiuopiamo realumo.

Kiek žmonių iš tų milijonų juo išties patikėjo, sunku pasakyti. Tačiau BBC po to sulaukė šimtų skambučių su klausimu, kaip būtų galima užsiauginti spagečių – ką tik Didžiojoje Britanijoje atsiradusio, taigi dar egzotiško produkto.

1962-ieji. Spalvotas televizorius

Tuo metu Švedija turėjo tik vieną televizijos kanalą – SVT, o didžioji dalis televizorių šalyje buvo nespalvoti. Taip savo programas transliavo ir SVT, nes spalvotų laidų buvo dar mažiau nei televizorių, – tiksliau, lygiai nulis.

Tą balandžio 1-ąją SVT eteryje pasirodė garsus technikos ekspertas Kjelas Stensonas ir pareiškė turįs svarbią naujieną. Apie technologijų proveržį, leisiantį švedams matyti SVT laidas spalvotai. Viskas, ko esą reikia, tai užtempti ant savo televizoriaus ekrano moterišką nailoninę kojinę… Ir parodė, kaip tą padaryti.

Švedų reakcija buvo daugiau nei entuziastinga. Šimtai, jei ne tūkstančiai jų pranešė tokiu būdu išgavę spalvotą vaizdą. O tikra spalvotoji televizija Švedijoje atsirado tik 1970-aisiais. Kas juokingiausia, irgi balandžio 1 dieną.

Ką daryti, kai spalvotų televizorių jau yra, o spalvotai transliuojančių televizijos stočių – dar ne? 1962 metais tūkstančiai švedų buvo įtikinti, jog aptraukti prietaiso ekraną moteriška kojine. ARCHYVŲ nuotr.

1976-ieji. Kai pasaulis tapo lengvesnis

Ankstyvą balandžio 1-osios rytą britų radijo stotis BBC 2 transliavo interviu su garbiu astronomu Patriku Muru. Kuris klausytojams pareiškė, jog už kelių valandų įvyks retas reiškinys – planetos išsidėstys taip, kad pasikeis Žemės gravitacija.

Lygiai 9.47 val. ryto šis reiškinys Didžiojoje Britanijoje pasieks piką. Ir jeigu tuo metu žmogus pašoks į orą, astronomo teigimu, sugebės pakilti į net atletams nepasiekiamas aukštumas, kai kurie gal net sklandys.

Nurodyta valanda atėjo ir praėjo, o BBC užgriuvo skambučių lavina: radijo klausytojai norėjo pasigirti sėkmingu antigravitaciniu eksperimentu.

Keli net sakėsi pakilę į orą nuo kėdės, ant kurios sėdėjo. Kiek iš tų skambintojų atsimokėjo BBC pokštininkams jų pačių pinigu, o kurie buvo nuoširdūs, niekas nebesužinos.

1934-ieji. Vokiškas pokštas – amerikietiška naujiena

Tais metais Kvailių dieną vienas Berlyno laikraštis išspausdino skrendančio žmogaus fotografiją. Ore jį laikė aparatas, varomas paties kvėpavimo. Kad būtų patogu nusileisti, skraiduolis buvo užsidėjęs slides, o keisti skrydžio kryptį jam padėjo prie nugaros pritvirtintas „pelekas“.

Tiek fotografija, tiek straipsnis prie jos buvo akivaizdus pokštas. Tačiau jį pasigavo Amerikos naujienų agentūros ir per ateinančią savaitę paskleidė po visus šalies laikraščius, įskaitant „New York Times“.

Taip nutiko dėl to, kad amerikiečiai žinią iš Vokietijos gavo jau praėjus kelioms dienoms po jos originalios publikacijos, taigi visiškai neatkreipė dėmesio į pasirodymo datą – balandžio 1-oji. 1950-ieji.

Vyno butelių deficitas Norvegijoje

Skaitomiausias šalies laikraštis tų metų balandžio 1 dieną pirmajame puslapyje išspausdino straipsnį apie dilemą, su kuria susidūrė valstybinė kompanija „Vinmonopolet“. Žurnalistų teigimu, vyno monopolininkė užsipirko pernelyg daug vyno statinėse ir per mažai butelių, į kuriuos galėtų jį išpilstyti.

