Lietuvos skelbimų portaluose – neįprastas verslas: už kelis šimtus eurų galima „apsigyventi“ Vilniuje ar Kaune

Rodosi, kad gyvenamosios vietos deklaravimas galvos skausmą gyventojams kėlė dar prieš penkerius metus, kai įsigaliojęs Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas panaikino galimybę gyvenamąją vietą deklaruoti savivaldybėje, o tokios vietos apskritai nedeklaravusiems atsirado rizika netekti tam tikrų garantijų.

Tačiau internetinėse svetainėse ir šiandien atsiranda skelbimų, kuriuose už nustatytą mokestį yra siūloma būtent gyvenamosios vietos deklaravimo paslauga.

Tokių skelbimų autoriai deklaruoti gyvenamąją vietą siūlo savo name, o tai padaryti galima ne tik trumpalaikiui, pavyzdžiui, mėnesio laikotarpiui, tačiau ir metams ar netgi ilgiau. Kai kurie „paslaugos“ teikėjai nėra linkę pasidalinti nustatytais įkainiais – teigiama, jog kaina priklauso nuo užsideklaruoti norinčių asmenų skaičiaus ir laikotarpio, kuriam norima deklaruoti gyvenamąją vietą. Slaptumo šešėlį čia meta ir galimybė atsiskaityti kriptovaliuta.

Tiesa, kai kurie skelbimų autoriai yra kur kas atviresni ir nurodo, jog tokios paslaugos kaina mėnesiui siekia 60 eurų, metams – 150 eurų, o, tuo tarpu dviems – 300 eurų. Sudaroma galimybė gyvenamąją vietą deklaruoti ir, kaip teigiama skelbime, „visam laikui“. Tokiu atveju paslaugos kaina siektų 600 eurų.

O ir paslaugos paplitimo mastas gana didelis, mat skirtingų skelbimų autoriai deklaruoti gyvenamąją vietą siūlo įvairiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Kėdainiuose, Jonavoje ar kitose šalies vietose.

Bandoma pasipelnyti iš užsieniečių

Dauguma tokių skelbimų yra parašyti ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis, todėl galima suprasti, jog pasiūlymai yra orientuoti ir į užsieniečius.

Apie tai byloja ir skelbimuose minima informacija, jog paslaugos teikėjai gali pasiūlyti vietą, kuri atitiktų Migracijos departamento reikalavimus.

Negana to, kai kurių skelbimų fone dominuoja ir mėlynos bei geltonos spalvų kombinacijos, leidžiančios suprasti apie toleranciją karo atvykėliams iš Ukrainos.

Migracijos departamentas patikina, jog remiantis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu, visi užsieniečiai, atvykstantys gyventi į Lietuvą ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tiesa, analogiškas reikalavimas yra taikomas ir Lietuvos piliečiams.

„Išties pastebime, kad Lietuvos gyventojai, išnuomodami būstus užsieniečiams, ne visada leidžia tuose būstuose deklaruoti gyvenamąją vietą.

Darytina prielaida, kad Lietuvos piliečiai, leisdami sau priklausančiose patalpose užsieniečiams deklaruoti gyvenamąją vietą, bando iš to pasipelnyti“,– komentavo Migracijos departamento atstovas Rokas Pukinskas.

Tačiau įdomu tai, jog gyvenamosios vietos deklaravimo procesai, kaip nurodo R. Pukinskas, nėra sietini su karu Ukrainoje.

Tam antrina ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas, sakantis, kad valstybinės institucijos ukrainiečiams yra sudariusios galimybę būti įtrauktiems į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą.

„Pabrėžiame, kad ukrainiečiams valstybinės institucijos yra sudariusios galimybę būti įtrauktiems į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, jei dėl objektyvių priežasčių jie negali deklaruoti gyvenamosios vietos faktiniu adresu.

Įtrauktiems į šią apskaitą žmonėms teikiamos visos paslaugos, kurioms gauti būtina deklaruoti gyvenamąją vietą“,– komentavo G. Grubinskas.

Kam to reikia?

Gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvos gyventojams svarbus dėl daugelio priežasčių.

Tie, kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos, rizikuoja prarasti atitinkamas paslaugas. Mat prieš penkerius metus įsigaliojęs

Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas numato, jog į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų (GVNA) apskaitą gali būti įtraukti toli gražu ne visi asmenys.

Kaip numato įstatymas, į GVNA gali būti įtraukti benamiai; asmenys, kurie buvo globojami vaikų globos institucijose ar šeimynose, o sulaukę 18 metų neturi galimybės deklaruoti savo gyvenamosios vietos; taip pat tie, kuriems teismo nutartimi yra paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo medicinos priemonės specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; tardymo izoliatoriuose ar pataisos įstaigose laikomi asmenys; užsieniečiai, kuriems šalyje yra suteiktas prieglobstis arba tie, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali deklaruoti savo gyvenamosios vietos savivaldybėje, kurioje gyvena.

Į aukščiau minėtą sąrašą nepatenkantys, tačiau gyvenamosios vietos nedeklaravę gyventojai, gali netekti teisės į socialinę išmoką, prarasti prioritetus į darželį registruojant vaiką ar, paprasčiausiai, netekti galimybės registruoti automobilio savo vardu.

Tačiau neturintiems nuosavo būsto, kuriame galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą, šią problemą ir be papildomo mokesčio gali padėti išspręsti tie, kurie pagal būsto nuomos sutartį suteikia nuomos paslaugas.

Nors kai kurie nuomotojai yra linkę klaidingai manyti, kad prie būsto gyventojų oficialiai priskirtas asmuo į turtą įgyja ir atitinkamų teisių, ar, jog tokiu atveju jo neįmanoma iškeldinti, toks įsitikinimas daro įtaką ne visiems nuomotojams.

Žvalgantis po būsto nuomos grupes galima pastebėti šį dažnai akcentuojamą nuomininkų poreikį deklaruoti gyvenamąją vietą išsinuomotame būste.

Būtų klaidinga sakyti, jog ir patys nuomotojai neatliepia šio poreikio, mat nuomos skelbimuose jie patys neretai nurodo galimybę deklaruoti gyvenamąją vietą, kaip vieną nuomos iš privalumų.

Todėl panašu, jog internete randami skelbimai, kuriuose už solidžią sumą siūloma deklaruoti gyvenamąją vietą, nėra paprasčiausias būdas spręsti šią problemą.