Vyriausybė pritaria numanomo sutikimo organų donorystės modeliui

„(...) numanomo sutikimo modeliu mirusio žmogaus audinių ir organų donorystės atveju siekiama visuotinai svarbaus tikslo – pagerinti asmenų, kurie laukia audinių ar organų transplantacijos, sveikatą arba išgelbėti jų gyvybę“, – sakoma išvadoje, kurią šią savaitę patvirtino Ministrų kabinetas.

Vyriausybės vertinimu, galimybė raštiškai pareikšti nesutikimą būti donoru, kurį dar turėtų patvirtinti mirusiojo artimieji, priimdami galutinį sprendimą, užtikrina mirusio

asmens teisės į asmens neliečiamumą ir kitų asmenų teisės į kuo geresnę sveikatą bei gyvybę pusiausvyrą, tad nepažeidžia konstitucinės teisės į asmens neliečiamumą.

Seimas svarsto grupės parlamentarų inicijuotą projektą, kad donoru gali būti kiekvienas veiksnus asmuo, kuris nėra sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pareiškęs nesutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai.

Jei žmogus nebūtų išreiškęs savo valios dėl donorystės, reikėtų artimųjų sutikimo. Įstatyme liktų galioti nuostata, kad be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama.

Pataisas inicijavo 47 parlamentarai iš konservatorių, Liberalų sąjūdžio, Laisvės, Socialdemokratų, Darbo partijos, Demokratų frakcijų.

„Įteisinus numanomo sutikimo modelį, žmonėms nebereikėtų pildyti ir pasirašyti nustatytos formos sutikimo, norint po mirties tapti organų donoru.

Tai reiškia, kad tiems žmonėms, kurie norėjo tapti donorais, bet dėl tam tikrų priežasčių nerado laiko įsigyti Donoro kortelės, reikėtų tik pasikalbėti su savo artimaisiais ir informuoti juos apie savo pasirinkimą“, – sakoma pataisų aiškinamajame rašte.

Iniciatoriai taip pat pažymi, kad siūlomu numanomo sutikimo organų donorystės modeliu nustatoma, jog nesant rašytinio asmens nesutikimo būti donoru po jo mirties visuomet būtų prašoma artimųjų sutikimo. Mirusiojo raštu išreikštas nesutikimas būtų pripažįstamas absoliučia donorystės kontraindikacija ir artimieji šios valios pakeisti negalėtų.

Iniciatorių pateikiamais duomenimis, numanomo sutikimo modelis taikomas 21 Europos šalyje: Ispanijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje, Suomijoje, Maltoje, Italijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Liuksemburge, Latvijoje ir Graikijoje.

Įstatymo teikėjai sako, kad jie siūlo švelnųjį numanomo sutikimo modelį, kuris atspindi dabartinę donorystės praktiką.

Anot iniciatorių, pareikštas ir užregistruotas sutikimas šiuo metu reiškia, kad asmuo sutinka tapti organų donoru po savo mirties, tačiau praktiškai visai atvejais organai paimami ir panaudojami transplantacijai tik gavus mirusiojo artimųjų pritarimą.

Seimui kartu buvo pateiktos parlamentarių Agnės Širinskienės ir Astos Kubilienės alternatyvios pataisos, kuriomis siūlyta plėsti donoro kortelės sistemą, žmonėms siūlant pasirašyti sutikimą dėl organų donorystės gaunant arba keičiant asmens dokumentus, tačiau parlamentas per pateikimą joms nepritarė.

Pataisų rengėjos užregistravo kitą tokių pataisų variantą, pagal kurias kiekvienam asmeniui jo asmens tapatybės kortelės, paso ir vairuotojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo metu būtų sudaroma galimybė išreikšti sutikimą, kad jo audiniai, organai po mirties būtų atiduoti transplantacijai, bei gauti donoro kortelę.

Lietuvos vyskupų konferencija anksčiau yra paskelbusi nepritarianti numanomo sutikimo organų donorystės modeliui, nes „sąmoningas asmens apsisprendimas dovanoti organą turi būti išreikštas jo aktyviais asmeniniais veiksmais“.

Pasak Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybės, sutikimas donorystei negali būti numanomas vien iš asmens neveikimo, nes pastarasis gali kilti ir iš nežinojimo ar neapsisprendimo, o ne iš tikro noro išreikšti donorystei palankią poziciją ir dovanoti organus.

Lietuvoje šiuo metu taikomas informuoto sutikimo donorystės modelis, kai asmuo, sutinkantis tapti organų donoru, privalo išreikšti savo sutikimą, tai yra užsiregistruoti donoro kortelei.