Todėl nebėra kito išsigelbėjimo, kaip skelbti bankrotą arba… surengti išpardavimą. Su nuolaida, be jokių papildomų mokesčių visiems, kas atvyks su savo tara. Straipsnio autorių rekomendacijomis, geriausia kibirais. Ir ką jūs manote? Pareigingi norvegai išsirikiavo į eiles gelbėti valstybinės įmonės. Kas tikrai su kibirais, kiti – su buteliais, ąsočiais, pirmais po ranka pasitaikiusiais indais.

Praėjo šiek tiek laiko, kol visi suprato, kad eilės niekur nejuda… Kieno iniciatyva buvo išspausdintas straipsnis – valdžios užsakymu ar redaktoriaus užgaida, taip ir nebuvo atskleista.

1949-ieji. Vapsvos puola!

Kiekvieno kovo pabaigoje Naujosios Zelandijos radijo stotys yra įspėjamos nekrėsti eteryje Balandžio 1-osios pokštų, nes tai prieštarauja žiniasklaidos organizacijų standartams. O atsirado toks įspėjimas po incidento 1949-aisiais.

Tąkart juokų dieną radijo laidų vedėjas Filas Šounas paskelbė apie prie Oklando miesto artėjantį daugiau nei mylios pločio vapsvų spiečių. Ir leidosi į apmąstymus balsu, ką toks geliančių vabzdžių būrys galėtų padaryti žmonėms, atsidūrusiems jų kelyje.

Klausytojams buvo prisakyta slėptis ar apsisaugoti specialia apranga ir lauke išstatyti „spąstus su medumi“ – kad vapsvos nepradėtų skverbtis į namus.

Deja, ne visiems Filo tautiečiams pokštas pasirodė juokingas – ypač tiems, kurie patikėjo rekomendacijomis apsimuturiuoti nuo galvos iki kojų prieš einant į gatvę, – ir jie pasiskundė.

Naujosios Zelandijos transliuotojas pripažino, kad buvo pažeistos taisyklės, tad nuo 1950-ųjų kasmet skelbia tą patį įspėjimą: balandžio 1-ąją nekrėsti juokų.

1967-ieji. Amerikiečiai Mėnulyje

Tų metų pavasarį patys amerikiečiai jau mažai betikėjo, kad iki dešimtmečio pabaigos jiems pavyks išsilaipinti Mėnulyje. Sausį įvykusi siaubinga tragedija, kai jau pakilimo aikštelėje gyvi sudegė trys astronautai, nubloškė kosmoso programą gerokai atgal.

Net Kongresas abejojo, ar verta toliau siekti dar prezidento Džono Kenedžio nubrėžto tikslo. Ir visgi 1967 metų balandžio 1-ąją Ciuricho radijas Šveicarijoje paskelbė amerikiečius išsilaipinus Mėnulyje. Sensacinga naujiena pranešta paskubomis, kvapą vos atgaunančio žmogaus, tarsi reporteris kalbėtų kažkur bėgdamas.

Taip pat Ciuricho gyventojams buvo patarta vykti į kaimą, kur švaresnis oras, nes kai amerikiečių erdvėlaivio kapsulė pakils nuo Mėnulio paviršiaus, jie galės tą pamatyti. Tūkstančiai patarimo paklausė. Tarp jų – net JAV ambasados Šveicarijoje darbuotojai.

O amerikiečiai Mėnulyje vis dėlto nusileido, bet tik po dvejų metų, 1969-aisiais. 1954-ieji.

Atleidimo nuo mokesčių diena

Dar vienas pokštininkas iš radijo, dirbęs Havajų stotyje KHON, balandžio 1-ąją nusprendė paskelbti, kad JAV suteikė saloms valstybingumą.

Ir ta proga jų gyventojams bus sugrąžinti visi mokesčiai už praėjusiuosius – 1953-iuosius metus. Visi Havajai – laimė, tuomet mažiau apgyvendinti nei dabar, virto širšių lizdu. Mat pokštininkas užkliudė itin skausmingą temą. Havajiečiai mokėjo federalinius mokesčius, tačiau neturėjo tokių pat teisių, kaip JAV piliečiai.

Siekiai išsimušti sau nuolaidų baigdavosi nesėkmėmis. Trumpai tariant, juokinga jiems tikrai nebuvo dar daug dienų. O valstybingumo Havajai sulaukė 1959 metais. Aišku, be jokių mokesčių grąžinimų.

1878-ieji. Maistas iš žemių

Laikraštis „The New York Daily Graphic“ naujienas skaitytojams pranešdavo daugiau piešiniais nei žodžiais. Taip pat tai buvo pirmasis laikraštis Amerikoje, kasdien spausdinęs orų prognozę, – vyriausybės užsakymu ir už jos pinigus. Bet grįžkime prie esmės.

Taigi 1878 metais balandžio 1 dieną „Graphic“ išspausdino iliustruotą istoriją apie naują Tomo Edisono išradimą. Fonografo tėvas tuo metu išgyveno populiarumo piką, o čia dar paaiškėjo, kad jis neva sukonstravo mašiną, perdirbančią purvą į valgomus baltymus. Ir, lyg to būtų maža, galinčią padaryti tai, ką sugebėjo tik Jėzus: paversti vandenį vynu.

Laikraštis išliaupsino T. Edisoną kaip žmogų, išspręsiantį alkio problemą pasaulyje. Konkuruojantys lediniai visoje šalyje, aišku, paskubėjo perspausdinti sensaciją – ir taip pat negailėdami pagyrimų išradėjui.

Kai „Graphic“ redaktoratas apie tai sužinojo, nepraleido progos patraukti per dantį kolegų, kad tie patikėjo Kvailių dienos pokštu.

„Lichtenšteino nuotakos“ – fotografija, užuot tapusi Balandžio 1-osios pokštu, išprovokavo tarptautinį skandalą. ARCHYVŲ nuotr.

1928-ieji. Siųskite šen nuotakas!

Vienas papokštauti sumanęs Berlyno laikraštis paskelbė, kad mažoji Lichtenšteino kunigaikštystė išgyvena santuokinio amžiaus moterų stygių. Neva dauguma jų, ieškodamos darbo, emigravo į greta esančią Šveicariją taip sukeldamos krizę. Ir kad kompensuotų nuotakų trūkumą, Lichtenšteino vyriausybė pradėjo importuoti moteris iš kitų Europos valstybių.

Krovininiais traukiniais, ne kitaip! Atgabentos į nykštukinę kunigaikštystę, jos potencialiems sutuoktiniams parduodamos aukcione. Prie straipsnio net buvo išspausdinta iš traukinių iškraunamų – tikrąja šio žodžio prasme! – nuotakų fotografija.

Štai ji labiausiai ir užkliuvo. Ir ne tik Lichtenšteino vyrams, bet visiems gyventojams, valdžiai, kitiems laikraščiams. Mat fotografo įamžintos damos buvo išskirtinai stambaus sudėjimo. Publikacija buvo pasmerkta kaip vokiško netakto ir šiurkštumo pavyzdys.

Bet tuo Lichtenšteino piliečių rūstybė neišseko, nes žinutę apie nuotakų importą pasigavo kiti Europos ir net Amerikos laikraščiai. Jie balandžio 1-osios pokštą išpūtė iki tikro tarptautinio diplomatinio skandalo, mat kartu perspausdino ir tą nelemtą nuotrauką. 1965-ieji.

Kvapų televizija

Tą pokštą irgi sugalvojo BBC. Britų televizininkai paskelbė patobulinantys savo transliacijas… kvapais. Interviu pakviestas mokslininkas iš Londono universiteto patvirtino sukonstravęs prietaisą, leidžiantį transliuoti aromatus iš studijos tiesiai į žiūrovų televizorius.

Čia pat buvo surengta ir demonstracija – išradėjas „perdavė“ į eterį žalių svogūnų ir šviežiai išvirtos kavos kvapus. Žiūrovų gi paprašyta paskambinti, kai tik juos pajus.

Prireikė labai nedaug laiko, kad studijos telefonai imtų plyšoti. Britai iš visų šalies kampelių tvirtino patyrę „kvapovizijos“ poveikį – kai kurie guodėsi nuo svogūnų tvaiko net apsiašaroję.

1950-ieji. Ištirpęs šedevras

Rembranto „Nakties sargyba“ – vienas garsiausių tapybos darbų istorijoje. Ir vienas didžiausių. Olandams šis paveikslas – nacionalinis simbolis, tautinio pasididžiavimo objektas. Visam pasauliui – didžiausias eros, vadinamos Olandijos tapytojų aukso amžiumi, šedevras.

Tad galite įsivaizduoti, kaip visus pribloškė 1950 metų balandžio 1-osios žinia, kad paveikslo dažai ėmė tekėti ir kad galimybių jį išgelbėti praktiškai nėra. Anot pranešimo per nacionalinį radiją, kažkas paveikslą nuvalė kenksmingu skysčiu, ir jis tirpo visą dieną, kol buvo pastebėtas.

Jau reportažo metu Rembranto kūrinys buvo apibūdinamas kaip neatpažįstamas, o iki vidurnakčio „Nakties sargybos“ turėjo nebelikti. Transliacijai pasibaigus, šimtai meno mylėtojų ir studentų subėgo į „Rijksmuseum“, kur eksponuotas šedevras, pamatyti jo paskutinį kartą.

Nusidriekė tokio ilgumo eilės, kad laukti jose teko po kelias valandas. Čia pat dirbo Nyderlandų nacionalinio radijo VARA korespondentai, tiesiogiai į eterį transliavę lūkuriuojančių žmonių mintis.

Daugelis jų verkė. Tuo metu lankytojai iš muziejaus buvo išleidžiami pro kitas duris, kad neišduotų Balandžio 1-osios apgaulės. Rembranto „Nakties sargyba“ iš tiesų kelis kartus buvo tapusi vandalų taikiniu. O pernai pradėta visiška paveikslo restauracija.

1642-aisiais Rembranto baigtą „Nakties sargybą“ iš tikrųjų bandyta sunaikinti net tris kartus: 1911 ir 1974 metais – peiliu, 1990-aisiais – sieros rūgštimi. Visais kartais paveikslą pavyko beveik idealiai restauruoti. ARCHYVŲ nuotr. 1950-ieji.

Marsiečio vizitas

Konspiracijos teorijų apie NSO ir nežemiškąją gyvybę mėgėjai nusivils sužinoję, jog tokios nežemiškosios gyvybės atstovo fotografija, šimtą kartų matyta įvairiuose leidiniuose, yra klastotė. Ir pirmąkart pasirodė Vokietijos spaudoje kaip Balandžio 1-osios pokštas.

Ateivio fotografiją išspausdino Vysbadeno laikraštis prie straipsnio apie Amerikos karių rastą NSO katastrofos vietą ir joje nelaisvėn paimtą gyvą „ufonautą“. Praėjus kelioms dienoms, laikraštis, kaip dera, išspausdino ir prisipažinimą, kad tiek žodinė, tiek vaizdinė informacija apie NSO buvo pokštas.

Tačiau tuo metu ateivio atvaizdas jau buvo spėjęs atsidurti JAV Federalinio tyrimų biuro archyvuose. Paskui, 1980 metais, nuotrauka kažkaip pateko į knygos „Rozvelo incidentas“ autorių Čarlzo Berlico ir Viljamo Muro rankas.

Šie ją pristatė kaip įrodymą, kad žmonių susidūrimas su ateiviais tikrai įvyko, bet buvo nuslėptas JAV karinės vadovybės. Po kurio laiko vokietis fotografas, sukūręs įtikinamą klastotę, papasakojo, jog „ateivis“ iš tiesų buvo jo tuomet 5-metis sūnus – tiksliau, retušuotas berniuko atvaizdas.

Bet šis prisipažinimas nesumenkino neabejojančiųjų ateivių vizitais į Žemę entuziazmo. Jie dar karščiau pradėjo tikėti, jog vyriausybės slepia nuo savo piliečių šią svarbią informaciją.

1921-ieji. Gyvi taukų fabrikėliai

Vokietijos spauda garsėja giliomis Balandžio 1-osios pokštų tradicijomis. Ir kai kurie tų pokštų būna labiau įtikimi nei kiti. 1921-aisiais vienas Berlyno laikraštis sukurpė pasakojimą apie inovatyvų ūkininką, kuris sugeba iš savo auginamų kiaulių išgauti taukus jų nenužudydamas.

Lašiniai neva paimami chirurginiu būdu – žinoma, pritaikius nejautrą. Paskui paršelis užlopomas, kad toliau augintų lašinius. Ir taip iki trijų kartų per metus! Kuo ne gyvas taukų fabrikėlis? Agrarinę sensaciją iš pradžių pasigavo britų spauda, paskui perspausdino ir amerikiečių laikraščiai.

Taip ji dar metus cirkuliavo po visą pasaulį. Galiausiai net išaiškėjo, kad ūkininkas gyvena Šleišengribeno mieste. Tuomet beliko tik truputį pasidomėti, kad taptų žinoma, jog tokio miesto Vokietijoje nėra. Ir visa istorija sugriuvo it kortų namelis.

Kad visus apmulkino, Berlyno laikraštis prisipažino tik prabėgus daugiau nei metams. Per tą laiką pokšto aukomis tapo ne vien skaitytojai visoje Europoje ir Amerikoje, bet ir solidžiausi abiejų žemynų leidėjai. 1955-ieji.

Tebūnie… tamsa

Amerikietiškas žurnalas „Populiarioji elektronika“ – „Popular Electronics“ – tų metų balandžio numeryje išspausdino straipsnį apie kontrapoliarinę, arba neigiamą energiją, kurią pasitelkus bet kokiame elektronikos ar elektros įrenginyje gaunamas atvirkštinis, nei tikroji to įrenginio paskirtis, efektas.

Kitaip sakant, kontrapoliarinė energija elektros lemputėje verstų ją skleisti tamsą vietoj šviesos, elektrinės viryklės degiklyje – užtikrinti ledinį šaltį vietoj karščio. Žurnalo publikacija teigė, jog naujos rūšies energiją slapta atrado kariškiai dar per Antrąjį pasaulinį karą.

Buvo ir fotografija stalinės lempos: aplink ją – tamsos zona. Tačiau čia pat spausdinta ir žinutė, įspėjusi skaitytojus atkreipti dėmesį į datą, balandžio 1 dieną. Bet įspėjimą, kaip paaiškėjo, mažai kas matė. Skaitytojai verste užvertė žurnalą laiškais reikalaudami papildomos informacijos.

Galiausiai, jau 1959 metais „Populiariosios elektronikos“ leidėjai buvo priversti išspausdinti atskirą pareiškimą, kad straipsnis apie kontrapoliarinę energiją buvo pramanas juokų dienai.

Nesuveikė. Skaitytojai ir toliau troško žinių apie šį atradimą, taigi žurnalui teko jiems tikrąją situaciją paaiškinti dar ir 1963-iaisiais. Tuomet nuo originaliosios publikacijos jau buvo praėję aštuoneri metai…

Turbūt žinomiausias bokšto laikrodis pasaulyje Big Benas ne sykį buvo tapęs pokštų ir apgaulių taikiniu. Bet nė vienas jų nepranoko Balandžio 1-ajai sugalvoto kompanijos BBC pramano: dar kiek, ne tik Londone – visoje Jungtinėje Karalystėje būtų kilęs maištas. ARCHYVŲ nuotr. 1980-ieji.

Skaitmenizacija

Tais metais balandžio 1-ąją BBC savo patikliems klausytojams vėl smogė britišku humoru. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje tradiciniai laikrodžių ciferblatai buvo nebemadingi, jų vietą užėmė skaitmeniniai. Tad kai pati BBC pranešė, jog Londono pažibai – Vestminsterio bokšto laikrodžiui, arba tiesiog Big Benui, atėjo metas atsinaujinti, patikėjo bemaž visi.

Reportažas apie senojo Big Beno laikrodžio pakeitimą skaitmenine švieslente atrodė visiškai įtikimas. Radijo klausytojams, kurie suskubs paskambinti pirmieji, net pažadėtos išardomo laikrodžio rodyklės – atminimui. Skambučiai į radijo stotį pasipylė iškart ir iš visų pasaulio kampelių – kiekvienas skambinusysis vylėsi tapti tuo laiminguoju, kuriam atiteks neįkainojamas reliktas.

Bet, neilgai trukus, skambučių pobūdis ėmė keistis… Pasipiktinimo Big Beno sudarkymo planais banga buvo tokia didžiulė, kad BBC nebelaukė kitos dienos ir iškart prisipažino pajuokavusi. Situacijos tai neišgelbėjo – piktų skambučių tik padaugėjo.

Britams aiškiai nebuvo juokinga. Viskas baigėsi tuo, kad korporacija BBC buvo priversta paskelbti dar kelis atsiprašymus už nesėkmingą pokštą.